Savanoris Povilas Prakaitis savo sodybą kūrė pačiame kaimo pakraštyje, gavęs nemažai miško, todėl statyboms turėjo pakankamai medienos. Šalia ūkinių pastatų iš rąstų pasistatė didelį dviejų galų namą, apdengė jį savo išsipjautomis lentelėmis (gontais). Viename namo gale buvo įkurtas Daujėnų Prezidento Antano Smetonos pradžios mokyklos filialas, kitame sutilpo visa gausi vienuolikos vaikų Prakaičių šeima. Visa Prakaičių sodyba skambėdavo nuo vaikų klegesio, visas kaimas nuo gražių tradicinių švenčių, vakaruškų, gegužinių, mojavų. Ir visa tai baigėsi užgriuvus sovietų okupacijai, kolektyvizacijai, brutaliai melioracijai. Kaimo palikuonys buvo išblaškyti po visą pasaulį. Vieni atsidūrė Sibire, kiti ieškojo prieglobsčio miestuose arba kituose kraštuose.
Povilo Prakaičio sūnus Alfonsas per didelius vargus kūrėsi Panevėžyje. Dirbo statybose ir turėdamas auksines rankas pasistatė namą, tačiau jis jam nebuvo mielas, pastoviai slėgė tėviškės ilgesys. Dažnai nuvažiuodavo į gimtąjį kaimą, matė, kaip brutaliai buvo vykdoma melioracija, galingi „stalinecai“ šlavė nuo žemės paviršiaus gražiai įkurto kaimo sodybas. Kartą atvažiavęs neberado nei kaimo ženklų, nei savo sodybos pamatų. Viskas užarta ir apakėta. Plika dykynė, kaip rusiška stepė.
Atgimimo metais, kai žemė buvo pradėta grąžinti savininkams, Alfonsas Prakaitis, palikęs namą dukrai, su sūnumi Kęstučiu ryžosi grįžti gimtinėn. Ilgai vaikščiojo su kastuvu po dykumą, ieškodamas savo tėvo statytos sodybos pamatų. Pirmiausia aptiko traktoriaus užverstą šulinį. Jį atkasė ir jau turėjo vandenį. Po to pasistatė mažą namelį su krosnimi, kur 1995 metais įsikūrė su sūnumi. Per porą metų išsikovojo, kad į vienišą trobelę būtų atvesta elektra. Arkliu sutemptus rąstus, kitą medieną jau galėjo apdoroti elektriniais įrankiais. Vienas po kito kilo ūkiniai pastatai: tvartas, daržinė, klėtis. Suradęs buvusios sodybos brėžinius, aptikęs buvusio gyvenamojo namo pamatus, toje pačioje vietoje iš rąstų pastatė didelį dviejų galų namą. Dabar naujasis namas vėl skamba nuo vaikų klegesio. Sūnus Kęstutis su žmona Jovita padovanojo Alfonsui 5 anūkus. Du iš jų jau baigė Daujėnų pagrindinę mokyklą, dabar mokosi Vabalninko žemės ūkio mechanizatorių mokyklose, įsigis ne tik automobilio, bet ir traktoriaus bei kombaino vairuotojo teises. Ūkininkauti Alfonsas pradėjo turėdamas tik arklį, dabar sodyboje turi gausybę panaudotos žemės ūkio technikos, net traktorių ir kombainą, kuriuos vairuoti jau moka anūkai.
- Dabar man nebe bėda, - džiaugiasi Alfonsas, - turiu užvadėlius, bus kam palikti sodybą. O kaip mane atkalbinėjo, sakė, tu vienas toj dykumoj pražūsi, neturėsi kam palikti ūkio, kas ten eis gyventi...
Naujoji šeimyna 15 ha ūkyje visiškai apsirūpina visais maisto produktais. Tvartai ir aruodai ne tušti. Laiko karvę, augina kiaules, žąsis, vištas. Malkomis apsirūpina savo miške. Dabar Alfonsas turi daugiau laiko, dažniau paima akordeoną, lyg žadindamas iš užmaršties aparto ir apakėto kaimo atminimą. Žadina Alfonsas ir visą Daujėnų parapiją. Kiekvieną dieną dviračiu nuvažiavęs 6 km iki Daujėnų bažnyčios 12 val. skambina varpais. Patinka jam ši sena tradicija. Ar lyja, ar sninga, daujėniečiams visada vidurdienį primena varpai.
Net keletą metų Alfonsas gyveno be adreso, nes Galinių kaimo nebebuvo jokiuose valdiškuose dokumentuose. Alfonsas kreipėsi į Pasvalio rajono savivaldybę, prašydamas atkurti jo gimtojo kaimo pavadinimą ir įtraukti į gyvenamųjų vietovių sąrašą. Ten sužinojo, kad negalima to padaryti, nes įstatymai nenumato, jog vienkiemį būtų galima vadinti kaimu. Buvo nutarta Prakaičių vienkiemį prirašyti prie dar išlikusio Levaniškių kaimo. Alfonsas kategoriškai su tuo nesutiko. Juk gimė, augo ir grįžo į gimtąjį Galinių kaimą. Tokio pavadinimo niekas negali išbraukti iš atminties ir visų asmeninių dokumentų. Daujėnų seniūnui Vladui Vitkauskui padedant Alfonsui per 10 metų pavyko įveikti valdiškus formalumus, prikelti palaidotą Galinių kaimą. 2005 metais jo pavadinimas vėl atsirado gyvenamųjų vietovių sąrašuose.
- Kaip galima palaidoti ir pamiršti šio kaimo pavadinimą, - sako Alfonsas Prakaitis, - prisiminimus apie šio kaimo istoriją, apie čia sudėtas laisvės kovotojų aukas? Okupacijos metais kaimuose patirtos didžiausios kančios ir netektys. Laisvės kovose daugiausia dalyvavo kaimo jaunimas. Kaimas buvo pagrindinė partizanų užuovėja ir rėmėjas.
Neatsitiktinai sovietų okupantai skubėjo nušluoti kaimus nuo žemės paviršiaus, išbraukti jų pavadinimus iš visų sąrašų. Sovietmečiu tokio likimo sulaukė tūkstančiai kaimų.
Galinių kaimą iš visų pusių supa miškai. Pokario metais čia glaudėsi daug partizanų, turėjusių bunkerius. 1945 metų rudenį netoli Prakaičių sodybos pamiškėje rusų kareiviai ir stribai sušaudė apie 20 partizanų. Jų atminimui Alfonsas su Kęstučiu 2010 metais pastatė kryžių. Jo pašventinime Gedulo ir vilties dieną dalyvavo gausus būrys Galinių ir kaimyninių kaimų palikuonių, taip pat „Versmės“ leidyklos ekspedicijos dalyviai, pradėję rinkti medžiagą apie buvusį Daujėnų valsčių. 2015 metais buvo išleista „Daujėnų“ monografija, joje aprašomi visi buvę ir išlikę Daujėnų valsčiaus kaimai.
Alfonsas Prakaitis pasirūpino, kad būtų neužmirštas ne tik gimtasis kaimas, bet ir tas faktas, kad jo tėvo, 1918 metų savanorio, statytoje troboje buvo Daujėnų Prezidento Antano Smetonos pradinės mokyklos filialas. Alfonsas surado seną nuotrauką su mokiniais ir mokytoja stovinčiais prie mokyklos, nuvežė ją į Panevėžį, kur ta nuotrauka buvo įamžinta skardoje. Dabar į Alfonso sodybą užklydęs pakeleivis tą nuotrauką gali pamatyti ant naujojo namo sienos.
- Niekas neturi būti užmiršta, - sako Alfonsas, - praeitis gyvena mumyse.
Alfonsui patinka, kad Pasvalio rajono savivaldybė, Vilniuje gyvenantys pasvaliečiai, seniūnijos, artėjant Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui, pradėjo įgyvendinti gražią idėją - palaidotų kaimų atminimo įamžinimą. Gražiai pasielgė Daujėnų seniūnijos vadovai, išgelbėję Petraičių kaime buvusį akmenį, kurį melioratoriai norėjo susprogdinti, tačiau neįveikė. Dabar šis akmuo tapo paminklu šalia Galinių buvusiam kaimui.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą