Vienatvė dideliame mieste

Jaustis vienišam galima ir minioje, ir darbe, ir šeimoje, ir netgi su mylimuoju. "Vienatvės jausmas nepriklauso nuo aplinkos, nuo draugų ar nedraugų skaičiaus", - sako gydytojas psichoterapeutas, psichoanalitikas Nikolajus Naricinas.

Tai kas lemia vienatvės jausmą? Psichoterapeutas sako, jog pirmiausia - asmenybės sandara. Lengviausia, anot jo, vienatvę vertinti pasitelkus intraverto ir ekstraverto sąvokas. Trumpai galėtume pasakyti taip: intravertas - asmenybė, užsisklendusi savyje, o ekstravertas nuolatos stengiasi būti tarp žmonių. Todėl vienatvė minioje būdinga tik intravertui.

Ekstravertą tenkina paviršutinės pažintys. Jis kalbasi su nepažįstamais žmonėmis autobuse, gatvėje ir visiškai nepretenduoja į ilgalaikį bendravimą. Jam svarbu pojūčių kaita, ir kol aplink jį žmonės - vienatvė nebaisi. Jam net nebūtina su kuo nors kalbėtis - pakanka, kad žmonės paprasčiausiai į jį žiūri.

O štai intravertas turi vieną du ištikimus panašaus charakterio draugus. Jie gali sėdėti viename kambaryje ir tylėti. Svarbus ne pats pokalbis, o draugo šalia pojūtis. Todėl intravertas, kai šalia nėra draugo, jaučiasi vienišas. Naują tokį pat artimą draugą susirasti jam praktiškai neįmanoma.

Vis dėlto grynų ekstravertų ar intravertų nebūna. Todėl visi žmonės bent kartą gyvenime yra jautęsi vieniši.

Miesto gausmas

Dauguma vienišų žmonių gyvena dideliuose miestuose. Miestas gyventojus ne jungia, bet skiria. Pagal statistiką, bet kuriame dideliame mieste gyvena labai mažai senbuvių - trečiosios ketvirtosios kartos miestiečių. Visi kiti - imigrantai, t. y. tie, kurie kadaise atsikraustė į didelį miestą iš kitų vietovių. Ir netgi jei jie visą gyvenimą pragyveno tame mieste, netgi jei jų vaikai ir anūkai gimė ir užaugo šiame mieste, vis vien tie žmonės savo šeimose saugo tradicijas, kurias iš "protėvių žemės" sugeria su motinos pienu. Šios tradicijas perduodamos kartoms. Tai yra kartos auklėjamos tų vietų, iš kurių atvyko jų seneliai ir tėvai, dvasia.

Kiekviename kaime, kiekvienoje gyvenvietėje ar miestelyje yra nusistovėjusios elgesio normos, savas dialektas, savita elgesio ir gestų kalba, o miestiečiams iškyla bendravimo, partnerio suradimo problemų. Todėl dideliuose miestuose vienišų žmonių yra daugiausia.

Vienatvės nepastebi, kol naktį nelieki vienas su savimi tuščiame kambaryje. Juk dienos sumaištyje mes pamirštame ir dantų skausmą. O naktį, kai dėmesio niekas neblaško, tas velniškas danties maudimas tampa toks įkyrus, kad nėra kur dingti...

Žmogus nejaučia vienatvės, kol tęsiasi darbo diena, bet štai ištuštėja gatvės, po savo namus išsibėgioja draugai ir pažįstami, nutyla telefonas... Todėl miestuose ir atsirado naktiniai klubai, kad galėtume vaduotis nuo slegiančios vienatvės.

Egzistuoja dar vienas miestui būdingas reiškinys, vadinamas "vakaro gausmu": tai kalbėjimasis telefonu. Telefonas dideliame mieste yra ne informacijos, o bendravimo priemonė. Telefonas - tai "akmeninių džiunglių" gyventojų profilaktika nuo depresijos.

Ar ji pavojinga?

Ne visada vienatvė yra blogis. Kartais žmogui norisi pabūti vienam. Apie problemą reikia kalbėti tada, kai tokia būsena užsitęsia prieš žmogaus valią, kitaip tariant, kai vienatvė ima kankinti.

Psichologija turi terminą - "emocinis-informacinis alkis". Jei žmogus netenka jo charakteriui būtino bendravimo, reikiamų gyvenimiškų įspūdžių, jam atsiranda psichinių bei somatinių sutrikimų. Ir tik dėl to, kad jis natūraliai jaučia bendravimo alkį. Vienatvės kančia - ne kas kita, kaip informacijos arba įspūdžių stoka.

Pirmiausiai vertėtų tiksliai išsiaiškinti, kokios informacijos, kokių įspūdžių jums trūksta, ir tada stengtis tuos trūkumus kompensuoti. Svarbu tiksliai nustatyti ir patenkinti būtent tą poreikį, dėl kurio jaučiamas diskomfortą.

Būna, kad žmogus pats neįstengia suprasti, ko gi jam trūksta. Dažniausiai manoma, jog vienatvė slegia dėl to, kad šalia nėra gyvenimo draugo. Tačiau ne visada draugas išsprendžia vienatvės problemą. Jei žmogus ieško ne to, ko jam trūksta, vienatvės jausmas tampa dar didesnis.

Ne taip lengva suprasti, kokią vienatvę žmogus kenčia. Kiekvieną sunkų atvejį reikia analizuoti individualiai, kruopščiai ir su specialisto pagalba.