Žinojusi apie savo mirtį.

Kitą dieną ją ištiko klinikinė mirtis. Kape šalia savo mamos ji atgulė tik po trylikos dienų. Mergina iš Siratų namų - su dviem gimimo ir dviem mirties datomis.

Pirmoji mirtis - kapinėse

Pakruojo rajono Vaineronių kaime Anilionių sodybą jau nuo neatmenamų laikų žmonės vadina Siratų namais.

Skaudžiomis netektimis paženklinti namai, kuriuose tris kartas motinų netekę augo našlaičiai, dabar vėl apimti netekties skausmo, lydimo sunkiai paaiškinamų reiškinių ir įvykių.

Rugsėjo aštuntąją iš jų į kapus išlydėta dvidešimt vienerių metų Virginija Anilionytė.

Sveika ir žvali mergina šią vasarą baigė Aukštesniąją medicinos mokyklą Panevėžyje, rengėsi tęsti studijas Kauno medicinos universitete. Ketino tapti gydytoja kineziterapeute.

Rugpjūčio 22-ąją grįžusi iš Kauno, kur klinikose paliko po galvos operacijos atsigavusią jauniausiąją seserį Ritą, ji apsistojo Vaškuose (Pasvalio rajonas) - pas buvusią bendramokslę ir geriausią draugę Eriką.

Merginos drauge praleido vakarą, o rytą sutarė:

Virginija eis į buvusio vidurinės mokyklos bendramokslio laidotuves, Erika užsiims kitais svarbiais reikalais.

Jaunuolio laidoti susirinko gausybė žmonių, dauguma jų Virginijai buvo pažįstami:

Vaškuose ji baigė vidurinę mokyklą, o ir jos gimtajam Vaineronių kaimui Vaškai - artimiausias miestelis, tik už trijų kilometrų.

Baigiant užkasti karstą, Virginija susmuko.

Susirinkusieji, sujaudinti jauno žmogaus netekties, ne iš karto susigriebė gelbėti nualpusią Virginiją. Vėliau ją gaivinęs vaškietis pasakys, kad mergina per vėlai buvo pradėta gaivinti - gal po dešimties minučių, kai dėl sustojusios širdies ir deguonies stygiaus buvo pradėjęs mėlti kūnas. Pirmoji, neprofesionali gaivintojų pagalba - širdies masažas ir kvėpavimo palaikymas iš burnos į burną - buvo sėkmingas: mergina buvo pradėjusi balti, kvėptelėjo gurkšnį oro, bet netrukus vėl ėmė gesti jos gyvybė. Kapinėse ir įvyko jos pirmoji - klinikinė - mirtis.

Virginijos tėvelis Julius Anilionis įsitikinęs, kad dukrą galėjo išgelbėjo skubi ir kvalifikuota medikų pagalba. Ji merginai buvo suteikta tik po kelių valandų, taip ir neatgavus sąmonės.

Likimas buvo medikų rankose

Vaškų miestelio žmonės tebėra pašiurpinti savo rajono medikų.

Redakcijos kalbinti žmonės pasakojo, kad vietos gydytojas, prašomas važiuoti į kapines gelbėti neatgaivinamos merginos, išsiruošė ne iš karto, o tik atvažiavus vietos seniūnui. Tuo pačiu metu buvo skambinama ir į Pasvalio greitąją. Ji, prašoma skubėti pas mirštančią merginą, atvažiavo tik po pusantros valandos (nuo Pasvalio iki Vaškų - apie 15 kilometrų). Tuo metu Virginija jau gulėjo miestelio centre ant šaligatvio ir vietos gydytojas jai tiesiai į širdį leido vaistus.

Žmonės atvykusius medikus prašė skubėti, duoti merginai deguonies, atlikti defibriliaciją. Tačiau medikai tik skėsčiojo rankomis. Jie neturėjo net švirkštų. Tada žmonės bėgiojo po kiemus pas pažįstamus švirkštų.

Nuo pirmųjų merginos gaivinimo akimirkų vidudienį jos gyvybę, padedamas kitų, gelbėjo vaškietis V. Girnius.

Kai Virginiją išsivežė greitoji, V. Girnis tebesirūpino jai teikiama medikų pagalba. Po kiek laiko pasiskambinęs į Pasvalio ligoninę jis sužinojo, kad merginos gyvybės jos medikai irgi negali tinkamai palaikyti ir kad tinkamesnę aparatūrą turi tik Panevėžio ligoninė. Tada vyriškis skambino ir ten, prašė apimti merginą į Reanimacijos skyrių. Kai jame budėjusi medikė su juo nebenorėjo šnekėtis, vyriškis pamelavo esąs

Virginijos brolis ir pareikalavo skyriaus vedėjos namų telefono. Tik po to, kai V. Girnis susisiekė su ja, paprašė pasvaliečio gydytojo, kad šis paskambintų į Panevėžį kolegai ir apibūdintų ligonės būklę, reanimobilis Virginiją išgabeno į Panevėžio ligoninę. Jau buvo beveik dešimta valanda vakaro.

Antroji mirtis - po trylikos dienų

Virginijos Anilionytės mirties liudijime įrašyta: "Neaiškios etiologijos klinikinė mirtis. Poreanimacinė liga".

Pastaroji diagnozė - antrosios mirties priežastis.

Mergina Panevėžio ligoninėje su prijungta reanimacine aparatūra išgulėjo trylika dienų. Kol pavargo širdis, prikelta plakti dar rugpjūčio 23-iąją, po pirmosios klinikinės mirties kapinėse.

Rugsėjo penktoji - jos antrosios mirties data.

Gimimo datos - irgi dvi

Virginijos gimimo liudijime yra įrašyta, kad ji gimė 1981 metų balandžio 24 dieną. Tačiau jos tėvelis sako, kad išduodant šį dokumentą buvusi padaryta klaida: įrašyta dviem dienomis ankstesnė data. Virginija iš tikrųjų buvo gimusi balandžio 26-ąją.

Netekęs mylimos dukters tėvas sako, kad į tą apsirikimą jos gimimo dokumente anksčiau nekreipęs dėmesio. Dabar sako: "Gal toks jos likimas - buvo dvi gimimo datos, tai dvi ir mirties..."

Papasakota apie savo laidotuves

Lemtingąją rugpjūčio 23-iąją Virginija gyveno džiaugsmu, kad seseriai pavyko galvos operacija

. Tėvą, irgi prieš daugelį metų operuotą dėl auglio galvoje (po tos operacijos jis sunkiai vaikšto), Virginijos žinutė, pasiųsta mobiliuoju telefonu iš klinikų, labai nudžiugino: "Parvežė iš operacinės, bet dar nesąmoninga. Viskas gerai".

Šeima tikėjo, kad nelaimės grėsmė juos aplenkė. Ir niekas nebeprisiminė prieš kelias dienas Virginijos pasakoto sapno.

Tame pačiame name, kuriame kelias kartas gyvena Anilionių giminė, gyvena ir Virginijos tėvo brolis su žmona Nijole. Tik tada, kai namiškius pasiekė žinia, kad Virginija be sąmonės iš kapinių išgabenta į ligoninę, giminaičiai prisiminė visai neseniai ją pasakojusią keistą sapną.

"Ji sakė, kad sapnavo save mirusią, matė, kaip visi į ją žiūri. Aplink sutrikę laksto artimieji, o ji tarsi viską stebi iš šalies, - prisimena Nijolė. -

Aš tik pabariau, kad tokias nesąmones sapnuoja. Virginija kažkaip keistai prasitarė: "Nesulauksiu aš senatvės..."

Tą patį pranašišką sapną Virginija papasakojo ir savo geriausiai draugei Erikai, pas kurią nakvojo prieš bendramokslio laidotuves. Jų išvakarėse eidamos iš apsėdų (taip Vaškuose vadinamas velionio lankymas), merginos vėl kalbėjo apie mirtį. Virginija Erikai pasakė, jog ji nenorėtų, kad prieš jos karsto būtų raudama ir giedamos senos giesmės. Ji sakė norinti, kad skambėtų lyriškos ir melodingos Selin Dion dainos.

Būrėja nuslėpė tiesą

Šią vasarą Virginija su savo drauge paprašė vienos senos būrėjos, kad ši nusakytų jos ateitį.

Moteris išsigando, kai, sumaišius kortų kaladę, Virginija išsitraukė mirtį reiškiančią kortą. Tada būrėja pagalvojusi, kad tai - nevykęs atsitiktinumas, ir, dar kartą sumaišiusi kortas, padavė Virginijai traukti.

Virginija išsitraukė tą pačią, mirtį reiškiančią, kortą. Sena moteris sumetė nesakyti tiesos: ji tepasakė, kad jos gyvenas praplauks kaip vėjas.

Jau po laidotuvių seserys prisimins, kad Virginija žinojo apie išsitrauktas "negeras kortas".

Siratų namai

Šeštą dešimtį įpusėjęs Virginijos tėvelis sako, kad netikėta dukters mirtis jam yra daug didesnis skausmas, nei prieš dešimt metų žmonos Elenos netektis.

Gal todėl, kad apie žmonos nepagydomą ligą ir artėjančią mirtį gydytojai jį buvo įspėję. Tada jis liko našlys su penkiais vaikais. Rūpestingas tėvas vienas juos ir užaugino. Virginijos netektis šeimai sunkiai pakeliama dar ir todėl, kad nežinoma jos priežastis.

Anilionių sodyba yra seno Vaineronių kaimo viduryje. Iš dešimties trobų tik keturiose bėra gyventojų. Virginija mylėjo savo kaimą, todėl ir buvo pašarvota ne laidojimo namuose, o gimtojoje šimtametėje troboje.

Devynioliktajame amžiuje statytuose Anilionių namuose, dar vadinamuose Siratų kiemu, gyveno kelios giminės kartos, ir visose augo mirusių motinų vaikai. Jauna mirė Juliaus Anilionio senelė, palikdama pulkelį vaikų, jauna - ir jo tėvo pirmoji žmona, palikusi savo našlaičius.

Ir Virginija su trimis seserimis ir broliu užaugo be mamos.

Šiuose jau ne pirmą šimtmetį stovinčiuose namuose niekas nebekreipia dėmesio, kai naktimis girdi kažkieno žingsnius, beldimą į duris, keistus garsus. Sako, pareina vaiduokliai. Niekas Siratų namuose jų nebijo ir nekelia panikos. "Jie nieko nedaužo, nieko nedaro, neverta apie juos ir kalbėti", - įsitikinę šių namų šeimininkai.

Po Virginijos laidotuvių buvo praėję gal pora dienų, kai jauniausiajai iš Anilionių - Ritai - prisisapnavo mirusioji sesuo. Ji, vilkinti ta pačia balta suknele, kaip ir karste, sesei tepasakė: "Nebijok, aš čia nebepareisiu, čia ir be manęs jų yra..."