Paauglystė. Kada skambinti pavojaus varpais?

Paauglystė. Kada skambinti pavojaus varpais?

"14 m. paauglys įžeidinėja mokytojus, neklauso tėvų, kartais elgiasi agresyviai, rūko... Kai bandome apie tai kalbėtis, tyli. Kartais sako, kad pats nežino, kodėl taip daro. Vieni mums pataria vesti pas psichologą, kiti - nesijaudinti... Sako, patys tokie buvome, visa tai praeis. Gal išaugs iš to paaugliško maišto? Kaip žinoti, kuo tikėti?"

Šį klausimą galima performuluoti taip: kokiais atvejais reikėtų skambinti pavojaus varpais?

Dviprasmiška žinutė

Šeimos psichologai pataria: labiausiai tėvams nerimauti reiktų ne dėl vaiko elgesio, o dėl jo būsenos. Jeigu matote paauglio depresyvumą, agresijos priepuolius - jam išties gali prireikti pagalbos. Elgesys yra tai, kas šiandien yra, o rytoj nebėra. Būsena (ypač kai žmogui blogai) gali sukelti rimtų padarinių.

12-14 m. vaikas socialiai dar nesubrendęs. Tėvai tikisi, kad jis elgsis išmintingai, tačiau iš esmės vis dar laiko jį vaiku. Tai dviprasmiška žinutė, kurią gauna atžala.

Kartais paauglys iš tiesų nesupranta, kas darosi su jo nuotaikomis. Jis jaučiasi taip, tarsi negalėtų pats suvaldyti savo emocijų. Taip yra dėl fiziologinių procesų, vykstančių šiame amžiaus tarpsnyje. Smegenų dalys, atsakingos už sprendimus, suvokimą ir elgesį, veikia nekoordinuotai. Tai, ką paauglys nori daryti, ką mąsto ir ką daro iš tikrųjų, ne visada sutampa.

Tokia paauglystės amžiaus esmė: viską, ką vaikas iki tol gaudavo "už dyką" (vertybes, atsakymus, kas gerai, kas blogai), dabar jis turi "prisimatuoti" ir priimti arba atmesti. Buvusios vertybės ir principai nebuvo iš tiesų jo paties. Iki paauglystės amžiaus tėvai nesitikėjo iš jo laisvo moralinio pasirinkimo: vaikas buvo orientuojamas į mūsų vertybes. Dabar jis ima tas vertybes vertinti kritiškai, ir tai gerai: jis pamažu atsiskiria nuo tėvų ir mokosi gyventi savarankiškai. Jis reikalauja savo teisių, o reikalaudamas kartais provokuoja konfliktus.

Nekariaukite

Psichologai pataria tėvams nevengti paaugliui nubrėžti ribas, tačiau ir neįsivelti į amžiną karą. Taip dažnai atsitinka, kai vaikai pradeda atsiskyrimą nuo tėvų. Tuo periodu jie "kerta" tėvams per skaudžiausias vietas. Tai labai sunku. Tačiau būtent tose "vietose" jiems ir reikia atsiskirti.

Kai kurie gimdytojai, pajutę vaiko atsiskyrimą, jaučiasi "niekam nebereikalingi" ("atidaviau vaikui savo gyvenimą, o dabar jam manęs nebereikia") ir išgyvena depresiją. Gali būti, kad jie nerealizavo savęs profesinėje srityje, nėra patenkinti vedybiniais santykiais. Tokiu atveju specialisto pagalbos reikia pačiam gimdytojui.

Šeimos psichologai nuolat akcentuoja: neverta kariauti su paaugliu, nes karo metu lieka mažai galimybių tartis, o įsakymai bręstančiam žmogui turi vis mažiau galios.

Tėvų pastangos griežtu tonu drausti įvairius dalykus (žinoma, siekiant apsaugoti) dažnai atsimuša į pasipriešinimo sieną. Kuo labiau mes stengiamės atriboti vaikus nuo išorinio pasaulio, tuo labiau tas pasaulis graužia juos iš vidaus. Tam tikrus dalykus vaikas turi suvokti pats. Tėvų užduotis - padėti jam, palikus bendravimo kanalą atvirą. Kad vaikas žinotų: jeigu jam bus sunku, jeigu jis suklys, jeigu jam reikės pagalbos, jis turi į ką kreiptis.

Kad ir kokio amžiaus, jis visada bus jūsų vaikas, ir jam visada bus be galo svarbu žinoti, kad esate jo pusėje.

PATARIA PAAUGLIAI

Pabandykime į situaciją pažvelgti paauglių akimis. Štai keletas jų atsakymų į suaugusiųjų klausimus (išspausdinta žurnale "Psychologies").

Kodėl kai kurie tavo bendraamžiai pradeda rūkyti, vartoti svaigalus?

K., 15 metų: "Daugelis tai daro dėl visuomenės, kurioje gyvena, įtakos. Galbūt nori patekti į kokią nors kompaniją."

L., 17 m.: "Priklauso nuo kompanijos. Kartais tiesiog suveikia bandos instinktas."

K., 18 m.: "Gali paveikti draugo autoritetas. Jeigu artimas žmogus pradeda tai daryti, tai jau nebeatrodo taip jau blogai..."

O., 14 m.: "Mano pažįstami bendraamžiai tai daro, nes nori atrodyti kieti."

Ką patartumėte tėvams, kurie nori apsaugoti vaikus nuo žalingų įpročių?

T., 18 m.: "Vaiką reikia pradėti auklėti nuo vystyklų, o ne tada, kai jam jau viskas blogai, griebti kažką smarkiai keisti."

L., 17 m.: "Auklėti reikia nuo mažų dienų. Suteikti laisvės, bet ir nubrėžti ribas. Kad jis viduje pats suprastų, kas gerai, o kas blogai. Tada jis galės paragauti alkoholio per gimtadienį, bet negers jo daug. Kai vaikui viskas visada draudžiama, tai jis po to nori viską kompensuoti."

K., 15 m.: "Aš girdėjau, kad tėvai kartais naudoja tokį metodą, sako: "Jeigu nori tai išbandyti, mes tau nupirksim alkoholio, cigarečių - bandyk prie mūsų."

D., 16 m.: "Reikia, kad patys tėvai negertų ir nerūkytų."

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder