Neskalbkite pliušinio meškučio

Vaikų laimė priklauso nuo tėvų - daugelis tai supranta, tačiau būtent anglų pediatro ir vaikų psichiatro Donaldo Woodso Winnicotto (1896-1971) dėka motinoms buvo suteikta teisė būti ne idealioms, o tik "pakankamai geroms". Winnicotas jas tikino: jūs esate gamtos apdovanotos gebėjimais suteikti vaikui viską, kas jam būtina.

Per tūkstančius konsultacijų vaikų gydytojas šlifavo motinos ir vaiko ryšio sampratą. Iš šių atidžių stebėjimų išaugo įsitikinimas: motinas būtina įtikinti, kad jos turi gamtos dovaną ir vidinių resursų patenkinti esminius vaiko poreikius.

"Pakankamai gera motina" leidžia kūdikiui pajausti, kad jis - pasaulio kūrėjas, ir neverčia jo per anksti (iki metų) sužinoti, kad iš tikrųjų taip nėra. Palaipsniui jis sužinos, kad klydo, ir suvoks, jog tėra Visatos smiltelė.

Tada "pakankamai gera motina" pamažu leis vaikui išgyventi nepasitenkinimą (frustraciją) ir taip supažindins jį su realybe.

Anot psichiatro, labai svarbu tai, jog iš tos pirmosios visagalybės patirties kyla tikrieji, autentiški žmogaus santykiai su pasauliu.

Apdovanotas didžiule intuicija, Winnicottas novatoriškai žvelgė į kūdikių ir vaikų psichiką. Jo laidos per BBC tūkstančiams tėvų padėjo geriau suprasti savo ir savo vaikų emocinį gyvenimą. Įteigdamas tėvams pasitikėjimą savo jėgomis, jis skatino juos pačius rasti išeitį iš sunkių situacijų.

Winnicottas atkakliai siekė matyti žmonėse gera ir tikėjo jų įgimtu kūrybiškumo pradu. Jis teigė, kad šį kūrybos pradą būtina saugoti, vertinti ir branginti iš visų jėgų.

Ant motinos rankų

Gimdyvė arba jauna mama yra absoliučiai unikalios būsenos, kuri jai leidžia geriausiai už visus suvokti kūdikio poreikius. Tai susiliejimo su vaiku būsena. Laikina ir netgi anomališka, ši būsena sukuria vaikui pakankamai palankią aplinką, kad jis galėtų augti sveikas.

Winnicottas pabrėžė motinos buvimo būtinybę gyvenimo pradžioje kaip labai svarbų formuojantis žmogaus pasitikėjimui savimi. "Nėra tokio objekto kaip kūdikis", - sakė jis. Vaikui būtinas pirminis fizinis ir psichologinis "buvimas ant motinos rankų" (angl. "holding" - pažodžiui "laikymas" - "tai viskas, ką motina daro, ir kas ji yra savo kūdikiui), kad vėliau jis suvoktų, ką reiškia būti pačiu savimi.

Pliušinis meškutis

Kai mažylis gulasi miegoti, jis pasiima pliušinį žaisliuką, kurį vėliau nešis į lopšelį ar darželį. Tai "pereinamasis objektas", į kurį sudėti įvairūs "perėjimai": nuo dienos prie nakties, nuo mamos buvimo šalia - prie jos pasitraukimo, nuo to, ką vaikas gali pasiimti iš motinos, kuri ne jame, - prie to, kas lieka nuo motinos jo viduje.

Šis objektas (žaisliukas) - dvilypės prigimties: jis - ir motina, ir kūdikis, jo kvapas - tai sumišusios abiejų individualybės. Būtent todėl jo nieku gyvu negalima skalbti - antraip neteks į jį sudėtų jausmų ir išgyvenimų, ir praras prasmę.

Kai vaikas pasiima savo žaisliuką išeidamas iš namų, jis jaučia, kad jo mama kaip ir anksčiau tiesia jam ranką, kad ji vis dar šalia.

Netikrumo jausmas

Jeigu vaikui trūko motinos dėmesio pirmuosius trejus gyvenimo metus, jis negali palaikyti tos kūrėjo iliuzijos būsenos, užgimstančios per žaidimus ir pereinamąjį objektą. Ir tuomet jis pernelyg, per intensyviai prisitaiko prie jį supančios aplinkos. Užuot jautęs, kad jį supranta, jis įsivaizduos, kad visada pats nori to, ko ir aplinkiniai. Apie tokį vaiką galima susidaryti įspūdį, kad jis mandagus ir puikiai prisitaikęs gyvenime, tačiau jo sielos gelmėse liks tuštuma. Jis buvo priverstas prisitaikyti prie kitų anksčiau nei suvokė savo poreikius ir troškimus. Taigi visas jo egzistencinis potencialas bus nuspalvintas  savojo "Aš" netikrumo jausmo - pojūčio, kad jis nėra savimi.

Žaidimas - rimtas dalykas

Būtent žaisdamas vaikas atranda savo pojūčius: kad jis egzistuoja, koks jis yra. Būtent žaisdamas jis gali "išnešti" tai, kas viduje, į išorę, todėl žaidimas yra labai vertingas procesas jo sveikos psichikos raidai.

Galiausiai būtent žaisdamas vaikas gali įgyti draugų, vadinasi, - mokytis bendravimo.

Psychologies