Skaudi patyčių istorija

Patyčios. Ką darome ne taip?

"Aukoms reikia padėti, o skriaudėjus - griežtai nubausti." Didžioji dalis visuomenės mano būtent taip. Tačiau praktika rodo, jog bausmės nepajėgios sustabdyti smurtinio elgesio.

Išaiškėjus patyčių situacijai (dažniausiai mokykloje tarp paauglių), visą dėmesį sutelkiame į auką. Be jokios abejonės, skriaudėjo elgesys yra traumuojantis ir netoleruotinas - apie tai daug kalbėta ir rašyta. Dėmesys kaltininkui dažniausiai apsiriboja jam skirta bausme: tėvų, mokyklos administracijos. Ar tai padeda jam pasikeisti ir sustoti žeminti kitą?

Nubaudus besityčiojantį vaiką jis nepradės su bendraamžiais bendrauti draugiškai, teigia specialistai. Patyčios yra sisteminis, kompleksinis reiškinys. Šio reiškinio mastai, nepaisant organizuojamų akcijų, nemažėja.

Tiek vaikai, tiek suaugusieji dažnai jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti. Psichologams dažnai tenka iš vaikų išgirsti, kad papasakojus tėvams ar mokytojams, situacija ne tik nepagerėjo, bet net ir pablogėjo.

Kalbamės su Jurgita Smilte Jasiulione, psichologinės pagalbos vaikams tarnybos "Vaikų linija" psichologe.

Visuomenė nesusitaria

Pirmiausiai noriu paklausti apie tendencijas. Ar patyčių mastas mažėja?

Deja, nemažėja.

Ką darome ne taip? Kažko nematome? Patyčių situacijoje dažniausiai išryškinama auka ir skriaudėjas. Kaltas vienaip ar kitaip baudžiamas, ir tuo viskas pasibaigia. Gal čia atsakymas, kodėl situacija nesikeičia? Nematome kitų, netiesioginių jos dalyvių?

Tai labai plati tema apie tai, kokį elgesį toleruoja visuomenė. Patyčios nėra pavieniai atvejai. Tai įsisenėjęs, sisteminis, kompleksinis reiškinys. Viena iš šį reiškinį palaikančių priežasčių - kad visoje visuomenėje nėra darnaus sutarimo dėl ribų. Kas yra humoras, papokštavimas, o kas - žmogaus pažeminimas. Patyčios vyksta ir tarp suaugusiųjų. Netinkamo elgesio ribos gana išplaukusios.

Pirmiausiai turime sau patiems aiškiai įvardyti, kas yra žeminantis elgesys, ir to žeminimo netoleruoti.

Saviraiška žeidžiant kitą žmogų pas mus toleruojama.

Taip, tyrimai patvirtina, kad patyčios dažniausiai yra būdas išsiskirti iš kitų, lyderiauti, dominuoti.

Būti lyderiu yra gerai.

Konkurencija mūsų visuomenėje yra akivaizdus reiškinys, tikslas lyderiauti - suprantamas, tačiau turime sutarti, kad ne visi būdai šiam tikslui pasiekti yra tinkami. Nuo mažumės vaikui turėtų būti nubrėžtos aiškios tinkamo ir netinkamo elgesio ribos. Gyvename tarp žmonių, dirbame ir reiškiamės komandoje, todėl taisyklės ir ribos turi būti aiškios, nežeminančios kito žmogaus.

Iš suaugusiųjų vaikas nuo mažumės turi išmokti priimtinų būdų gauti dėmesio, įvertinimo, pagarbos. Vaikas turi aiškiai išgirsti žinią, jog saviraiška skaudinant kitą yra nepriimtina. Vadinasi, į netinkamą elgesį pirmiausiai reikia sureaguoti, įvardinti jį kaip netinkamą, pavadinti tikru vardu. Ir svarbiausia - parodyti tinkamus būdus pasireikšti, išsiskirti, būti įvertintam ir pripažintam.

Kodėl pats nuskriaustas vaikas kartais yra linkęs ginti savo skriaudėją?

Kartais skriaudėjas net ir neturi tikslo ką nors įskaudinti. Jis savaip (kaip moka) "pajuokavo". Jeigu santykiai tarp vaikų draugiški, tai tokie "persistengimai" būna pavieniai. Tačiau kai netinkami "pajuokavimai" pasidaro sistemiški, ir jeigu stebėtojai į tai nereaguoja, tai įsitvirtina kaip galimas ir netgi, skriaudėjo supratimu, "kietas" elgesys. Jis iš aplinkos gauna leidimą taip elgtis ir toliau.

Reikia čia ir dabar sakyti "stop": ir įvardyti, kas tai buvo.

Be abejo. Įvardyti ir skirti laiko tokiam elgesiui aptarti.

Ką gali ir ko negali padaryti bausmės?

Bausmė gali sukelti pyktį ir apmaudą. Ji negali suteikti blogai besielgiančiam vaikui supratimo, kodėl taip negalima elgtis ir kaip jo poelgis paveikė tą, kurį jis įskaudino.

Esminis klausimas

Pasvarstyti šia tema paprašėme ir psichologę Vilmą Kalninienę.

Gerbiama Vilma, galbūt supratimas, kodėl skriaudėjas taip elgiasi, galėtų būti raktas užkirsti kelią patyčioms?

Pritarčiau minčiai, kad turėtume daugiau kalbėti apie netoleruotino, agresyvaus elgesio priežastis. Kodėl tyčiojamasi, psichologiškai ar net fiziškai smurtaujama, ką žmogus iš to psichologiškai gauna (dažnai to pats neįsisąmonindamas) - išties esminis klausimas.

Už agresyvaus elgesio uždangos dažnai slepiasi maža savivertė, jausmų chaosas, nesaugumas, socialinių įgūdžių stoka, skaudžios gyvenimiškos patirtys. Neretai skriaudėjas yra išmokęs būtent taip gauti dėmesio, išmokęs elgesio būdų, kurie buvo skatinami aplinkoje. Prievartą prieš kitus naudojantis ir pats gali būti patyręs ar patiriantis smurtą.

Netinkamos nuostatos į smurtą, susidariusi regimybė, kad psichologinis smurtas paplitęs, taikomas, toleruojamas taip pat gali skatinti agresyvaus elgesio apraiškas. Priežasčių gali būti įvairių, kiekvienas atvejis skirtingas, į kiekvieną reikia gilintis atskirai.

Niekada nepamirškime, jog patyčios yra kompleksinis reiškinys: jose dalyvauja ne viena pusė, tad dėmesys turi būti atkreiptas ne tik į auką. Manyčiau, jog didelio dėmesio, pagalbos reikia ir skriaudėjui. Atvejų sprendimas turi būti sisteminis, įsitraukiant įvairiems specialistams. Nepamirštant, kad viena iš svarbių sąlygų - prievartos netoleravimo nuostatos bendruomenėje (klasėje, mokykloje).

Smurto fenomenas

Džeimsas Giliganas (James Gilligan), JAV psichiatras, Pensilvanijos universiteto profesorius, smurto fenomeną tyrinėjo 40 metų. Dirbdamas šį darbą jis buvo priblokštas, kaip dažnai kaliniai pateikdavo vienodą atsakymą į klausimą, kodėl jie ėmėsi smurto. Tūkstančius kartų psichiatrui teko išgirsti: "Todėl, kad jis elgėsi su manimi niekinamai." Knygoje "Smurto prevencija" D. Giliganas rašo, jog nusikaltėliai jam aiškino niekada nepatyrę tokio "pagarbaus požiūrio į save", kaip tą akimirką, kai įbesdavo ginklą "tam tipui į veidą".

Pasak psichiatro, visuomenė turėtų sutelkti dėmesį į asmenis, kuriems gresia didesnė agresyvumo rizika, ir stengtis perprasti jų psichologiją.

D. Giliganas dirbo su nusikaltėliu, kuris buvo laikomas nesuvaldomu. Šis žmogus įžeidinėdavo sargybinius, nepaisydamas bausmių, kol pateko į vienutę. Bet ir ten, vos tik sargybinis atidarydavo duris, jį puldavo. Psichiatras buvo paprašytas padėti išspręsti šią problemą. "Ką tu trokšti įgyti? - paklausė jis kalinį. - Už ką atiduotum viską, ką turi?" Kalinys, šiaip kalbėjęs painiai, staiga pasitempė ir visiškai aiškiai atsakė: "Pagarbą. Orumą. Savigarbą." Paskui pridūrė: "Jeigu tu neturi savigarbos, tai tu neturi nieko."

Jeilio universiteto sociologas prof. Elaidža Andersonas (Elijah Anderson) taip pat daugybę metų tyrinėja prievartos fenomeną ir tai, kas vadinama "gatvės įstatymu". "Šio įstatymo pagrindas, - rašo E. Andersonas knygoje "Code of the Street" ("Gatvės įstatymas"), - yra pagarbos, arba "teisingo santykio", poreikis, pagrįstas išgyvenimo instinktu." Gatvės įstatymas skelbia: jeigu kas nors išreiškė nepagarbą, iškart pastatyk jį į vietą. Taip prasideda klasikinis išgyvenimo žaidimas, kurį laimi blogiausias. Riba, iki kurios žmogus gali save iškelti, priklauso nuo to, kaip žemai jis gali "nuleisti" kitą.

Patvirtindamas D. Giligano išvadas, E. Andersonas reziumuoja: "Daugelis jaunų žmonių, ypač iš skurdžių šeimų, taip siekia įgyti pagarbą, jog yra pasirengę rizikuoti gyvybe."
Psichiatras dr. Viljamas Martinas Irvinas (William Martin Irvin) knygoje "On Desire" ("Troškimas") rašo, jog kiekvienas slapta trokšta, kad juo žavėtųsi, ir jeigu to negauna, ima ieškoti pagarbos ir pripažinimo.

Jungtinėje Karalystėje dirbanti teismo psichiatrė dr. Estela Veldon (Estela Welldon) patvirtina tą pačią mintį: "Asocialus veiksmas yra nesąmoningas siekis atkreipti į save dėmesį ir pakeisti savo likimą. Prieš nusikaltimą visada būna situacija, kurią žmogus išgyvena kaip pažeminimą ir skausmą. Smurto problemos neįmanoma išspręsti nesuvokus, kodėl elgiamasi asocialiai ir kas tai skatina."

ABC

  • Kiekvienas vaikas iš anksto turi būti informuotas, kaip jis gali elgtis, kur kreiptis, jeigu vyksta priekabiavimas.
  • Vaikai turi iš anksto žinoti, kokios leistinos elgesio ribos ir kaip suaugusieji reaguos, kas bus daroma toliau, jeigu jos bus peržengtos.
  • Į patyčių prevenciją ir pagalbos teikimą vienas kitam būtina įtraukti pačius vaikus (bendraamžius). Ypač paaugliško amžiaus vaikai vengia tėvų įsikišimo, manydami, jog tai tik pablogins padėtį: skriaudėjai ims kerštauti, dalis bendraamžių palaikys tai "skundimu" ar silpnumu.
  • Jei suaugęs žmogus pamato patyčias, iškart turi jas garsiai įvardyti ir sustabdyti.

Pagal Roberto Povilaičio ir Jurgitos Smiltės Jasiulionės knygą "Mokykla gali įveikti patyčias. Rekomendacijos mokytojams".

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder