Psichologė: svarbu pripažinti, kad mums visiems šis gyvenimo etapas yra išbandymas

Bet net ir pačiu sunkiausiu laikotarpiu, anot psichologės Mildos Cibulskytės, galima įžvelgti teigiamų dalykų. Telšių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biure, rajono ugdymo įstaigose paskaitas dažnai skaitanti specialistė pasidalijo įžvalgomis, kaip gyvenant sudėtingomis sąlygomis valdyti savo emocijas, organizuoti dienotvarkę ir neprarasti optimizmo.

– Pastaruoju metu žmonės susiduria su dar nepatirtais iššūkiais. Intensyviai įvairiose žiniasklaidos priemonėse skelbiama informacija apie koronavirusą kursto nerimą dėl baimės susirgti, o karantinas tampa sunkiu psichologiniu išbandymu. Kaip susidoroti su kylančiu stresu?

– Mūsų smegenys į bet kokią dar nepatirtą situaciją reaguoja kaip į stresorių, nes jose dar nėra užfiksuota tokia pati patirtis ir nėra aišku, kaip elgtis tinkamai. Taigi normalu, kad mes stresuojame ir daugiau ar mažiau tą darome visi. Kitas dalykas, kuris mums sukelia stresą, – tai nežinomybė, o kas bus toliau. Žinojimas, kas bus po to, užtikrina saugumo jausmą, o šiandieninėje situacijoje labai daug nežinomybės dėl ateities, neapibrėžtumo. Dėl to nerimauti šioje situacijoje labai normalu. Būčiau linkusi sakyti, kad ir bandyti susidoroti su tuo stresu nereikia. Priešingai – kur kas prasmingiau būtų priimti tai, kad aš nerimauju, man kyla stresas, kaip ir visiems kitiems žmonėms, šiuo metu ir aš stengsiuosi pasirūpinti savimi kaip įmanoma geriausiai. Nerimas, jei nėra išreikštas per intensyviai, mobilizuoja mus, sutelkia veikti, o šiuo atveju pagrindinis veiksmas, kurį mums ypač svarbu atlikti, – tai kiek įmanoma saugoti save ir savo artimuosius.

– Daugelio žmonių gyvenimas dabar tiesiog verda elektroninėje erdvėje. Tai kelia papildomą įtampą, nuovargį, išbalansuoja. Kaip siūlytumėte organizuoti dienotvarkę, kad ji būtų kuo produktyvesnė ir keltų kuo mažiau blogų emocijų?

– Jei jau kalbame apie tai, kad viena iš dabartinio nerimo priežasčių yra nežinomybė, būtų svarbu, kad ten, kur galime, susikurtume sąlygas, kurios užtikrina žinojimą, kas bus po to. Kalbu apie dienos rutiną. Nepaisant to, ar dirbame iš namų, ar tiesiog juose leidžiame laiką su šeima, labai svarbu būtų laikytis dienotvarkės, kurioje būtų kuo daugiau veiklos, užtikrinančios mūsų psichologinę gerovę. Tai – buvimas su šeima, fizinis aktyvumas, buvimas gamtoje nepažeidžiant taisyklių, skaitymas (geriau tų knygų, kurioms anksčiau galbūt neužtekdavo laiko, o ne nuolatinis šių dienų aktualijų sekimas), laiko skyrimas maistui gaminti, augalams sodinti ir visiems kitiems dalykams, kurie suteikia malonumo.

– Nemažai gyventojų karantino laikotarpiu dirba iš namų, kartu su jais namuose yra ir jų atžalos. Suprantama, kad nei vieni, nei kiti nėra pratę dirbti, mokytis tokiomis sąlygomis. Kokias priemones siūlytumėte taikyti, kaip elgtis siekiant išlaikyti harmoniją su sutuoktiniu ir vaikais?

– Visų pirma, ko gero, svarbu pripažinti, kad mums visiems šis gyvenimo etapas yra išbandymas. Būtų prasminga šeimoje aptarti, kas kiekvienam yra sunkiausia ir kokio palaikymo mes tikimės vieni iš kitų. Labai svarbu, kad kiekvienas šeimos narys prisiimtų atsakomybę už pasirūpinimą savo psichologine būsena ir užsitikrintų laiko dienoje sau, pabūti tik su savimi atsitraukus nuo visų (jei to norisi) kad ir vonios kambaryje. O jei kyla konfliktų, susierzinimo, nereikia bandyti to išvengti ar dėti pastangų, kad to nebūtų. Tiesiog priimkime, kad mūsų šeimoje (kaip ir, ko gero, visose kitose šeimose) tai vyksta, nes mes susiduriame su tam tikrais, mums neįprastais iššūkiais, ir būtų labai gerai, jei galėtume apie tai, kokios emocijos kyla, kalbėtis garsiai.

– Kaip siūlytumėte motyvuoti vaikus, sutelkti jų dėmesį mokantis nuotoliniu būdu, kad džiugintų ir rezultatas, ir pats veiklos procesas?

– Kaip ir mums, suaugusiesiems, taip ir vaikams sunku motyvuoti save dirbti ar mokytis namų aplinkoje. Smegenys priima namų aplinką kaip vietą, kur ilsimasi, kur atsipalaiduojama sugrįžus po darbų ar iš mokyklos. Labai svarbu su mažesniais vaikais kalbėtis apie tai, kad čia nėra atostogos, kad mes visi esame priversti laikytis režimo. Mes, suaugusieji, turėtume padėti vaikams susidaryti tinkamą dienotvarkę, geriausiu atveju, kad ji būtų rašytinė (ar iš paveikslėlių simbolių, jei vaikas dar neskaito) ir būtų pakabinta vaikui matomoje vietoje. Taip kils mažiau diskusijų, dėl ko mes dabar reikalaujame tvarkytis, mokytis ar skaityti. Kad mums visiems būtų lengviau, nekelkime sau lūkesčių, kad turi būti lengva ir paprasta šiuo laikotarpiu. Mums, suaugusiesiems, nėra paprasta dirbti iš namų, jei nedarome to nuolat, tai duokime laiko ir vaikams prie to priprasti ir priimkime jų neigiamas emocijas dėl susiklosčiusios situacijos.

– Gyvenant šiandieniniame draudimų ir rekomendacijų apsuptame pasaulyje dažnas esame linkę bambėti, rodyti nepasitenkinimą dėl neigiamų karantino režimo pasekmių. Bet galbūt tame galime įžvelgti ir pliusų. Kas šiuo laikotarpiu kiekvienam iš mūsų turėtų būtų didžiausias ramstis, džiaugsmas, optimizmo šaltinis?

– Manau, kad priežasčių džiaugtis šiuo metu yra labai daug: jei aš ar mano artimieji nesergame; jei karantino laikotarpiu pavyko išlaikyti bent dalį pajamų; tai, kad dabar turiu daugiau laiko dalykams, kuriems anksčiau neturėjau laiko; tai, kad atėjo gražus pavasaris, ir t. t. Net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose galime atrasti, kuo džiaugtis. Viskas priklauso tik nuo to, kokį klausimą keliame savo galvose. Ir jei tas klausimas visada skambės: „O kas geriausio šioje situacijoje?“, mūsų smegenys pasistengs ir visada ras mums atsakymą. Gali būti, kad mes turime įprotį dažniau ieškoti to, kas šioje situacijoje blogo, ir tokiu būdu patys sau sukeliame stresą, tačiau šis laikotarpis yra puiki galimybė keisti savo įpročius. Galime pradėti nuo to, kad kasdien savęs ir savo artimųjų paklausime: „O kas geriausio įvyko šią dieną?“ arba „O kas geriausia šioje situacijoje?“ Tai puikus būdas treniruoti savo smegenis pastebėti aplink gerus dalykus, o jų yra kiekvienoje situacijoje.