Kalėdos - šeimos šventė. Jos nori nenori sugrąžina mus į vaikystę. Kartais dėl to būna liūdna. Liūdna, jei vaikystė nebuvo lengva. Liūdna, jeigu ji buvo laiminga. Palyginti su anuomet, dabartis atrodo kažkokia ne tokia...
"Praeities idealizavimas jautrius žmones gali išvesti iš pusiausvyros, ypač tuos, kurie nėra sukūrę šeimos. Laikas bėga, o kartu su juo ir gyvenimas, kuris, regis, nieko geresnio nebežada. Artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems metams, kai visi apsikrovę maloniais rūpesčiais, vieniši žmonės dar labiau pajunta savo vienatvę. Prisiminimai apie buvusias šventes su tėvais, broliais ir seserimis sukelia kančią. Kad pabėgtų nuo šio jausmo, vienišiai dedasi abejingi šventėms", - cituoja Ž. Liuvaną prancūzų žurnalas "Psychologies".
Psichoterapeutas aiškina, jog nederėtų į tokius žmones žiūrėti kreivai. "Nieko keista, kad net raginami ateiti į svečius jie atsisako kvietimo. Šeimyninės linksmybės tik dar labiau paaštrina širdies gilumoje slepiamą skausmą - dėl to, kad esi svetimas, kitoks nei visi. Kas gali būti baisiau už laiką, kai visi aplink tokie laimingi, džiaugiasi gyvenimu, o tu visiškai vienas?"
Tuo metu, kai šeimos, o ypač vaikai, laukia Kalėdų, vieniši žmonės sako: "Šventės turi vieną gerą savybę: jos greitai baigiasi."
Vis dėlto nereiktų "švenčių priešininkų" laikyti keistuoliais ir vengti. Pakvieskite juos į savo namus, tačiau ne demonstruodami gailestį ir savo dvasios kilnumą, o leisdami suprasti, kad jų apsilankymas jus pradžiugins. "Ir niekada primygtinai nereikalaukite iš šių žmonių išankstinio atsakymo", - pataria psichoanalitikas.
Parengė Vaiva VAIDILAITĖ
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą