Ta prasme... Kalbos parazitai: kokia iš jų nauda?

Ta prasme... Kalbos parazitai: kokia iš jų nauda?

"Ta prasme", "matai", "vienu žodžiu", "realiai", "reiškia", "žinai" ir panašiais įterpiamaisiais žodeliais mes slepiame savo jaudulį arba nežinojimą. [CITATA] Tačiau kai vartojame jų per daug, neleidžiame klausytojui susitelkti į mintį, ir tai jį pradeda erzinti. Kalbos parazitai gali tapti atskiro žmogaus, visuomenės, kartos, netgi epochos įpročiu. Ar reikia jo atsikratyti? O gal tai - komunikacijos būtinybė?

Prancūzų sociologas Pjeras Merlė (Pierre Merle) teigia, jog šis reiškinys nenaujas: "nereikalingais" žodžiais skundėsi dar Balzakas. Tačiau nūdienos karta įprotį vartoti kalbos šiukšles perėmė iš radijo ir televizijos. Tyla eteryje neleistina, visos pauzės privalo būti užpildytos tuščių žodžių srautu.

Jeigu stoja tyla ir pauzė niekuo neužpildoma - nei bereikšmiais žodžiais, nei garsais aaa, eee, mmm, - klausytojus tai erzina dar labiau. Todėl "parazitų" paskirtis yra būtent užpildyti pauzes.

Pasak kai kurių tyrinėtojų, kalbos parazitai atskleidžia, kokiai socialinei grupei, kartai ir netgi epochai priklauso kalbėtojas. Vyresnieji mėgsta įterpti žodžius "reiškia" ir "taip sakant", jaunimas - "realiai", "ta prasme". Pastebėta, kad pirmuosius "parazitus" dažniau pasirenka išsilavinę žmonės, antruosius vartoja mažiau išprusę. Politikai dažnai kartoja "vienareikšmiškai" - norėdami įtikinti, jog neabejoja savo teisumu, o tie, kurie savimi abejoja, kartoja žodelį "atseit" arba "tarsi".

Jaunimo mėgstamas įterpinys "ta prasme" yra atėjęs iš anglų kalbos "I mean". Amerikiečių psicholingvistė Džin Foks Tri (Jean Fox Tree) ir psichologas Džozefas Šrokas (Josef C. Schrock) žurnale "Journal of Pragmatics" rašo, jog sakydamas "ta prasme" ("I mean") žmogus įspėja ketinantis patikslinti tai, ką pasakė, o ištaręs "supranti" ("you know") kviečia klausytoją įsitraukti į pokalbį ar bent jau išreikšti savo pritarimą ar nepritarimą. Tokie žodžiai vadinami "diskursiniu markeriu". Jie vartojami ne prasmei suformuluoti, o kalbos struktūrai formuoti ir įspėti apie komunikacinius kalbėtojo ketinimus. Lietuviai tokiais atvejais dar klausia "Ar ne?" Pagal formą tai yra klausimas, tačiau atsakymo nereikalauja. Jis skirtas palaikyti kontaktui, atkreipti dėmesiui. Monologas tuomet tampa labiau "dialogiškas".

Taigi ar galima apsieiti be kalbos šiukšlių? Tikriausiai ne. Nereikšmingi žodeliai yra reikalingi, kad padėtų mums įveikti kalbos sunkumus, todėl kovoti su jais beprasmiška.

Spontaniška žmogaus kalba nėra tobula. Kalbėdami mes mąstome apie tai, kaip aiškiau perteikti mintį, kartais sunkiai atrandame reikiamą žodį, kartais norime nuslėpti tai, ko nežinome, ir galiausiai tiesiog jaudinamės. Kai rašome, liaujamės spausdinę. Kai kalbame - įterpiame nereikšmingus žodžius arba garsus.

Žinoma, jeigu beprasmišką žodį įterpiate kas sekundę, klausytoją tai ima nervinti, o tai dar labiau apsunkina komunikaciją.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder