Skaitytojos laiškas: "Aš labai noriu padėti savo draugei. Ji smarkiai įsimylėjusi vieną vaikiną. Daug kartų jam tai sakė, bandė visaip suvilioti, tačiau jis visada ją gražiai atstumdavo ir paaiškindavo, kad jai jokių jausmų nejaučia, be to, jau turi merginą. Jie visada gražiai ir atvirai pasikalbėdavo, ir aš manydavau, kad dabar jau tikrai ji supras ir bandys jį užmiršti. Bet net praėjus keliems mėnesiams nuo paskutinio jų pokalbio, mano draugė jaučiasi blogai, sako negalinti jo pamiršti, dažnai jį sapnuoja, prisimena, negali naktimis užmigti, o rytais verkia, kartais net bando nusigerti ir užsimiršti, bet ir tai nepadeda. Ji netgi lindo prie jo daiktų ir ieškojo ko nors, ką galėtų turėti kaip atsiminimą. Aš matau, kaip jai sunku, bet, deja, nesuprantu visų jos emocijų, ir negaliu jai padėti. Ji pati sako, kad jai nėra jokios depresijos, ir tikrai kartais būna laiminga, džiaugiasi gyvenimu, siekia savo tikslų ir panašiai, bet vis tiek išgyvena didžiulį skausmą dėl to, kad negali būti su mylimu vaikinu. Ar aš kaip nors galėčiau padėti savo draugei? Ką jai patarti? O gal jai reiktų rimtos psichologo pagalbos?"
 |
| Psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė |
Galilėjus sakė, kad neįmanoma kito žmogaus ko nors išmokyti - galima tik padėti jam atrasti tai savo viduje.
Manau, draugas gali padaryti labai daug, pirmiausiai - nelikti abejingas. Nenusišalinti, išklausyti.
Pripažinkime, mums nemalonūs tokie pokalbiai ir su mielu noru klausytumėmės anekdotų. Psichologinių konsultacijų metu man dažnai iš klientų tenka išgirsti apgailestavimų, kad jie negali savo rūpesčiais, vidiniais skauduliais pasidalinti net su artimiausiais žmonėmis, o ką jau kalbėti apie kolegas ar šiaip pažįstamus žmonės. Bet jeigu jau žmogus apie tai prabilo, turėkime galvoje, kad jam reikėjo tam drąsos. Nenutraukime jo bandydami paneigti ar nuvertinti jo problemas ir jausmus. Išsikalbėjimas gydo. Jei jūs ir neturite ką atsakyti draugui, jūs vis tiek jau jam padedate. Jūs leidžiate jo jausmams išeiti į išorę ir net (pačiais sunkiausiais atvejais) galite jam išgelbėti gyvybę patys to nė nežinodami.
Ar tokios būsenos yra laikini - galbūt nebrandumo - reiškiniai, ar gan rimtos asmenybės problemos?
Ašaros, neviltis, savęs išsižadėjimas ir nepažįstamo žmogaus iškėlimas yra daugumos paauglių pirmojo įsimylėjimo reakcijos. Nemanau, kad tai reikėtų priskirti kokiai nors "rizikos grupei". Dauguma paauglių įsimyli panašiai, ir jų reakcijos būna labai panašios. Kaip jie išreiškia tas reakcijas - labiau priklauso nuo asmenybės temperamento, charakterio, galiausiai gauto išsiauklėjimo šeimoje, joje ugdomų vertybių.
Ankstyvą lytinį brendimą tyrinėję psichologai pastebėjo, kad mergaitės neišmoksta pakankamai vertinti ir mylėti savęs, tampa lengviau pažeidžiamos, jeigu auga be tėvo.
Ankstyvą lytinį gyvenimą pradeda tiek mergaitės, kurios augo be tėvo, tiek mergaitės, kurios augo su tėvu. Žinoma, vyriškas švelnumas, dvasinis dukters ir tėvo kontaktas, pagarbus vyriškas dėmesys yra be galo svarbūs mergaitės savigarbai formuotis, tačiau fizinis tėvo buvimas šeimoje negarantuoja, kad šie svarbūs veiksniai jai suteiks pagarbų požiūrį į savo asmenybę bei savo kūną. Kiek yra situacijų, kai tėvas visai nedalyvauja mergaitės auklėjime, yra nusišalinęs tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Mergaitė, kuri auga be tėvo tiek fizine, tiek dvasine prasme, neišmoksta mylėti savęs, gerbti, tad tampa lengvu pasinaudojimo bei išnaudojimo taikiniu.
Man atrodo, priklausomybė nuo kito žmogaus ir yra meilės sau stokos požymis.
Taip, visiškai sutinku. Toks žmogus dažnai abejoja savo verte ir šliejasi prie stipresnių už save asmenybių taip bandydamas kompensuoti savo nevisavertiškumą. Šalia stiprių asmenybių saugiau, tačiau šis saugumas labai trapus. Kai stipri asmenybė pasitraukia - silpnos pasaulis subyra į šipulius.
Ko neišugdė tėvai, žmogus gali išsiugdyti pats. Kaip patartumėte ugdytis savivertę?
Kai tavo pasaulis subyra į šipulius, tu gauni galimybę iš naujo save susirinkti, susikurti naująjį "Aš".
Savigarbos ugdymas yra visą gyvenimą vykstantis procesas, kai kasdien po truputį vis labiau suvoki save ir priimi. Mylėti save - tai leisti sau būti ir jausti, kad esi nepakartojamas, branginti savo laiką, ginti savo teises, pačiam spręsti ir atsakyti už savo sprendimus. Niekas neturi teisės tau diktuoti, kas yra labiau vertinga ar reikalinga. Neprivalai pateisinti kitų vilčių, neprivalai tapti kažkuo kitu.
Svarbiausia - nesitikėkime, kad kas nors kitas išugdys mums savigarbą. Tai tik mūsų pareiga.
Meilė kartais vadinama liga, narkotiku, auka. Ar išies ji nusipelnė tokių epitetų? Ar naivu tikėti, jog tikra meilė augina ir mus, ir mylimą žmogų?
Taip, tikra meilė mus augina, o žlugdančios "meilės" vaidmuo kitas.
Kodėl kai kurie žmonės meilę supranta kaip amžiną kovą, aukojimąsi, nuolatinę kančią? Anglų psichoterapeutė R. Norwood knygoje "Moterys, kurios myli per stipriai", aiškina, kad mylėti "per daug" - tai įkyriai prisirišti prie vyro ir tą prisirišimą vadinti meile. Leisti tam prisirišimui kontroliuoti emocijas bei elgesį. Matuoti savo meilės gylį pagal savo kančios dydį. Tokios meilės esmė - kad ji didėja tuo labiau, kuo partneris labiau abejingas ir kuo blogiau elgiasi.
Autorė pateikė apibūdinimus, kurie yra tipiški per stipriai mylinčioms moterims: kilusi iš konfliktiškos šeimos, kurioje emociniai poreikiai nebuvo tenkinami, mažai patyrusi tikro rūpesčio, todėl netiesiogiai bando patenkinti šį poreikį globodama vyrą; bijo būti palikta, todėl daro viską, kad santykiai nenutrūktų; pripratusi prie meilės trūkumo, todėl linkusi laukti, viltis ir bandyti dar stipriau įtikti; linkusi save menkinti ir mano, kad privalo užsitarnauti teisę džiaugtis gyvenimu; turi nenumaldomą poreikį kontroliuoti vyrą ir savo santykius su juo, nes vaikystėje patyrė mažai saugumo; pastangas kontroliuoti žmones ir situacijas maskuoja priimdama "gelbėtojos" vaidmenį; priklausoma nuo vyro ir nuo emocinio skausmo.
Kaip išeiti iš šio uždaro liguisto rato? Grįžti prie pradžių pradžios - meilės sau. Erichas Frommas sakė: "Tik to žmogaus meilė gali būti brandi ir visapusiška, kuris mylėdamas kitą myli ir save".
Laiminga meilė. Be skausmo, be išdavysčių, teikianti stiprybės ir paguodos. Ar ji įmanoma, ar pasiekiama visiems? Ar dėl jos reikia kovoti, ar ji yra kažko kito "šalutinis poveikis"?
Daugybė porų kenčia būdamos kartu, po to ryžtasi naujo partnerio paieškoms, bet ne visuomet ir tai vainikuoja sėkmė.
Daugumą klaidina įsitikinimas, kad laimei užtenka vien susirasti tinkamą partnerį. Praktika rodo ką kita. Viskas prasideda nuo abipusės meilės, bet vėliau svarbūs tampa ir pagarba kito asmenybei, poreikiams, interesams, palaikymas sunkiausiais gyvenimo momentais. Nežinojimas ir nemokšiškumas, nerviniai sutrikimai ir kompleksai, atsinešti iš vaikystės ar paauglystės, net ir pačią karščiausią meilę gali paversti slogia buitimi, abejingumu ir vaidais.
Meilė neatsiejama nuo rūpinimosi kitu žmogumi. Čia kaip su gėlėmis: jeigu jas "mylite", bet nepalaistote, tai vargu ar tai tikra meilė.
Meilė yra ir atsakomybė, bet savanoriška - ne iš pareigos. Kai iš tikrųjų myli, nesunku padaryti tai, kas svarbu kitam žmogui.
MEILĖS gylis matuojamas ne kančios dydžiu. Kaip subrandinti tikrąją meilę? Pradėkite mylėti save...
Klausimus psichologei Vilmai Mažeikienei prašome siųsti adresu [email protected]. Dėl privačios konsultacijos prašome skambinti tel. 8 685 78601.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą