2019 m. gegužės 20 d. 19:52 val., pirmadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Sociumas

Sociumas

Koks tas lietuviškas charakteris? (4)

(2)

Koks tas lietuviškas charakteris? (4) nuotrauka, foto

DIDŽIAVYRIAI. "Lietuvos istorijos puslapiuose atrandame daug reiškinių, faktų ir valdovų asmenybių, kuriais galime didžiuotis", - sakė istorikas Vacys Vaivada.

"Tautinio charakterio nėra, visi esame individualūs, nors kai kurie sociologų ir filosofų tyrimai rodo esant tam tikrų būdingų bruožų rinkinį", - teigia filosofas Aldis Gedutis. Istorikas Vacys Vaivada prieštarauja: "Esame pajėgi savo tikėjimą ir principus apginti tauta."

Tęsinys. Pradžia rugpjūčio 11, 18, 15 d. Kaip sakė prancūzų filosofas Le Bonas, visuma bendrų bruožų, kuriuos paveldime ar perimame iš aplinkos, yra rasės siela. Ką pasakytų apie lietuvių sielos reiškinius lietuvių filosofas? - kreipiamės į Aldį Gedutį.

Kai kalbate apie tautos sielą, atsiduriate teritorijoje, kur yra dalykų, kurie negali būti nei įrodyti, nei paneigti. Geriau kalbėti apie nacionalinį charakterį.

Kyla pagunda pasakyti, kad kiekvienas yra individualus, ir tokio dalyko kaip tautinis charakteris nėra. Bet jeigu užmestume akį į filosofų ar sociologų tyrinėjimus, vis dėlto paaiškėtų, kad bendrų bruožų rinkinio esama. Jie atsikartoja, todėl jį galima atpažinti.

IDENTITETAS. "Sakausi esąs lietuvis tik todėl, kad mano gimtoji kalba yra lietuvių", - sakė filosofas Aldis Gedutis. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Vis dėlto nėra kažkokių dešimties bruožų, kurie būtų būdingi visiems lietuviams, ir tik pusė iš jų - latviams, bet nė vienas jų negaliotų afrikiečiams Zimbabvėje.

Žiūrint į lietuvių tautą ne tik kaip į vientisą darinį, reikėtų pridėti tam tikrus skirtumus - išsilavinimo, pajamų, gyvenimo vietos, amžiaus. Žmonės, kurie neturi sovietinio gyvenimo patirties, pasaulį suvokia visiškai kitaip. Dabar esame gerokai laisvesni, atviresni, ir vartotojų įpročiuose daugiau panašumų tarp austro, amerikiečio ir lietuvio negu tarp jauno ir pagyvenusio lietuvio.

Lietuviai vadinami stabmeldžiais, dievinančiais gamtą, akmenį, medį, žaltį.

Pabandykit šešiolikmečiui pasakoti apie tautos dvasią ir savastį, jis paprasčiausiai nesupras, ko iš jo norite. Stabai gali būti įvairūs. Dabar dievinami tie, kurie šmėkščioja televizorių ekranuose.

Ar jūs galite susitapatinti su žmonėmis, kurie gyveno prieš tūkstantį metų? Savo šaknų pažinimas yra viena, o tapatinimasis - kita. Aš galiu sakyti, kad vienas iš solidžiausių Lietuvos valdovų buvo Vytautas, bet taip pat galiu pasakyti, kad, vertinant dabartiniais standartais, jis buvo didelis niekšas. Atminkim istoriją apie bėgimą iš Skirgailos nelaisvės, kai jis persirengė tarnaitės drabužiais, nepaisydamas, kokia bausmė laukė jos.

Jūs sakote, kad esate lietuvis. Tai jūsų tapatybės dalis.

Todėl, kad kalbu lietuviškai, tai yra mano gimtoji kalba, o gyvenu tam tikroje teritorijoje, mieste, kuris lietuviškas buvo labai neilgą istorijos dalį.

Kalba formuoja pasaulėvaizdį. Galiu pateikti keletą pavyzdžių, primityvus būtų tas, kad lotynišką abėcėlę naudojantys žmonės dažniausiai rašo iš kairės į dešinę, o arabai, žydai - iš dešinės į kairę. Australijoje yra aborigenų pormpuroanų gentis, kurie išvis neturi kairės ir dešinės supratimo, ir jie orientuojasi pagal pasaulio puses, ir visada žino, kur šiaurė, rytai, vakarai ir pietūs; net atsidūrę rūsyje, gali tiksliai parodyti.

Ar nemanote, jog ilgiausiai Europoje išlikę pagonimis, o pasikrikštiję tapę uoliais katalikais mes patyrėme didelį dvasios virsmą?

Esu įsitikinęs, jog perėjimas nuo pagonybės į krikščionybę nieko nereiškia. Jeigu kalbėtume apie traumines patirtis, individualų poveikį, tai psichologai pasakytų, kad ištremti arba kitaip buvę priversti palikti savo namus žmonės palikuonims iki trečios kartos perduoda tam tikrą nesaugumą, neprisitaikymą. Bet koks estų tremtinių palikuonis gali surasti daug daugiau bendro su gruzinų ar čečėnų tremtinių palikuonimi negu su savo tautiečiu, kuris tų išgyvenimų neturi.

Ta pati Lietuvos istorija, į kurios praeitį jūs apeliuojate, dažniausiai baigiasi 1569 metais sulig Liublino unija, po to apie kokius nors įdomius dalykus tikrai nebėra kalbama, nėra didvyriškumo, kokio nors nukariavimo, lyderiavimo, aiškaus simbolio ir panašiai. Galime tapatintis tik su tais žmonėmis, kurie yra gerokai arčiau mūsų, su kuriais dar turime kokį nors santykį ir kontaktą.

Ar ką nors apie tautą sako tai, kad norime turėti karalių, statome Valdovų rūmus?

Jūs kalbate apie tuos, kurie garsiausiai rėkia, bet jeigu paklaustumėte paprasto išsilavinusio žemaičio, jis nustebtų: "Koks karalius, ką jūs čia šnekat?" Tai tas pats, kas iš vieno skandalingo politiko spręsti apie lietuvių mentalitetą.

Žinomiausi šalies filosofai Juozaitis ir Šliogeris sako, jog esame duoneliautojų ir graibštukų tauta.

Paminėjote tik du. O filosofai Gintautas Mažeikis arba Leonidas Donskis kalba visiškai kitokiu tonu, jų kitas žodynas. Jie bando surasti tam tikrą pozityvą, bet jų tekstus perskaityti daug sunkiau.

Filosofus irgi galima padalinti pagal ideologijas ir vertybes.

Ką apie tautą sako faktas, jog į Seimą išrinkome juokdarius ir artistus?

Suveikė reklama: nežada produkto už tam tikrą kainą - žada svajonę, geresnio gyvenimo viziją.

Užsieniečiai apie mus kalba geriau nei mes patys apie save.

Tautinės aristokratijos neliko po sovietmečio trėmimų, mus formavo žemdirbių mentalitetas. Ilgą laiką neturėjome ramybės: ateidavo vienas ponas, kitas, todėl radosi tas atsargumas, darbštumas, kai gali kliautis tik savimi, o ne kokiu nors valdovu. Lietuviui sunku imtis tam tikrų sprendimų, bet ir šie dalykai keičiasi su kitomis žaidimo taisyklėmis. Mano manymu, vienas geriausių bandymų apibūdinti tą lietuvio mentalitą yra mąstytojo Algirdo Juliaus Greimo pasakymas, kai jo paklausė, kuo prancūzas skiriasi nuo lietuvio. Jis pasakė: prancūzo senelis mėgo agurkus, tėvas - impresionistus, sūnus - siurrealistus, o lietuviai dabar yra kažkur tarp agurko ir impresionistų. Filosofas Rolandas Pavilionis yra pastebėjęs vieną įdomų dalyką: žodyje "suprasti" turime aiškią šaknį "prasti", tai yra - supaprastinti.

Jeigu ir galime didžiuotis kai kuriais praeities valdovais, tai mums nepadeda spręsti savo problemų.

Kodėl emigravę lietuviai taip ilgisi tėvynės?

Pabandykite pagyventi metus užsienyje be savo įprasto žmonių rato, naujai įsitvirtinti naujoje valstybėje, kur jus sunkiai įsileis į visuomenę. Čia nėra močiutės, draugų, paaiškėja, kad atsiranda tam tikrų skirtumų - ir gal verta grįžti namo?

Pavyzdžiui, jaunus ispanus palyginus su lietuviais, mes perspektyvų turime daugiau, nes pas mus yra atvirų erdvių, kurias galima užimti. Trisdešimtmečiai ispanai gyvena daug prasčiau, dažnai - su tėvais, nes pajamos menkos, negali už jas įsigyti atskiro būsto.

O man atrodo, kad meilė tėvynei įsiurbiama su motinos pienu.

Tam tikros savybės atsiranda socializacijos metu. Įdomu tai, jog valstybės modeliai daro įtaką: Norvegijoje Breivikas iššaudė minią žmonių, to negalėtų nutikti mažiau civilizuotoje valstybėje, tarkime, Afrikoje, kur žmonės veiktų efektyviau, nes jie įpratę prie ekstremalių situacijų ir gyvybės gelbėjimo.

Gerovės valstybės turi savų trūkumų, skirtingų patyrimų. Gal ir įmanoma pasiekti bendrą pasaulio supratimą, bet vis tiek skirsis teritorijos, kalba.

Turime kuo didžiuotis

Kokie tautos istorijos įvykiai, asmenybės daro mus išskirtinius? - paklausėme istoriko Vacio Vaivados.

Žemaičių, kuršių, žemgalių, sėlių, prūsų, sambių gentys atsirado prieš tūkstantmečius, tačiau kaip valstybė įsitvirtinome XIII amžiuje. Valstybės kūrimo pradiniuose etapuose mes ypač išsiskyrėme palyginti sėkmingai prieš Livonijos, o vėliau - Vokiečių ordiną taikyta savo karyba, ypač Saulės bei 1260 m. liepos 13 d. įvykusiu Durbės mūšiu, po kurios prasidėjęs baltų kilčių pasipriešinimas išplito į Kuršo, Prūsijos ir net Estijos teritorijas, buvo bandyta nusimesti užkariautojų primestą tvarką.

Žemaičiai ten suvaidino didžiulį vaidmenį. Jų kilmingasis Algminas pasiūlė kovos koncepciją - sutelkti visas baltiškas kiltis bendrai kovai su vokiečių ordinu. Prie to prisijungė ir karalius Mindaugas. Iš aptarto konteksto nesunkiai galima įžvelgti pasipriešinimo priverstinai brukamoms kitoms vertybėms dvasią. O čia aš matau tiesioginę jungtį su tuo pasipriešinimu, kurį žemaičiai pademonstravo XVII a. vid. sukildami prieš švedus ar 1886 m. pasipriešindami Kęstaičių, 1893 m. - Kražių bažnyčių uždarymui, XX a. antroje pusėje - Žemaičių Kalvarijos (tuomet Varduvos) atlaidų tradicijos naikinimui.

1417 metais įsteigta Medininkų (Žemaičių) vyskupija, organizuojamos parapijos, parapijų mokyklos, radosi lietuvių kunigai. Atsivėrė galimybės išvykti studijuoti į užsienio šalis, paruošti politikų ir diplomatų, žmonių, kurie, atsižvelgdami į susiklosčiusią geopolitinę, nuolat kintančią politinę padėtį, galėtų sėkmingai dirbti centriniame valstybės ir valdovo aparate.

XV a. pr. jau buvo pradėti brandinti panašius reikalavimus atitinkantys pareigūnai, plačiau tarptautinę padėtį išmanantys politikai, tačiau pačioje Lietuvoje sėkmingai juos ruošti trūko aukštosios mokyklos. Pirmąjį tokį bandymą gal galima būtų siedinti su 1540 m., kai Vilniuje kolegiją įsteigti bandė Abraomas Kulvietis.

Realiai aukštoji mokykla veikti pradėjo, deja, tik 1579 m. - tada jėzuitų globoje buvo įsteigta akademija Vilniuje. Iki tol gilesnių žinių pasisemti tekdavo dažniausiai artimuose universitetuose - Krokuvoje, Prahoje, o nuo XVI a. 5-ojo deš. - Karaliaučiuje. Tiesa, jau ir XV a. pab. turtingesnieji studijuoti išvykdavo į tolimesnes šalis.

Žemaitijoje aukštesnio lygio mokykla buvo įsteigta tik XVII a. pr. - Kražiuose, o XVII a. vid. dar ir Pašiaušėje. Abi kolegijas globojo vienuoliai jėzuitai.

Kalbant apie mūsų valdovus, pirmiausiai jų nederėtų perdėtai romantizuoti. Kaip ir visi valdovai, tiek Mindaugas, tiek ir Traidenis ar Vytenis savo valdžiai įtvirtinti neišvengiamai buvo priversti naudoti jėgą. Tačiau kalbant apie jų vykdytus manevrus, reaguojant į besikeičiančią politiką, būtina pabrėžti jų pastangas išsaugoti visuomenę, už kurią jie buvo atsakingi, išsaugoti pačią valstybę.

Kalbant net ir apie krikštą, pirmiausiai mes matome būtent politinius savisaugos žingsnius. Tai, beje, buvo būdinga ne tik Mindaugui. Jo oponentas brolėnas Tautvilas, telkdamas galimas jėgas koalicijai prieš Mindaugą, krikštijosi metais anksčiau nei jo tėvo brolis. Bet juk Tautvilas buvo remiamas kito savo dėdės - žemaičių kunigaikščio Vykinto. O tai reikštų, kad Vykintas krikšto idėją taip pat turėjo apmąstyti.

Žodžiu, galima tikėjimo kaita to laikotarpio politikų apmąstymuose nebuvo svetima tema. Tam galima būtų pateikti ir daugiau pavyzdžių, o mintis pirštųsi viena: veikėjai suvokė, kad tik fiziškai išsaugota visuomenė gali turėti galimybę puoselėti savo tapatumą.

Net ir mūsų valdovų istorijoje mes rastume labai gražių puslapių, kuriuos yra aptarę ir istorikai, ir literatai. Tai ir gal kiek suromantintos Mindaugo bei Žygimanto Augusto meilės istorijos, ir pastarojo Didžiojo kunigaikščio pastangos, skatinusios renesansinių idėjų plėtrą LDK, tai ir Stepono Batoro politiniai sumanymai. Puikių atsakomybės valstybei pavyzdžių galima rasti ne tik minėtų valdovų, bet ir Jono Kazimiero Vazos ar net paskutinio mūsų valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio veiksmuose. Tiesa, į šiuos valdovus dėl labai sunkių valstybei politinių kontekstų kartais esame linkę žiūrėti pernelyg kritiškai.

Karalių Mindaugą senovės tradicijų puoselėtojai smerkia kaip šių tradicijų griovėją, nes jis priėmė naujoves. Bet jis sukūrė valstybę, kuri gavo galimybę pradėti pati apmąstyti savo vietą geopolitiniame to laikotarpio Europos gyvenime.

Gediminas sukūrė valstybės struktūrą, vaizdinį, strategiją, įkūrė sostinę Vilnių, kvietėsi užsienio diplomatus, pirklius, amatininkus.

Turėjome istorikus Kazimierą Simonavičių, Motiejų Strijkovskį, baroko laikotarpio istoriką, Albertą Vijūką Kojalavičių, Simoną Daukantą.

Tai koks tas mūsų lietuviškas charakteris?

Kiekvienas Lietuvos regionas turi savų charakterio bruožų. Žemaičiai - tylesni, užsispyrę, ką sumąsto, tą padaro, tiesa, tik dėl jiems priskiriamo lėtumo galima abejoti, nes kartais būna labai smarkūs.

Lietuviai - atkaklūs, lankstūs, mėgstantys šviesias spalvas, įmantrumą. Teigiamų, gyvybingų savybių yra daug. Tarp jų vis dėlto reiktų išskirti pastangą saugoti savo valstybingumą ir susiklosčiusį tapatumą. Apie tai kalba 1991 m. sausio 13 d. įvykiai, turintys tiesioginį ryšį su Pilėnais, su jau minėtų Kęstaičių, Kražių bažnyčių gynybomis, su Žemaičių Kalvarijos atlaidų tradicijos saugojimu ir t. t. O tai rodo nuostatų pastovumą, atkaklumą, savigarbą.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

kolkas krikščionis

2012-09-11   10:24

IP: 195.14.179.97

Niekaip negaliu suprasiti, kodėl dievui vis daugiau reikia pinigų (taip sako kunigai) Ar ir ten yra krizė? Gal kas nors gali pasakyti ką kunigas daro veltui?

Morta

2012-09-08   19:23

IP: 86.100.18.107

Pagonybė man labiau priimtina. Krikščionybė labai jau ilgai braidė kraujo klanuose, buvo žiauri ir negailestinga dievo "meilės" skelbėja ir visai nesivaržė degindama ant laužų ir kankindama blaiviau mąstančius žmones. Beje, nepasikeitė ir dabar: skelbia tamsą ir prietarus, kurie galėtų būti pateisinami bent jau laukinių, gyvenusių prieš kelis tūkstančius metų. Kitos religijos - tokio pat ar net dar šiurpesnės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Sociumas

Jau 115 metų galime džiaugtis, kad išsaugojome spausdintą lietuvišką žodį ir turime...

Brailio raštas: džiaugtis knygomis gali ne visi nuotrauka, foto

40 metų - tiek laiko klaipėdietis Antanas Gedrimas praleido įkalinimo įstaigose atlikdamas...

Buvęs kalinys kaltina kitus, bet savų nuodėmių nepripažįsta nuotrauka, foto

Aš matau. Aš galiu. Aš dalyvauju. Aš jaučiuosi dalimi šio pasaulio.

Kai negali matyti akimis, gali pajausti širdimi... nuotrauka, foto

Kandidatai į prezidentus Ingrida Šimonytė ir Saulius Skvernelis palaikytų partnerystės, taip...

Palaikytų vienalytės partnerystės įteisinimą nuotrauka, foto

Iš Kijevo - su laurais nuotrauka, foto

Sportas, Prasidėjo teniso turnyrų ant grunto maratonas. Šįkart Ukrainos sostinėje Kijeve vykusiame "Tennis...

Palanga paskelbė karą elektriniams paspirtukams nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Nuo birželio 1-osios didžiausio šalies kurorto Jono Basanavičiaus gatvėje, ant jūros tilto...

Atliekos miesto centre: sutarta dėl išsikraustymo nuotrauka, foto

Klaipėda, Po Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko kreipimosi į Aplinkos ministeriją dėl miesto centre...

Apklausa: kaip vertina visuomenės veikėjus nuotrauka, foto

Lietuva, Iki prezidento rinkimų pirmo turo atliktos sociologinės apklausos rodo pokyčius palankiausiai vertinamų...

Sportas, Paskelbta prieš 1 val.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 3 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 5 val.

Lietuva, Paskelbta prieš 5 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...