Stebėdamas skulptūrų nukėlimo istoriją, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras sako pasigedęs gilesnės diskusijos. O tai, kas atsitiko, jis vertina kaip mūsų nebrandą, paviršutinišką požiūrį į istoriją, bėgimą nuo pačių savęs.
- Kodėl Žaliojo tilto skulptūros išliko, kai iš eilės vertėme sovietinius stabus, o nukelti jas prireikė dabar, kai mes ketvirtį amžiaus esame laisvi? Apie ką vertėjo pamąstyti sprendžiant šios kompozicijos likimą? - „Žalgiris“ paklausė profesoriaus Jono Minkevičiaus.
- Pirmieji stabai, kuriuos vertėme, buvo skirti indvidualioms figūroms - Stalinui, Leninui. Dėl to viskas aišku. Bet šita Žaliojo tilto skulptūrų grupė neturi individualistinių bruožų. Tai kolektyvinis paminklas. Ir, kas svarbiausia, jis parodo mus pačius. Jis parodo tos epochos žmonių tragediją. Bet kartu parodo ir jėgą, vidinę pusę. Tai nebuvo vienšališka arba vienpusiška. Tragiškumas, o dabartinėmis akimis žiūrint - visas tas dirbtinis patosas buvo išreikštas tokia forma, kuri iliustravo mūsų tuometinį dualistinį gyvenimą, parodė tuometinę mūsų istorinę būklę. Ji veikė mus vaizdiniu konkretumu, suprantama, ir dirbtiniu propagandiniu patosu, tačiau, iš kitos pusės, ji demonstravo ir mūsų atsparumą, nesusitaikymą, mūsų išdidumą, nepalaužiamumą. Tai buvo Tautos išbandymo metas, kuris atsispindėjo ir šitose skulptūrose. Pažiūrėkite, kaip ten išdidžiai parodomi darbininkai, valstiečiai, studentai. Juos galima suprasti kaip mūsų vidinės nepalaužtos dvasios atsparą okupacijos blogybėms. Mes atsilaikėme, šita Tauta nepražuvo. Sovietinė tvarka nebuvo iš mūsų pačių išaugusi. Paprasčiausiai mes buvome priversti taikstytis su ja, prisitaikyti. Kad Tauta buvo kolaborantiška, tai tik teorijos. Buvo visokių žmonių, kurie iš tiesų kolaboravo. Bet supraskime priežastis. Tai buvo neišvengiamybė. Ir šita neišvengiamybė skleidė blogybę, o iš kitos pusės ugdė atsparumą tai visai blogybei.
- Platesnės diskusijos apie meninę vertę skulptūros, atrodo, nebuvo vertos?
- Jeigu kalbėtume apie meninę paminklo pusę, aišku, visa tai pažymėta degradacijos ženklu. Prieškario nepriklausomybės metais meno lygis buvo daug aukštesnis. Dailininkai, skulptoriai buvo baigę Vakarų mokyklas - ir Pundzius, ir Mikėnas. O čia atnešto socialistinio realizmo, jau rusiško, požymiai. Aiški meninė degradacija atsisakant daug pažangesnių mokyklų įdirbio. Bet tai buvo kartu problemos sprendimas - išlikti ar pražūti. Būti ar nebūti. Į tai galima žiūrėti kaip į kompromisą su savo sąžine. Toks ir yra dualizmas. Tai paminklas istorijai. Mūsų priverstinei būklei. Ir kartu paminklas mūsų nepalaužiamumui, vidiniam atsparumui.
- O ką mes pademonstravome jas griaudami?
- Griovimas yra bėgimas nuo mūsų pačių. Tai yra vidinio silpnumo, bailumo požymis. Tarytum išoriškai bravūriškas - štai mes nuvertėme. Bet mes parodėme, kad šiuo nuvertimu pridengiame savo silpnumą, bailumą. Mes bijomės patys savęs. Čia verta pacituoti Tėvą Stanislovą. Štai ką knygoje „Apie meilę ir tarnystę“ rašo labai nukentėjęs nuo sovietinės santvarkos lagerininkas: „Vilniuje ant vieno tilto yra paminklas mano parapijietei ir parapijiečiui. Aš pažįstu ją, belaikančią rugių pėdą. Ji rankomis rišo pėdus sukolektyvintuose laukuose. Tai ji veršidėse, kiaulidėse rankomis išnešiodavo po 500 kibirų jovalo per parą. Tai ją dar šiandieną matau bažnyčioje, deja, šlubuojančią, artrito, reumato suluošintą. Tai ją, jau daug daug jų esu nulydėjęs į smėlio kalnelį. O ir tas mano parapijietis, jis prieštvaniniais traktoriais dešimtmečiais arė laukus. Jis purškė laukus chemikalais ir prakiurdino savo plaučius. Jis vibracine liga serga.“ Toliau jis kreipiasi į tuometinį sostinės merą klausdamas, ar šis išdrįs tą jiems pastatytą paminklą nugriauti. „Jei galėsiu, prieš nugriaunant atvešiu rožių ir padėsiu po jų šventomis kojomis. Bet gal nespėsiu. Jeigu taip atsitiktų, tai bent pasimelsiu Bonifratrų bažnytėlėje už nedėkinguosius. O grįžęs namo gedulingas mišias giedosiu už išėjusius.“ Ir dar jis mero prašė atidžiai pažiūrėti į tų dviejų kareivių antpečius. „Jei ant jų būtų dvi raidės BV, tai reikštų, kad jie iš Vetrovo brigados. Tada be gailesčio verskite juos į upę. Bet jie iš Žukovo ir Malinovskio pulkų. Jie suvarė į urvą fašizmo hidrą, jie užgesino Osvencimo ir Zaksenhauzeno krosnis. Ar už tai jie nenusipelno pagarbos ir padėkos?“ Akcentuoju, tai humanisto, dvasininko ir lietuvio lagerininko žodžiai. Jis išsakė giluminę prasmę, o ne paviršutinę, kurią daug kas nori matyti. Ar bereikia dar ką nors prie to pridėti?
- Regis, nukėlimo šalininkai taip giliai nekasė... Kas mums yra atsitikę, kad mes visur matome pavojus?
- Tai yra bėgimas nuo savęs. Vadinasi, mes esame silpni. Mes bijome. Stipri tauta tokių vadinamųjų balvonų nebijo, nekreipia į juos dėmesio. Arba juos supranta gilumine prasme. Tik nebrandi, nesusiformavusi tauta gali taip reaguoti. Vadinasi, ji dar neturi tikrų vertybinių orientyrų. Prancūzijos revoliucijos, nuo kurios prasideda naujoji, proto kabutėse epocha, metu Paryžiaus katedroje ant altoriaus buvo pastatyta nuoga merga. Ant mūsų tilto, visi turbūt matė fotografijas, stovėjo, tiesa, ne nuogos, o pusnuogės. Štai tokia mūsų kultūra, tokia mūsų moralė. Tai tęsis, kol mes suprasime, kad tai veda į mūsų nuopuolį. Kaune nuo Aleksoto tilto su didžiausia reklama nuėmė ant pilonų buvusius bareljefus - žvaigždes, vėliavas. Tai kainavo apie 20 tūkst. eurų. Vilniaus skulptūrų nukėlimas, kiek buvo skelbta, dar daugiau kainavo. Pažiūrėkime ir iš sąžinės pozicijų. Gal būtų geriau tuos pinigus panaudoti iš tiesų humaniškiems tikslams, sakysime, „Caritui“. Tokie dalykai turi artimo meilės ženklą. O mes pinigus išmetam tuštybei. Man asmeniškai nesuvokiami tie dalykai, kaip jie gali būti suderinami su moraline nuostata.
- Kad skulptūros susidėvėjusios ir tapo pavojingos aplinkiniams, tai tikriausiai ne pats rimčiausias argumentas?
- Be abejo, tai tik pretekstas. Nėra abejonės, niekas jų atgal neatkels. To tikėtis būtų naivu. Tokiu argumentu galima pridengti ką tik nori. Sako, tai sovietizmo palikimas. Bet per 50 metų pastatyti ištisi rajonai, miestai, pramonės įmonės, keliai. Ar ir juos mums reikia griauti? Jie visi pažymėti ta pačia ideologija, ta pačia istorija. Viskas padaryta toje pačioje epochoje. Jie taip pat neša tą nusikalstamumo žymę. Tai kodėl mes negriauname? Todėl, kad mums naudinga. Todėl, kad mes esame veidmainiai. Jeigu mums naudinga materialiai, tai gerai, tegul lieka. Taip pasireiškia mūsų dualizmas, netikras požiūris.
- Ar skulptūrų nukėlimas jums nesisieja su kilusia įtampa pasaulyje, su Ukrainos įvykiais...
- Neatskirčiau šitų dalykų. Čia yra bendra tokia pakeltos karinės propagandos įtaka. Į tai reikėtų pažiūrėti plačiau. Mes nuteikti taip, kad čia viena pusė kalta, agresoriai, o kita niekuo dėta. Pasiremsiu Dievo tarpininko popiežiaus žodžiais - vienintelis kelias yra derybos ir dialogas. Ginklais niekada niekas nelaimėjo, nes ginklai neša pralaimėjimą visiems. Tai reikėtų suprasti. Bet kas gi jo klauso? Tai jeigu neklausoma tokių autoritetų, nepasmerkiančių nė vienos pusės, jeigu mes pjausimės dėl gobšumo pagimdytų interesų, mes prarasime viską. Bus katastrofa, kuri pražudys viską. Tada nebus nei laimėtojų, nei pralaimėtojų.
- O kodėl sostinės valdžia negirdi visuomenės, kada kritikuojamas tas surūdijęs vamzdis Neries krantinėje?
- Todėl, kad tas vamzdis neturi konkretybės. Jis yra materialiai neutralus. Apie jį gali galvoti ką nori, gali juoktis, gali rimtai žiūrėti. Tokie „paminklai“, ypač valdžios akimis žiūrint, yra nepavojingi jiems. Stovi ir tiek, nors ir kainavo. Vamzdis nekelia konkrečių minčių, kokių nors pozityvių idėjų. Štai kur yra jo trūkumas. Jis nepakelia mūsų gerumo kartelės aukštyn, nieko neduoda sielai. Jis pagaliau nesušildo širdies. Ir tokiems dalykams mėtydami pinigus mes vaizduojame, kad esame labai pažangūs.
- Kokią matote tokių „meno kūrinių“ ateitį?
- Jie ir gyvens tol, kol mes statysime savo gyvenimą ant netikrų pamatų. Mus tenkina tokia būklė, mes bėgame paskui pasaulio tuštybę, štai kur mūsų tragedija. Mes prarandame savąjį identitetą, moralinį, tvirtą, lietuvišką, valstietišką, kuris išlaikė mūsų tapatybę per didžiausius lūžius. XIX amžiuje pobaudžiavinis laikotarpis tautą atgaivino, Valančiaus veikla, knygnešystė, naujas lietuviškas žodis pakėlė ją ir ji parodė savo stiprybę, išlaikė kalbą, vidinį atsparumą. O dabar mes esame pasimetę. Pasaulis mums rodo savo reklaminį, blizgučių paviršių, paskui kurį eina minios, nebematančios tikrųjų vertybių. Yra saujelė lietuvių inteligentų, saujelė mąstančių, saujelė filosofų ir menininkų, kurie šitai supranta. Aš dėčiau viltį į tuos žmones ir į naują kartą, kuri dar galbūt išaugs.
- Dabar jau siūloma ant Žaliojo tilto įamžinti signatarus, kunigaikščius... Ką manote, kas būtų vertas šitos vietos?
- Galima daug ką pastatyti, jeigu norima. Bet tas statymas būtų tik kažkokia demonstracija. Jau kiek metų mes nesugebame pastatyti centrinėje Lukiškių aikštėje jokio paminklo... Mes net nesugebame susitarti, kas ten turi būti. Aš sakyčiau, kad dabar ten nieko nereikia statyti. Tegul būna pliki ir Žaliojo tilto galai, kol mes nesusitupėjome, kol mūsų tikslai neaiškūs, o menas šitomis sąlygomis nesubrendęs.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą