Kai širdyje – dvi tėvynės...

Kai širdyje – dvi tėvynės...

Ukrainietė Ala Baniulienė vis dar tapo Karpatus, nors sako, kad Lietuva tapo antrąja jos tėvyne. Jai čia patinka viskas: gamta, žmonės, miestai, galimybė kurti... Tačiau Lietuva veja lauk jos sūnų ir tai drasko širdį. 

Paskui vyrą į Lietuvą

Ala gimė ir užaugo Ukrainos mieste Poltavoje. Čia likimas ją suvedė su šiauliečiu Dariumi. Plykstelėjo stiprūs jausmai, lietuvis liko Ukrainoje, 1999 metais pora susituokė, susilaukė sūnaus Artūro. Ala jau augino sūnų Ivaną.

„Kadangi mano vyras savo šalies patriotas, jis visą laiką svajojo grįžti į Lietuvą ir nuolat kalbino mane. 2011 metais mes nusprendėme, kad ir mums, ir vaikams bus ten geriau. Atvykome į Šiaulius. Buvau euforijoje. Patiko ir žmonės, ir šalis, ir gamta. Sutikti lietuviai su manimi visur maloniai bendraudavo. Nebuvo sunku ir dokumentus susitvarkyti. Viskas buvo puiku“, – prisimena ukrainietė.

Moteris per beveik septynerius Šiauliuose pragyventus metus niekada nepasigailėjo palikusi Ukrainą. Tik sūnaus Ivano statusas neduoda ramybės. Alai problemų nekilo – ji Lietuvos piliečio žmona ir nesunkiai gauna leidimą gyventi Lietuvoje. Penkerius metus kasmet pratęsinėjusi tokį leidimą, neseniai jį jau vėl gavo. Pilnametystės sulaukęs jaunylis Artūras yra lietuvio sūnus ir turi Lietuvos pilietybę. Tuo tarpu 24 metų Ivanas yra Ukrainos pilietis. Ši situacija verčia moterį blaškytis tarp dviejų šalių teisinių sistemų.

„Negaliu išduoti savo vaiko...“

Ivaną į Šiaulius šeima atsivežė dar nepilnametį. Mama sako, kad jai buvo paaiškinta, kad po 5 metų mokymosi mūsų šalyje vaikinas gaus ilgalaikį leidimą gyventi Lietuvoje.

Jis baigė „Santarvės“ vidurinę mokyklą, dirbo. Kai po 5 metų išlaikė Lietuvos Konstitucijos bei lietuvių kalbos egzaminus ir pateikė dokumentus, paaiškėjo, kad pasikeitė įstatymai. Jam mokytis Lietuvoje reikia dar 5 metus, nes metai mokslų Lietuvoje skaičiuojami kaip pusė čia pragyventų metų.

„Sūnus pakibo tarp dangaus ir žemės. Tai yra katorga, jam teko gyventi Lietuvoje ir nelegaliai. Žlugo svajonė studijuoti gamtos apsaugą. Jis norėjo netgi eiti tarnauti į Lietuvos kariuomenė, tačiau išsiaiškino, kad kitos šalies pilietis negali ten tarnauti. Pernai sūnus stojo į Šiaulių profesinio rengimo centrą. Mokykloje nebuvo laikęs lietuvių kalbos baigiamojo egzamino, neįstojo. Kadangi vidurinę baigė ir niekur nesimoko, turėjo išvykti iš Lietuvos“, – pasakojo Ala.

Moteris klausia, ką jai daryti? Lietuviškai vaikinas kalba laisvai. Jis čia gyvena, ne svečiuojasi.

„Aš išvažiavau iš Poltavos prieš 6 metus ir jau nebeprisimenu, kaip kai kurios gatvės vadinasi. Kaip iš naujo važiuoti į šalį, kuri jau kaip ir nebe tavo. Bet Lietuva – irgi ne tavo. Iš naujo jaunam vaikinui pradėti gyvenimą Ukrainoje vienam, neturinčiam nei profesijos, nei gyvenamosios vietos, važiuoti neaišku kur. Aš pasakiau, kad jis čia gyvens nelegaliai“, – neslepia Ala.

Ieškojo kelių visur – valstybinėse institucijose, kreipėsi į Seimo narius, rašė raštus. Pasiekė, kad išimties tvarka sūnui metams suteikta Lietuvos nacionalinė viza. Moteris džiaugiasi, kad dabar jis bent kol kas gyventi Lietuvoje gali legaliai. Tačiau negali dirbti.

Šįmet Ivanas vėl pateikė dokumentus į Profesinį rengimo centrą ir laukia priėmimo rezultatų.

„Nenoriu savo vaiko atsisakyti. Tai būtų išdavystė. Man sako – jis suaugęs žmogus, pagyvens vienas. Tai neteisinga. Kai ruošėmės išvykti į Lietuvą, jis buvo beveik suaugęs žmogus. Mes kalbėjomės, kad Lietuvoje mums visiems bus geriau. Vaikai tuo patikėjo. Dabar pasakyti sūnui, kad važiuok, nes nėra dokumentų – negaliu“, – nerimu dalijasi ukrainietė.

Tapyba įkvepia

Jaunesnį sūnų Artūrą šeima parsivežė iš Ukrainos 11 metų, bet jis jau buvo atskleidęs savo gabumus dailei. Dalyvavo parodose, turėjo neblogų pasiekimų. Šiauliuose berniukas mokėsi „Santarvės“ mokykloje. Ala prasitarė, kad sūnus nuo gimimo turi sveikatos problemų, todėl vylėsi, kad tapyba jam padės susikurti savo ateitį. Tačiau prasidėjus paauglystei, jaunuolis nustojo domėtis tapyba.

„Norėjau, kad jis pieštų, nors dėl savęs, kad neužsidarytų. Ir aš pradėjau piešti pati. Tikėjausi, kad taip pažadinsiu jame kūrybos troškimą. Bandėme dirbti kartu, mokėmės“, – pasakoja Ala, kaip būdama 40-metė ėmėsi dailės. Jos darbų paroda prieš pusmetį buvo surengta viename miesto prekybos centrų.

Ala mėgsta piešti gamtą. Ne tik lietuvišką, jos darbuose stūkso ir Karpatų kalnai.

„Švari ir graži lietuviška gamta man artima širdžiai. Aš piešiu sau, savo sielai. žinau, kad nesu dailininkė, esu savamokslė. Man patinka, kai galiu kam nors padovanoti savo tapybos kūrinį, taip dovanodama jam antrą gyvenimą. Bet kokiu atveju, paveikslas yra geresnė dovana nei saldainių dėžutė.“

Pastaruoju metu Ala ruošiasi naujai savo darbų parodai Šiauliuose.

Poezija – laimė ar bausmė?

Kūrybinis polėkis moterį kelia ant sparnų ne tik tapyboje, bet ir poezijoje.

„Nežinau, tai džiaugsmas, laimė ar bausmė, bet aš pradėjau rašyti eiles. Mano eilėraščius spausdina keturi rusakalbiai elektroniniai žurnalai. Man daug kas siūlo sujungti poeziją ir tapybą. Rugsėjį planuoju išleisti eilėraščių knygą, kurią iliustruosiu savo paveikslais“, – atskleidžia planus kūrėja.

Poeziją daugiausia kuria rusų kalba, nors rašo ir ukrainietiškai, tačiau tokią skaitančiųjų mažiau. Dalijasi savo kūryba ukrainietiškų bendrijų renginiuose tiek Šiauliuose, tiek kituose šalies miestuose.

„Mano poezija moteriška, apie moters laimes ir jausmus, apie žmogaus pojūčius, sielą, skausmą ir mintis, kaip jį įveikti. Eilėraščiais tiesiog sergu, jų kūryba įtraukia. Per pusmetį mano archyvuose susikaupė apie 100 eilėraščių. Kai išspausdina žurnalai, žmonės paskaito, komentuoja, dėkoja. Tikiuosi, kad juos mano poezija įkvepia.“

Ji džiaugiasi, kad sulaukia vyro palaikymo: sutuoktiniui patinka tapyba, eilėraščiai, o pats domisi numizmatika.

Šiauliuose gyvenantis muzikantas ir atlikėjas iš Sankt Peterburgo Nikolajus Zaicevas vienam jos eilėraščiui sukūrė muziką ir siūlo įrašyti dainą. Sako: reikės pabandyti.

Vaikų ateitis – Lietuvoje

Ala sako, kad pasiilgsta tik mamos ir sesers su sūnėnu. „Aš turiu dvi tėvynes. Man sako: taip negali būt. Bet man taip yra“, – tvirtina moteris.

Moteris yra aktyvi Šiaulių ukrainiečių bendrijos „Karpatai“ narė. Tenka pabendrauti ir su atvykusiais į Šiaulius uždarbiauti tautiečiais. Atsidususi ukrainietė padėkojo likimui, kad jos artimiesiems neteko patirti karo Ukrainoje baisybių, tačiau baiminasi, kad jei sūnui Ivanui teks grįžti į gimtąją šalį, reikės tarnauti kariuomenėje.

„Myliu Lietuvą, myliu savo vaikus ir noriu, kad jie čia gyventų. Kai vaikams viskas bus gerai, tai ir man bus didelė laimė. Tikiuosi, kad lietuviški įstatymai veiks žmonių naudai“, – tikisi Ala.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder