"Kai netikėtai sutinku studijų drauges, užplūsta jausmų banga, kylanti iš širdies ir nešanti tartum jūros būtybę nuo sausumos, ant kurios buvau užplaukusi. Ir jaučiu, kad iš pasaulio, gniuždančio žemės trauka, sugrįžtu į prarastąją besvorę savo aplinką - sūkūringus jūros vandenis", - sako Undė. Keliais štrichais brūkštėli anų dienų bičiulių psichologinius portretus, įpindama likimų motyvų, neišsipildžiusių troškimų, nepanaudotų galimybių širdperšą. "O juk trys mano kurso draugės nusižudė", - balsu mąsto ir mėgina suprasti, kodėl...
"Netekėsiu vien iš patriotizmo!"
"Studijuot į žurnalistikos katedrą romantiškame Pilies skersgatvyje susirinko 40 žmonių: ulbančių paukštiškom dzūkų, žemaičių tarmėm ir Kauno slengu. Su kompleksais ir fanaberijom, skirtingo išsiauklėjimo - nuo džiunglių iki Atlantidos civilizacijų. Dėstytuvai sušneko, kad nė vienoje laidoje dar nebuvo susitelkę šitiek gražių mergų ir kad su jom bus bėdos. Šešetas natūralių blondinių bemat susibūrė į "blonfrakciją", tyrų akių kaimiečiukės jau pirmame kurse pradėjo pozuot garsiems sostinės fotomenininkams, mergiškus kūnus pridengusios plaukais ligi pusiaujo, po fotosesijų nusirėžusios juos vienu ypu su nekaltybe. Nunokus formoms jos netrukus panešėjo į atgailaujančias Magdalenas", - pasakoja Undė. - Ir jau tada, į bendrabučio kambarius landžiojant būsimiems fizikams, jos tikino trokštančios "kažko visai kito"... Net neskaičiusios feminisčių Simonos Bovuar ir Virdžinijos Vulf, galvojo esančios talentingos, giliai jaučiančios ir sukurtos ne dirbti paprastus ir iš esmės kvailus darbus: pirkti turguje kiaušinius, šluostyt vaikams pasturgalius, kas neišvengiamai virstų amatu ir slegiančia pareiga. Nenorėjo tik gimdyti vaikų, kurti ne knygas ar paveikslus, bet tvarkingą, harmoningą ir seklų naminį pasaulėlį, kur stipriosios lyties atstovams šviestų langai ir nušveisti puodai, šiugždėtų kruopščiai paklota lova, skambėtų porcelianas. Įsiutau, kai man dvidešimtojo gimtadienio proga padovanojo keptuvę, nes buvau įsitikinusi: niekas taip nepuošia pietų stalo, kaip petarda mišrainėje...
Kai galvoju, kaip susiklostė tų neramuolių profesinė karjera... Išties, buvusios ekscentrikės ir skandalistės, užaugusios žiniasklaidos vilkėmis, savo straipsniuose pristato gyvenimą kaip skandalą ar katastrofą, dirba kaip greitojo maisto restoranų padavėjos. O ir pačios kūrybinis vyksmas dažniausiai tik apgailėtinas maitvanagio skrydis. Ir tik vienetai subtilių plunksnos sesių nespekuliuoja žmogiškomis dramomis, o pasirenka ramią, klausiančią, provokuojančią būties erdvę. Kartais gailiuosi, kad nėjau dirbti į televiziją: bijojau, kad buldogiškas snukis netips į kadrą. Gi nė viena Merlin Monro reinkarnacija neatlaikė televizininkų maratono be finišo. Būta vyrukų, kurie parūpino šioms televizijoj vietelę bei spindulingą ateities viziją, bet mentaliteto neįpūtė. Pasipasakodavo kuri ir kaip dėstytuvas vaikėsi aplink stalą ar kurio laikraščio redaktorius zombis. Tik tas visų nimfečių iki įniršio, iki konvulsijų geidžiamas gražus kaip Dievas kurso kuratorius nesivėlė į laumių pinkles ir intrigas. Užtat mokėjo paguosti, kai pasimaišydavo protelis, kita pastodavo, trečia lankydavosi Bokšto gatvėje (ten buvo odos ir veneros ligų dispanseris). Kuratorius mums išliko kaip kelrodis švyturys, gladiatorius, gynęs mūsų teises, tikro vyro etalonas, visgi netelpantis į jokią Prokrusto lovą...
Holivudo žvaigždutė ir pasibaidžiusi kumelaitė
Jau per stojamuosius vilnietė Sonata pasirodė neišsimiegojusi, tiesiai iš filmavimo aikštelės. Klausydama aukštuomenės tauškalų, jaučiausi kaip ta Biliūno Juozapota, veblendama: "Kiek daug ponų... Kokie visi gražūs!" Jos aktorinis meistriškumas pasireiškė liguistomis fantazijomis, kad ją amerikiečiai pakvietė filmuotis dokumentiniame filme apie Lietuvą, maudytis nuogai po kriokliu. Dar ji išmoko mumis manipuliuoti: lauko kavinukėj užsisako pyragaičių, šampano, o kai metas užsimokėti, susizgrimba pamiršusi piniginę. Ji save vadino "mis Amerika", atseit fako bernai jos figūrą laiko tobuliausia. Deja, kampuotas strazdanotas veidelis neatrodė toks jau kinematografiškas. Pasitąsė su vienu, kitu režisieriumi, tvirtino, kad nekaltybę saugo teisėtam vyrui. Žinojome, kad įmanoma ir tokia kamasutra, kad iš tiesų gali darbuotis kaip profesionalė, neprarasdama mergystės. Ši žavinga mergina atskleidė flirto paslapčių, bet sugniuždydavo pasitikėjimą: "Negaliu įsivaizduoti tavęs, vaikščiojančios su vaikinu: tavo vyriški, šiurkštūs plaukai, o tu tokia apkūni, bet ar apetitiška? Gal ir esti tokio kaimietiško skonio vaikinų?" Džiūgavau, kai mane, o ne Sonką pakvietė per Žurnalisto dieną suvaidinti Ievą, kurią sugundo žaltys, nors jau per repeticijas, pusnuogė su Adomu rangydamasi ant asfalto, gavau plaučių uždegimą. "Aš tave prakeikiau", - sakė Sonata.
Visiška Sonatos priešingybė buvo mano kambariokė Rita iš Dzūkijos girių glūdumos. Kai išvydau ją - pilka suknele ir rusvais bateliais, pasirodė panaši į Ketrin Deniov. Buvo labai egzaltuota, pamalonindavo pravirkusią: "Tave suprasti gali tik Kentauro žvaigždyne. Tu man primeni botičelišką moterį" ir t.t. Rita buvo taksisto ir bufetininkės vienturtė. Jos tėtis kolekcionavo mano noveles, o mano tėtis, kai vasarą Rita viešėdavo pajūry, būdavo kaip nesavas: apstulbęs žiūrėdavo į Ritą. Pavydėjome viena kitai savo tėvonių! Ji buvo aukšta ir graži kaip vikingų deivė, mis Sandinavija, gal kiek stambokų kaulų. Užspeista bet kokios nesėkmės, siuntinį iš namų surydavo kaip drakonas. Ji išmokė mane po pilvo fiestos grūsti ranką gerklėn ir viską išvemti. Kalbėti dzūkiškais deminutyvais: "Grybučiai, šampanučis"... Vyriškoj kompanijoj Ritai užkąsdavo amą arba tiesiog darkydavosi it pamišėlė, kuriai tramdomuosius atstodavo vynas ar antausis. Vaikščiojo it kumelaitė, kuri tuoj tuoj nusilauš koją.
Sonata ištekėjo už vaikinuko, panašaus į princesės Dianos sūnų. Niekas nenustebo: blondinei nereikia proto nei grožio, tik sugebėti "pateikti" save tarsi retą brangenybę. Jai buvo įgimta apgaubti save miglotais kerais ir nenusakomu rujojančios patelės aromatu. Pagimdžiusi sūnų tiesiog dievino jį ir vėliau absorbavo visą, su oda, dantimis bei siela. Išsiskyrusi vėl gyveno audringai, siūdinosi fantastiškas suknias. Keliskart mačiau ją per televiziją epizodiniuose vaidmenyse. Žurnalistika ėdė kaip rūdys, virto isterike, tad greit šį užsiėmimą metė. Dabar Sonata turi nuosavą grožio saloną, kur puikiai gali išlieti įgimtą neapykantą patelėms. Manau, ji "nupaišo" klientėms veidus kaip Pikaso kubistiniam periode ar Lotrekas - šaržus.
Rita nusižudė. Nusinuodijo vaistais. Kadangi kurso gandonešiai dirbo geriau nei agentai Malderis ir Skali, sužinojome, jog Rita ištekėjo, gal ir despotiškos motinos spiriama - už vaikino, kuris prieš pasipiršdamas brutaliai ją išprievartavo. Augino mergytę, o kai santykiai su vyru pašlijo, pasiryžo "surišti" šeimą, pagimdydama antrąjį vaiką. Nėštumo metu gydėsi psichiatrijos ligoninėje, nėštumas buvo labai sunkus, bet Rita meldė Dievą, kad išsaugotų tą gyvastį. Nesvarbu, ar gims luošas, neišsivystęs, net apsigimęs kūdikis, kad tik gimtų. Porą metų Rita žydėjo kaip Pažadėtoji žemė. Bet pagrandukė nuo neaiškios ligos pasimirė; paskui ją "išėjo" ir Rita. Kvailai kankinuosi, kad jei būčiau buvusi šalia...
Mis Izraelis ir mis Azija skrydžio trajektorija
Ugniaplaukė Rakelė pleškėjo ant inkvizitoriško vaikinų ir panelių, net kai kurių dėstytojų neapykantos laužo. Ne todėl, kad buvo žydė, kaip pati manė; buvo savanaudė, mėgo kiršinti žmones ir klasiškai vaidino auką. Buvome kone geriausios draugės, bent jau mėginome iš savo mergiškų paslapčių, potyrių ir intelektualinių abstrakcijų statyti Babelio bokštą. Bet kai paprašydavau nakčiai bent vienos knygos iš tos aukštos šūsnies, kurią jai iš įvairių bibliotekų sutempdavo tėvas, Rakelė atsakydavo, kad jai gali prireikt visų. Studijų metais mes daug keliavom, po krikščioniškas ir musulmoniškas broliškas respublikas. Anorektikė Rakelė kelionėse misdavo smilkalais ir mikroskopiniais pyragaičiais. Bet energijos medžioti vyrą jai užteko; kitas erzino net jos smailūs atsikišę piranijos dantys. Kai į Vilnių atvyko žurnalistiką studijavę gruzinai, Tbilisyje ištaisę mums tūkstančio ir vienos nakties pasaką, Rakelė viena sutiko svečius ir pareiškė, kad kitos merginos nenorinčios jų matyti. Pamėlynavo iš gėdos, kai "blondfrakcija" susitiko gruzinus, kaip avinų banda Rakelės vedžiojamus po senamiestį. Net tada į vakarėlį savo namuose Rakelė pakvietė anaiptol ne visas merginas, kurioms gruzinukai deklamavo Šota Rustavelio balades, dovanojo žiedus ar slaugė susirgusias nuo egzotiškų vaišių. Maskvoje internacionalinės draugystės veiksmas klostėsi pagal panašų scenarijų... Ostankino bokšte Rakelė pati pasipiršo Ivanui; dostojevskiškos aistros jai kainavo akademines atostogas.
Kamilė, dėl migdolinių akių ir varno spalvos garbanų, vaiskios odos ir įspūdingų proporcijų laikyta mis Azija, buvo tokia švelni melodingo balso mergina, jog kai kas ją lygino dar ir su karve. Ji "mūkdavo" tarsi Sirena, ir dėstytuvai nebegirdėdavo atsakinėjančios egzaminą žodžių prasmės, tik balsą, lyg būtų dainavusi bliuzą. Niekas neprikišdavo jai marmurinio kūno masyvumo; atrodė atletiška, o vaikščiojo smulkučiais žingsneliais it ant koturnų. Žinojau, kad Kamilė patraukė kėdę, ant kurios sėdosi jos broliuko auklė, norėdama, kad šis sudužtų it obuolys. Mergina, dėl kurios vos nenusižudė vienas keistuolis, lipdamas per balkoną, vos pati nepersipjovė venų, kai brandaus amžiaus gerbėjas, ją suvedžiojęs mefistofeliškas fotografas užkrėtė venerine liga. "Atsidaviau, nes tokio dievinimo lig šiol nebuvau patyrusi, bet po pirmosios nakties ir apdrėbė tokiu šlykščiu purvu, kad maniau niekada nenusiplausianti", - sakė ji.
Kamilė ištekėjo už "deimantų kasyklos". Vėlgi nedaugelis tikėjo, kad ji nuoširdžiai myli savo žilstelėjusį nutukusį riterį. Pavyduoliai aptarinėjo jos dienotvarkę: baseinas, kosmetikos salonas, pasijodinėjimas žirgais ir pokyliai... Kalbėjo, jog vienintelis Kamilės troškimas - gauti Žurnalistų sąjungos nario pažymėjimą. Sujaukusi ne vieno vyriškio protą, nelikdavo dirbti prestižiniame leidinyje. Tačiau ji, augusi ir brendusi iš lėto, skausmingai kaip perlas kriauklėj, dabar rašo kvapą gniaužiančias parodų recenzijas. Augina du nuostabius sūnelius ir... tebegyvena su tuo pačiu vyru, beje, uždirbdama ne mažiau. Ir netapo jo marionete, neužduso aukso narvely, kurį pavertė erdve ir gūžta meniškoms sieloms tarpti. Rakelė turbūt nebėra tokia savanaudė, tapusi didžiulės leidybinės imperijos galva ir daugelio talentų remėja. Net atrodė virtusi laiko, jausmų ir pinigų švaistūne, kai vaišino drauges pietumis ir sumokėjo didžiausią mano gyvenime honorarą. Tik pasiskundė, kad vyras jos nepatenkina. Bet turbūt išsisprendė ir ši problema, nes pagimdžiusi tris vunderkindus, Rakelė nuolat keliauja po pasaulį, kuria tokius "opusus", jog nedaug atsilieka nuo Nobelio premijos laureatų. Ir anoreksija jos, regis, nebevargina: matome ją per televiziją ar žurnalų nuotraukose sportiškos figūros, kokios keturiasdešimtmetei galėtų pavydėt ir piemenės. Visada, kai sutinku buvusias studijų drauges pagalvoju, jog likimas - tai nesibaigianti, stulbinanti METAMORFOZĖ...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą