2018 m. rugsėjo 19 d. 08:11 val., trečiadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Psichologija

Psichologija

Psichologė: jei sakote, kad jūsų vaikas isterikas, pasižiūrėkite į veidrodį

2018-03-11, 13:08

Richardas Jonaitis, LRT RADIJO laida „Paraštės“, LRT.lt

Psichologė: jei sakote, kad jūsų vaikas isterikas, pasižiūrėkite į veidrodį nuotrauka, foto

© Redakcijos archyvo nuotr.

Vaikams didžiausiu pavyzdžiu yra tėvai, todėl tie, kurie savo vaiką vadina isteriku, turėtų pasižiūrėti į veidrodį, LRT RADIJUI sako psichologė Jūratė Bartkevičienė. Anot jos, kai tėvai vaikus auklėja vienaip, o pavyzdį rodo visai kitokį, sunkumų kyla ir patiems tėvams, ir vaikams: „Tada reikalingos bausmės, griežtos ribos, nes mes vaikus auklėjame pagal tai, kokius norime matyti, kokie norime, kad jie būtų, bet ne pagal tai, kokie esame patys.“

– Ar įmanoma gyventi taip, kad vaikų drausminti nereikėtų?

– Turbūt tai būtų siekiamybė. Darbe irgi labai norėtųsi, kad vadovas niekada nedrausmintų, niekada nebrėžtų ribų, bet, manau, visas gyvenimas sudėtas iš taisyklių, ribų. Mes, žmonės, esame linkę tas taisykles pažeisti. Kartas nuo karto visiems reikia priminti, kuria kryptimi einame, taip pat ir vaikams. Kol jie auga, mes su jais bendraujame, mokomės, pažįstame ir mokome pažinti gyvenimą, kad jie pažintų tą teisingo gyvenimo pusę. Ribos vaikams reikalingos.

– Nuo kokio laikotarpio jos turėtų būti sukuriamos?

– Nuo gimimo. Kuo anksčiau pradedame patys susitaikyti su tomis ribomis, tuo lengviau ir vaikams jas parodyti. Kai gimsta vaikutis, labai svarbu patiems tėvams nuspręsti, kokia kryptimi jie auklės vaiką, ką nori parodyti, ko nori išmokyti , ko vaikui nenori leisti, o ką nori.

Pavyzdžiui, tėvai nusprendžia, kad vaikas visą laiką turi sėdėti labai ramiai. Turbūt tai – misija neįmanoma. [...] Bet turi būti tokios taisyklės, kaip kur mes valgome – prie stalo ar prie sofos? Ar turime bendrą vakarienę, ar neturime? Pusryčiai, pietūs, kaip mes maitinamės, ką mes valgome?

Turi būti tas apsibrėžimas, kokio gyvenimo norime, kur link einame, kaip, galų gale, kalbėsime su vaiku, koks mano bus balso tonas? O jeigu jis elgsis ne taip, kaip aš noriu, ką aš tada darysiu? Kai mes tai tėvystei ruošiamės, kai suprantame, su kokiomis situacijomis galime susidurti, yra daug paprasčiau tas ribas sukurti ir jas pritaikyti.

– Jūs labai daug dalykų išvardijote. Ar įmanoma viskam pasiruošti prieš vaikui gimstant?

– Ne, tikrai viskam pasiruošti nėra įmanoma, nes visą laiką kažkas atsitiks kitaip, nei kitiems. Mes labai dažnai prisiklausome istorijų ir prigąsdinimų – pamatysi, gims vaikas, naktį nemiegosi, eisi iš proto, paskui jis nevalgys, o dar paskui jam bus pilvo diegliukai ir t. t. [...] Kaip mano vyras juokėsi – vis laukia to laikotarpio, kada bus baisu, bet taip ir nesulaukia.

Problemų visą laiką yra, tik jas laiku reikia spręsti. [...] Kiekvienas vaikas skirtingas, individualus, tik yra amžiaus ribos, amžiaus raida – kaip vaikas auga, ko jis mokosi, kada jis atsiskiria nuo tėvų, kada jam reikia įgyti tam tikrų naujų įgūdžių.

Turbūt sunkiausias periodas tėvams yra nuo dvejų iki trejų metų. Tai ta vadinamoji trečiųjų metų krizė arba ankstyvoji paauglystė, o paskui – paauglystės laikotarpis. Tai yra amžius, kai vaikai nori atsiskirti nuo tėvų ir tapti savarankiški, o tėvams nėra lengva.

Vaikai nori pajausti, ką jie gali. Vaikai nori patys apsirengti. Taigi kaip yra įdomu pačiam apsirengti! Bet natūralu, jų gebėjimai dar nėra išvystyti taip, kad lengvai sagutes užsisegtų, užtrauktuką užsitrauktų, batukus užsirištų, kelnytes užsidėtų. Jiems tai dar nepavyksta, bet jie labai nori. Jie nori išreikšti savo nuomonę, kad reikalingas ne raudonas megztukas, o mėlynas. Jie mėgsta viskam prieštarauti, parodyti, kad „aš irgi turiu savo nuomonę, aš irgi noriu būti išgirstas“.

Čia svarbus tas tėvų laviravimas, kiek bus leista, kiek uždrausta. Labai dažnai prarandame kantrybę ir nusprendžiame, kad vaikui niekas negalima – ir to negalima, ir ano negalima. „Kodėl skirtingos kojinės? Taigi kaip tu atrodysi?“ O kas blogo, kad skirtingos kojinės? Mes kartais nepamatome, kad tam tikras ribas brėžiame vien tik tam, kad mums būtų patogiau, bet tos ribos nėra naudingos vaikui.

– Tėvai pasirenka tai, kas yra jiems įprasta?

– Taip, jie pasirenka, nes taip tiesiog įprasta. Jeigu trijų metų vaikas paėmė stiklinę, tėvai iš karto sako – padėk, nes išmesi. Taip, gali ir išmesti, visko gali būti. Kuris suaugęs nėra išmetęs indo iš rankų? Kiek esame sudaužę? Visko atsitinka, bet tam ir yra gyvenimas, kad mes mokytumėmės.

– O kas, pavyzdžiui, vaikui gali nutikti, jei tie posakiai gana dažni? „Nenešk, išmesi“, „nebėk, nugriūsi“, „nelipk, nusisuksi sprandą“ ir t. t.

– Na, vaikas bėga, mes jam šaukiame „nebėk, nusisuksi sprandą!“ Jis toliau bėga, sprando nenusisuka. Išvada? Tėvai meluoja. Vadinasi, galiu tai daryti, nes nieko nebus, tiesiog nieko neįvyko, aš nenukritau. Kitą kartą, kai tėvai rėks „nekišk rankos į verdantį vandenį, nusiplikysi“, vaikas galvos lygiai tą patį – tos pasekmės nebus.

Mes vaikui galime tiesiog gražiai pasakyti „sustok, duok man ranką ir einame kartu“. Vaiko poreikis yra bėgti, lankstyti, jis to nori. Jam reikia išsibėgioti, jam nėra smagu vaikščioti. Čia mes, suaugę, galime ramiai pasivaikščioti, o vaikui reikia bėgti, lakstyti, bet mes jį turime išmokyti – gali bėgti, bet, pribėgęs prie gatvės, sustok ir palauk manęs, aš ateisiu. Paaiškinkime vaikui, iki kiek, kur, kada ką gali daryti.

– Ar sutiktumėte, kad vaikai vis tiek yra tokie svajotojai, kurie, eidami užsisvajoja, užsimąsto ir netgi tą gatvę priėję galbūt nespės sustoti? Žinoma, vaikams galima leisti gana dažnai svajoti, bet yra tokie kritiniai momentai, pavyzdžiui, esant šalia gatvės, šalia perėjos, dar kažkada, kai vaikai privalo visada būti labai sąmoningi.

– Mes labai dažnai sakome, kad tik vaikai užsisvajoja, bet pažiūrėkite, kiek suaugusiųjų yra lygiai taip pat užsisvajojusių? O kartais – įnirusių į telefonus, nepakeliančių akių ir einančių tiesiai. Bet mes vaikus tarsi labiau pastebime, pamatome ir juos moralizuojame.

Taip, kritinėse situacijose mes neleisime vaikui bėgti į gatvę, mes jį sugriebsime už rankos. Jeigu jam prasidės isterija ir jis norės bėgti, mes jį sulaikysime, tikrai neleisime pajusti tokių pasekmių, palįsti po ratais. [...] Bet, jeigu vaikas prie stalo aiškina, kad jis nevalgys, tai galime sakyti „prašau, tavo pasirinkimas, nevalgyk, pusryčiai rytoj 7 val. ryte, užkandžių nebus“. Tiesiog, tai padarome ramiai. Čia reikia leisti pajausti tam tikras pasekmes. Mes, tėvai, taip kartais linkę apsaugoti, o paskui nubausti vaiką. Tada vaikas nebesupranta, kas galima, o kas negalima.

– Sakėte, kad dvejų trejų metų vaikas yra linkęs prieštarauti. Galbūt galima tuo pasinaudoti? Gal norėtume, kad vaikas valgytų sveikesnį maistą, tai galime vaikui sakyti – valgyk tortą pusryčiams, o jis sakys – ne, aš nenoriu torto, valgysiu salotas.

– Tai sunkiai įmanoma, nes torte yra didelis cukraus kiekis, todėl žmogui norisi saldumyno. Jis tikrai nepasirinks salotų vietoj torto. Tai nesuveiks.

– O kitose situacijose? Pavyzdžiui, kai kyla klausimas dėl batų apsiavimo? Vaikas nori apsiauti pavasarinius batus žiemą, bet, jeigu sakysime, kad dėkis žieminius, jis prieštaraus.

– Jis nebūtinai prieštaraus. Jeigu vaikas nemato pavasarinių batų, jis jų ir nenorės. Bet, jeigu tėvai vienoje vietoje laiko vasarinius, pavasarinius ir žieminius batus, jis žiemą tikrai užsimanys pavasarinių batų, nes jam to reikia čia ir dabar. Natūralu, kad mes sieksime apsaugoti vaiką ir su pavasariniais batais jo neišleisime.

Kartais sakau – tiesiog nesudarykite tų sąlygų matyti. Tegul pavasariniai batai stovi pavasariui, o vaikas mato tik žieminius batus. Leiskite vaikui rinktis iš vienų ir kitų žieminių batų. Koks skirtumas, ar jis užsidės mėlynus ar raudonus žieminius batus? Mes suteikiame vaikui tą pasirinkimą – tu gali rinktis ir tai yra tavo sprendimas. Dar galime pabrėžti, kad „tai buvo tavo sprendimas, tu nusprendei“.

– O jeigu vaikas nuspręs užsidėti vieną raudoną ir vieną mėlyną batą?

– Ir puiku, kas nuo to pasikeis? Kas atsitiks blogo? Realiai – nieko. Čia tik mums, tėvams, atrodys, kad būtų gėda, ką kiti pagalvos. Bet mes negalvojame apie tai, kaip jausis vaikas.

Kartais, leidus tokį paprastą dalyką, vaikas gali jausti pasididžiavimą. Atsimenu, mano trimetis sūnus užsimanė eiti į prekybos centrą apsirengęs dinozauro kostiumu. Mano pirma mintis: „ne, kaip tu atrodysi prekybos centre su dinozauro kostiumu?“ Jis siaubingai užsinorėjo.

Tada sustojau ir pagalvojau – o kas čia blogo? Kas blogo, jei jis vaikščios kaip dinozauras? Tai žmonėms net nesukels pykčio, kaip tik turbūt daugiau juoko, šypsenos. Mes leidome užsidėti dinozauro kostiumą. Su kokiu pasididžiavimu jis vaikščiojo prekybos centre su dinozauro kostiumu! Paskui sutiko braške apsirengusį suaugusį žmogų. Jie pasisveikino, padraugavo. Sako: „matai, mama, kaip visiems smagu, aš buvau dinozauras.“

– Turbūt visi sutiks, kad didelę įtaką vaikams daro tėvelių pavyzdys. Kokio dydžio ta įtaka ir iki kokio amžiaus ji daroma?

– Tai pagrindinė įtaką ir turbūt visam gyvenimui. Nesvarbu, kokio amžiaus vaikas būtų, jis mato tėvus, mato, ką tėvai veikia, kaip kažką daro. Jeigu vaikas nuo mažų dienų mato tokį paprastą pavyzdį, kad atėjus savaitgaliui tėvams reikalingas alkoholis ir šeštadienis prasideda nuo šalto alaus, tai vaikui formuojamas požiūris, kad šeštadienis ir turi prasidėti nuo šalto alaus, nes jis gaivina, nes yra smagu, įdomu, gera.

Jeigu vaikas mato, kaip tėvai geria tą pačią „Coca-Colą“ ir sako „tu dar per mažas“, vaikas svajoja apie tai, kaip jis užaugs ir galės pajausti tą gėrimą, nes tai klasiška, tai daro suaugę žmonės. Arba tėvai vaikui sako: „tu valgyk brokolius, o aš pasikepsiu tai, kas man yra skanu: bulvyčių fri, picą, nes brokoliai ne man, bet tu valgyk“. Arba tėvai klausia: „kodėl nevalgai vaisių, daržovių“, o patys tėvai tuo metu atsidarę traškučių pakelį.

Nesusiformuos pas vaiką įpročiai tokiu būdu. Jie matys tą pavyzdį, kad kažką galima daryti pasislėpus, kad tėvai sako viena, o daro kita ir tai yra normalu. Normalu ir meluoti, normalu sakyti netiesą, slėptis, apgaudinėti. Mes vaikams iš karto sukuriame tokį požiūrį – tai yra norma. Meluoti ir apgaudinėti yra normalu.

Jeigu tėvai pradeda nuo savęs, nerėkauja, nešūkauja, problemas sprendžia, kalbasi grįžę namo, vienas su kitu bendrauja, išsamiai padiskutuoja, išsamiai papasakoja viską „šiandien buvo sudėtinga situacija, pasimečiau, nežinojau, ką daryti, kalbėjausi, išsprendžiau, padariau, pasiekiau“, tada vaikai mato tą pavyzdį. Kai jie susidurs su problemomis, jie ieškos sprendimo, o grįžę iš mokyklos ar darželio pasakos, ką veikė, nes žinos, kad tėvai kalbasi. Tai yra pavyzdys, viskas prasideda nuo pavyzdžio. Jeigu matome, kad vaikas, kaip tėvai vadina, yra isterikas, pažiūrėkime į veidrodį.

– Būsimuosius tėvelius jau nugąsdinome, kad vaikai labai daug gauna iš jų per pavyzdį, tai kaip su tais įpročiais? Reikėtų juos keisti, ruoštis iš anksto ar jau auginant vaikus galima į kai ką atkreipti dėmesį?

– Manau, kiekvienas pasirenka pagal savo vertybes, ko jis iš gyvenimo nori. Ar jis nori matyti visur blogį, ar gėrį? [...] Kai patys suprasime, ko norime, kokios ateities linkime vaikams, kokio norime vaiko, tada suprasime, kokie turime būti.

Jeigu norėsiu, kad mano vaikas labai gerai mokytųsi, bet vaikas niekada nematys manęs skaitančios knygos, aš niekada nepasakysiu, kad mokausi, kad buvau mokymuose, konferencijoje, kurioje norėjau kažką naujo sužinoti, tada bus labai sudėtinga tai pajausti. Tada vaikas tai darys ne dėl savęs, o dėl tėvų.

Kartais tėvai sako „turėk daug draugų“, bet patys su niekuo nedraugauja. Jie sako „būk draugiškas, dalinkis“, bet patys nesidalina, neduoda. Tada labai sunku. Tada reikalingos bausmės, griežtos ribos, nes mes vaikus auklėjame pagal tai, kokius norime matyti, kokie norime, kad jie būtų, bet ne pagal tai, kokie esame patys. Tada yra sunku.

Žymos: vaikų isterija

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Psichologija

"14 m. sūnus, kuris niekada nekėlė jokių problemų, dabar mane stebina atsisakydamas...

"Sūnus atsisako padėti" nuotrauka, foto

Nežinau ar kreipiuosi deramai, bet… Šeimos nebeliko po 24 m. bendro ...

Vyro neištikimybė: aš pavargau, pasidaviau ir nėra jėgų taikytis nuotrauka, foto

Su stresu, stipriu psichologiniu išgyvenimu susiduriame ...

Stresas ir perdegimas. Ar tai tas pats? nuotrauka, foto

Dauguma psichologų, kalbančių apie konfliktų valdymą, pataria verčiau apskritai jų nepradėti ir...

Konfliktai: ar tikrai reikia jų vengti? nuotrauka, foto

Trečiadienio horoskopas 12-ai zodiako ženklų nuotrauka, foto

Įvairybės, Astrologinė prognozė rugsėjo 19-ajai, trečiadieniui: AVINAS. Nusimato daug darbo tarnyboje ar...

Repeticija prieš Europos ir pasaulio pirmenybes nuotrauka, foto

Sportas, Būrys Vakarų Lietuvos - Klaipėdos ir Gargždų - sunkiaatlečių skynė laurus Panevėžyje...

Jaunųjų kino kūrėjų dėmesys - besaikiam vartojimui nuotrauka, foto

Kultūra, Paskutinę rugsėjo savaitę, 26-30 dienomis, uostamiestyje vyks tikra kino šventė. Penkias dienas...

Klaipėdos komanda - trečia nuotrauka, foto

Sportas, Jonavoje vykusiose Lietuvos seniūnijų sporto žaidynių finalinėse varžybose Klaipėdos komanda miestų grupėje...

Įvairybės, Paskelbta prieš 1 val.

Sportas, Paskelbta prieš 8 val.

Sportas, Paskelbta prieš 11 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...