Narkotikus vartojusi mergina: tėvai dažnai galvoja „mano vaikas tikrai negalėtų“, o tikrai galėtų

Tėvai dažnai galvoja, kad jų vaikas tikrai negalėtų vartoti narkotikų, o tikrai galėtų, paprasčiausiai reikia labiau pasidomėti vaiko gyvenimo, LRT RADIJUI sako anksčiau narkotikus vartojusi ir neįvardyta norėjusi likti mergina. Vilniaus miesto klinikinės ligoninės medikė Goda Cibulskienė taip pat tvirtina, kad tėvai narkotikų vartojimo galimybės nepripažįsta net tada, kai vaikas į ligoninę atvyksta apsinuodijęs narkotikais, o vėliau jam pasireiškia abstinencijos simptomai.

Paneigė mitą, kad narkotikų lengva gauti tik didmiesčiuose

LRT RADIJO kalbinta dabar jau pilnametė mergina pasakoja, kad narkotikų gauti nėra sudėtinga, nes jų įsigyti padeda pažintys: „Jeigu nori, visada gali gauti. [...] Ir tai nėra būdinga vien tik didiesiems miestams. Šią vasarą buvau Nidoje. Ten gal netgi daugiau visko vyksta negu sostinėje. Manau, kad taip yra visuose miestuose. Iš didesnių miestų – Klaipėdos, Vilniaus ar Kauno – importuoja ir tada visur galima gauti.“

Paklausta, ar vakarėliuose vartojančių būna daug, mergina tvirtina, kad dažniausiai vartoja beveik visi, tačiau ji priduria – nevartojantys tokiuose vakarėliuose dažniausiai tiesiog nesilanko. Tarp vartojančių, teigia pašnekovė, būna ir nepilnamečių.

„Manau, vidutinis amžius, kada viskas prasideda (negaliu šnekėti apie visus) yra maždaug 16 metų. Dabar, kai pažiūrėjau, vis anksčiau pradeda, 15 ar 14, bet pagrindinis vidurkis – 16 metų“, – tvirtina mergina.

Jos aiškinimu, paprastai narkotines medžiagas pasilinksminimų vietose taip pat platina jauni žmonės: „Didesni, stambesni [platintojai] būna dažniausiai vyresni. Jie patys neina į klubus ar gatves. Jie tiesiog pasiima jaunesnius ir jiems perduoda. Tie jaunesni pardavinėja gatvėse.“

Vartojimą nuslėpti nuo tėvų, tvirtina pašnekovė, gana lengva. Jos nuomone, taip yra paprasčiausiai todėl, kad suaugusieji nelabai domisi: „Jeigu jau esi labai įstrigęs, tai tęsiasi ir nesustoja, manau, tampa vis sunkiau tai nuslėpti. Kuo toliau, tuo labiau darosi nesvarbu, bet iš pradžių tikrai įmanoma. [...] Gali būti, kad suaugusieji nelabai domisi. Kiek yra tėvų, kurie galvoja: „mano vaikas tikrai negalėtų“. O tikrai galėtų. Tiesiog gal per mažai domisi vaiko gyvenimu.“

Mergina svarsto, jeigu narkotinės medžiagos ir jų vartojimas šeimoje nebūtų tabu tema, vaikai galėtų apie tai pasišnekėti, paklausti apie tai, kas jiems įdomu: „Viskas ne taip įstrigtų, galbūt viskas būtų kitaip, vaikai nebijotų šnekėtis ir dalintis su tėvais, tada gal ir tos pagalbos sulauktų daug greičiau.“

Pašnekovės pastebėjimu, suaugusieji dažnai yra labiau linkę moralizuoti ar gąsdinti, tačiau nepateikia vaikams išsamios informacijos, kaip narkotinės medžiagos veikia organizmą, kokios gali būti pasekmės: „Aš manau, kad tos kalbos yra nepakankamai informatyvios, nes reikėtų labiau pašnekėti apie tai, kaip tai yra blogai. Man atrodo, ar tai yra blogai, ar tai yra gerai, jaunimas vis tiek tai darys. Manau, tiesiog reikėtų labiau šviesti visuomenę, sakyti, kaip tai veikia, o ne iš karto smerkti. Galbūt tada atsirastų koks nors sąmoningumas.“

LRT RADIJUI mergina pripažįsta – jos pačios tėvai apie vartotus narkotikus niekada nesužinojo: „Ačiū Dievui, ne. Tėvams neteko sužinoti ir tikrai labai nenorėčiau, kad taip nutiktų, nes yra visai kas kita, kai tai yra alkoholis ar cigaretės. Manau, kad tiesiog būtų nusivylimas iš tėvų pusės, iš mano pusės. Visada stengiausi, kad nesužinotų.“

Pabandžiusių ar vartojančių skaičius išaugo keliskart

Vilniaus miesto trečio policijos komisariato vyriausioji tyrėja Violeta Zubanova tvirtina, kad narkotines medžiagas vartoti pradeda vis jaunesni žmonės. Siekiant tai užkardyti dažnai atliekami nevieši patruliavimai, stebimos jaunimo susibūrimo vietos, pavyzdžiui, naktiniai klubai.

Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vaikų intensyviosios terapijos skyriaus vedėja G. Cibulskienė antrina – narkotinėmis medžiagomis ne tik apsinuodija vis jaunesni žmonės, bet apsinuodijimo atvejų taip pat vis daugėja.

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencijos ir koordinavimo skyriaus vyriausiosios specialistės Simonos Bieliūnės teigimu, statistika tokius teiginius pagrindžia.

Tarptautinis ESPAD tyrimas, kuris Lietuvoje atliekamas nuo 1995 m., rodo, kad narkotinių medžiagų vartojimas iš tiesų auga. „1995 m. 3,2 proc. 15–16 metų mokinių buvo bandę narkotikų ar juos vartojo. 2015 m. duomenys rodo, kad šis procentas yra 19,2 proc. Tai reiškia, kad per dvidešimtmetį vartojimo mastas išaugo daugiau nei penkis kartus“, – sako S. Bieliūnė.

Reaguodamos į LRT RADIJO kalbintą merginą, specialistės tvirtina – niekas, ką mergina pasakė, nenustebino. V. Zubanovos tvirtinimu, tokias pačias mintis dažnai sako narkotines medžiagas vartojantys jaunuoliai, su kuriais pareigūnams tenka bendrauti.

Nepaisant to, kad situacija policijai gerai žinoma, atkreipia dėmesį V. Zubanova, ją pakeisti nėra taip paprasta. Pašnekovės aiškinimu, patys narkotikų tiekėjai, kaip ir minėjo mergina, narkotinių medžiagų nepardavinėja. Be to, narkotines medžiagas kartais galima įsigyti ir internetu, kur policijai surasti prekeivį tampa dar sudėtingiau.

„Kaip ir pašnekovė minėjo, platintojai tame nedalyvauja, į gatves išeina būtent jaunimas, kuris dalina tas narkotines medžiagas. Tikrai mes nustatome tuos atvejus, jie atskleidžiami ir kaltininkai baudžiami, tiesiog dabar tų atvejų daugėja. Mastas labai didelis“, – pripažįsta pareigūnė.

Ji priduria, kad policijai pavyksta nustatyti ir internetu prekiaujančius asmenis, tačiau S. Bieliūnė priduria – internetu narkotikų įsigyti negalima ne tik iš prekeivių Lietuvoje. Kai kurie jaunuoliai jas tiesiog parsisiunčia nedideliais kiekiais iš kitų šalių: „Labai nemaža dalis naujų medžiagų labai mažomis dozėmis gali keliauti ir per kurjerius, ir per pašto siuntas iš kitų šalių. Viena tokių šalių yra Kinija. Kainos tikrai nėra didelės.“

Kai kuriems jaunuoliams ligoninėje išryškėja abstinencijos požymiai

Vilniaus miesto klinikinės ligoninės medikė G. Cibulskienė taip pat teigia iš pacientų girdinti apie tai, kad narkotikų, skirtingai nei yra manoma, galima įsigyti ir gana nebrangiai. Jos aiškinimu, paprastai narkotinėmis medžiagos apsinuodiję vaikai nenori pripažinti, kad jas vartojo, tačiau kai kurie galiausiai papasakoja daugiau.

„Labai dažnai vaikai pasakoja apie tai, kad jiems narkotines medžiagas duoda nemokamai. Būna tokių, kurie į ligoninę pakliūva ne pirmą kartą ir vis tiek pasakoja, kad narkotikus gauna nemokamai. Paskui, kai paklausi, kiek vis dėlto kainuoja dozė, pasako, kad penkiems kartams – 10 eurų. Tai palyginus nedaug, ar ne?“ – sako G. Cibulskienė.

Ji pasakoja ir apie kurioziškus atvejus, kai vaikai tėvus įtikina, kad narkotikus tiesiog rado gatvėje ir kažkodėl juos suvartojo, kad narkotikai buvo suduoti jėga arba kad narkotikų jie išvis nenaudoja, nors faktai rodo priešingai.

„Tėvai reaguoja įvairiai. Vieni tėvai griežtai neigia, kad kažkas gali būti. Turi labai ilgai aiškinti, kad „tavo vaikas tikrai vartoja“. Vaikas atvažiuoja ūmiai apsinuodijęs. Kai tu jį pagydai nuo to apsinuodijimo, staiga pamatai, kad jam paryškėja abstinencija, jam dozės reikia, kad jis būtų adekvatus“, – tvirtina medikė.

Jos aiškinimu, paprastai specialistai tokiu atveju bando tėvams paaiškinti, kad abstinencija pasireiškia po ilgalaikio vartojimo, todėl vaikui reikalinga pagalba, netgi bandoma suorganizuoti susitikimus su specialistais, tačiau neretai tėvai pagalbos galiausiai nesikreipia.

„Vaikas apsiverkia, pažada būti geras. Tu surandi, kur būtų galima tęsti pagalbą, tęsti kažkokį gydymą, surandi dar kažką. Žinome, kad jie grįžta namo ir  po to taip ir nesikreipia“, – pasakoja G. Cibulskienė.

LRT RADIJO kalbinta moteris, norėjusi likti neįvardyta, kurios sūnus narkotikus vartoti pradėjo būdamas 12 metų, teigia, kad gauti pagalbos nėra taip paprasta net tada, kai jos ieškoma.

Moters tvirtinimu, vaikų psichiatrai dažnai atsisako priimti nuo narkotikų priklausomą paauglį, nes teigia nedirbantys su priklausomybių ligomis, o kai kuriems medikai rekomenduoti, kur derėtų kreiptis, net nesivargina.

Pašnekovės teigimu, pasitaikė atvejis, kai jos sūnaus organizme buvo nustatyta narkotinių medžiagų, tačiau medikai rekomendavo gerti daugiau vandens ir išleido į namus.

Kad situacija sudėtinga, sutinka ir G. Cibulskienė. Jos tvirtinimu, su priklausomybių turinčiais suaugusiais paprastai dirba priklausomybių psichiatras. Nepilnamečiams psichiatrijos paslaugas teikia tik vaikų ir paauglių psichiatrai, kurių dauguma nesispecializuoja priklausomybės ligų gydyme.

„Kai kurie iš jų specializuojasi tose priklausomybėse. Kartais deklaruojama, kad kai kur teikiama ta pagalba, bet, kai pradedi realiai ieškoti dėl konkretaus atvejo, staiga supranti, kad tos pagalbos nėra. Daug ką riboja ir teisėsaugos institucijos“, – sako G. Cibulskienė.

Jos aiškinimu, pagalbą nepilnamečiams gali teikti socializacijos centrai, tačiau į juos nukreipti gali teismas. Kitaip tariant, paauglys turi būti prasižengęs: „Ten kaip tik jiems kartais suteikiama pagalba, bet ji jau yra griežtesnė ir ji yra skiriama teismo. [...] Nenusikaltęs vaikas ten nepaklius.“

Ragina apie narkotikus dažniau kalbėti suaugusiuosius

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovė S. Bieliūnė sutinka – galimybių suteikti pagalbą nuo narkotikų priklausomiems nepilnamečiams nėra daug, tačiau padėtis nėra visiškai beviltiška. Specialistės teigimu, šiemet kiekvienoje savivaldybėje buvo pradėta vykdyti ankstyvosios intervencijos programa.

„Ji vykdoma visose visuomenės sveikatos biuruose arba pedagoginėse, psichologinėse tarnybose. Į šią programą galima patekti tiek įpareigotam (ką jūs minėjote, tai vaiko gerovės komisijų darbas, kai vaikas patenka į akiratį dėl netinkamo elgesio), tiek savanoriškai, kai mokytojai, tėvai susitaria su vaiku ir vaikas sutinka priimti pagalbą. Ši programa skirta, kai vartojimas dar nėra žalingas, kai sužinome, pamatome, užfiksuojame pirmą kartą, kad yra tokia patirtis“, – aiškina S. Bieliūnė.

Ji priduria – Respublikinis priklausomybės ligų centras yra bene vienintelė įstaiga, kuri turi nepilnamečiams skirtą gydymą, reabilitaciją: „Bet norėčiau pasakyti, kad nėra tiek daug paauglių, kurie būtų pripažinti priklausomais. Galbūt tas jų vartojimas žalingas. Nesutikčiau, kad visais atvejais vaiko izoliacija yra vienintelis sprendimas.“

G. Cibulskienės teigimu, pacientus neretai bandoma nukreipti į Priklausomybės ligų centrą, tačiau ten paslaugos teikiamos ne visą parą: „Kiek suprantu, jie neturi pakankamai specialistų, kad galėtų dirbti visą parą. Labai dažnai reikalinga, kad ir vakare būtų teikiamos paslaugos, nes, pavyzdžiui, tėvai atvyksta po darbo, vaikas sutinka dabar važiuoti, o pas juos priimama tik darbo laiku.“

Be to, priduria G. Cibulskienė, reabilitacijos centras priima 16–25 metų jaunuolius, todėl jaunesni paaugliai ten patekti net negali.

Dar viena vieta, kur nepilnamečiams galėtų būti suteikta pagalba, anot medikės, yra Naujosios Vilnios psichiatrinė ligoninė, tačiau vien išgirdus tokį pasiūlymą dauguma tėvų atsisako jį apsvarstyti: „Pasakyk tėvui, kad tu siunti jo vaiką į psichiatrijos ligoninę. Tėvai atsisako, nors tai būtų reali pagalba.“

S. Bieliūnė taip pat atkreipia dėmesį, kad neretai manoma, jog nuo narkotikų priklausomą žmogų geriausia paprasčiausiai izoliuoti, tačiau tai nėra problemos sprendimo būdas. Kaip teigia specialistė, jeigu gilesnės problemos, dėl kurių vaikas pradėjo vartoti narkotikus, nėra sprendžiamos, o tik pasistengiama jį atitraukti nuo netinkamos aplinkos, tikėtina, kad tos problemos taip ir liks neišspręstos.

Ji akcentuoja, kad ir apie savo patirtį pasakojusi mergina pabrėžė santykius su suaugusiais. Specialistė svarsto – suaugusieji dažnai nėra linkę kalbėti apie narkotinių medžiagų poveikį, nes patys nesijaučia saugiai tai darydami.

„Manau, suaugusius mes irgi turime įgalinti, kad jie geriau jaustųsi ir suvoktų, jog kalbėjimas nėra reklama, tai nėra skatinimas vartoti, tai kritinio mąstymo ugdymas ir tiesiog pagalba susiorientuoti tame pasaulyje, kuriame daug visko“, – tvirtina S. Bieliūnė.

Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.