Nenoriu, bet reikia, arba Kelias į degradaciją

Kvailystė. Viena yra darbas vardan pragyvenimo, kita - darbas vardan asmeninio tobulėjimo.
Kartais abejais atvejais reikia prisiversti, nors priežastys (o ir pasekmės - atmesti nukvailėjimo precedento neįmanoma) - skirtingos

bet filosofuoti taip kaip jūs, irgi neišeina, tad, tenka kartais taikytis prie aplinkybių, vien tam, kad nerizikuoti savo vaikais. Kai vienas, suprantu, bet kai už tavęs, visiškai priklausantys nuo tavęs, tai nepasiteisinusi rizika, jiems būtų perdaug skaudi. Taigi, svaigalai, čia tik neatsakingų svaigalų svaičiojimai. Žalias jaunimėlis, ir tiek.

... aš priklausau nuo dėdės darbdavio, o mano artimieji - nuo dėdės manęs... Uždaras ratas. Paverkim dabar visi.

kad mėgstamą darbą, mūsų gerbiami "darbdaviai" sugeba paversti į tikrą vergovę, arba lažą, kitaip sakant, įvilkdami i kvailų, diletantiškų ir netgi debiliškų reikalavimų normas, nes patys dažniausiai nėra netgi tos srities specialistai, o tik kažkieno valios vykdytojai. Na, tiesiog taip saugo savo darbo vietas, kad patys susiries į aštuonis ir sulys tiems nematomiems tikriesiems kapitalo valdytojam i šiknas, tuo tarpu su kitais nesiskaitydami ir juos trypdami. O jei visa tavo mėgstama sritis oligarchų rankose, tai toli nenubėgsi,- visur tas pats. Vat ir rask čia malonumą. Arba aukok artimuosius, kurie nuo tavęs priklauso. C'est la vie, -kaip sako prancūzai, gerbiamieji.

velniop tą darbą nusibodo be galo,- reiks spjaut į viską ir užsiimt malonesne veikla. O vaikai tegu kapstosi kaip nori, gal valstybė pasirūpins..