Meilės samprata

Gamtoje veikia saugos mechanizmas tam atvejui, kai vaiko poreikiai hiperbolizuojasi, o pretenzijos ir reikalavimai tampa perdėti. (Mes dažnai matome tokius atvejus - kai vaikai demonstruoja nesibaigiančius kaprizus, o tėvai juos tenkina neatsižvelgdami į jų nepgarįstumą). Rezultatas tokiais atvejais - dėsninga reakcija: neapykanta.

Kaip išlaikyti protingą balansą tarp dviejų kraštutinumų: perdėto asketizmo ir per didelių auklėtojų reikalavimų - ir resursų augti perdozavimo?

Tai padaryti padeda meilės dėsnio, kuris yra žmonių tarpusavio sąveikos pagrindas, supratimas: mes gyvename ne dėl pačių savęs.

Meilė - atsidavimo rezultatas

Žmogaus potraukis, domėjimasis kuriuo nors objektu kyla iš to, kad tas objektas jam suteikia malonumo. Tai gali būti priešinga lytis, vaikai ar skanus maistas, - kiekvienu atveju tai subjektyvu, sąlygiška ir priklauso nuo individo savybių.

Įgaudamas vis daugiau patirties, žmogus vis aiškiau supranta, kad šis jausmas - meilė - yra abstraktus, kad ji egzistuoja kaip atskirybė, atskirai nuo apvalkalų , įpakavimo ir tų objektų, per kuriuos mes galime patirti malonumą. Tik tuomet atsiranda mūsų santykis ne su "įpakavimu", bet su faktoriumi - priežastimi, dėl kurios mumyse ir gimė meilės jausmas.

Toks santykis "iš nuotolio", atsitraukus, leidžia meilės jausmą asocijuoti ne tiek su konkrečiu objektu, kiek su tarpusavio sąveikos sistema. Būtent šioje sistemoje galima aptikti, kad meilės esmė yra ne noras gauti malonumo, o noras duoti. Tai panašu į tėvų ir vaiko sąveikos modelį.

Stebėdami jį, mes taip pat galime aptikti, kad perdėtas ir nevaldomas noras "duoti" atveda prie priešingo jausmo - neapykantos.

Kitaip tariant, savo santykio reguliavimas, prioritetu laikant naudą partneriui, ir yra meilė. Tai iš esmės skiriasi nuo mums įprastos "meilės" sampratos. Tai visiškai kas kita: meilės jausmas netapatinamas su savo pačių pastangomis tapti jos objektu.

Atkaklus meilės esmės ieškojimas, ieškojimas būdų, kaip atgaivinti šį nuostabų jausmą kiekvienam iš mūsų prieinamoje sistemoje (tėvai - vaikai, vyras - žmona, individas - visuomenė ir pan.) atveda mus prie šio paprasto atradimo, galinčio nesibaigiančias kančias paversti palaima.

Parengė Vilma Skiotienė