Likimo genas

Likimo genas

Naujos psichologijos krypties - genopsichologijos - atstovų teigimu, žmogus iš savo tėvų ir protėvių paveldi ne tik išvaizdą, charakterį, bet ir likimą. Tai patvirtinta moksliniais eksperimentais, už kuriuos 1992 m. grupė amerikiečių mokslininkų gavo Nobelio premiją.

Pasak Tarptautinės genopsichologijos akademijos prezidento psichoanalitiko D. Kalinskio, problemos, kurių neišsprendė jūsų seneliai ir tėvai, būtinai iškils ir jūsų gyvenime: "Kol nesumokėsite skolų - negalėsite judėti į priekį." Jeigu išspręsite problemą, - jūsų vaikams nebeteks su ja susidurti.

Nejau psichoanalizės tėvas Froidas buvo neteisus?

Na, jei nebūtų Froido atradimų, nebūtų ir genopsichologijos. Ji neatsirado iš niekur - tai nauja klasikinės psichologijos kryptis, jos natūrali tąsa.


Daugybė žmonių visame civilizuotame pasaulyje ne vienerius metus lanko psichoanalizės seansus, aptarinėja savo problemas, traukia iš pasąmonės gelmių praeities vaizdinius ir su jais kaunasi. Tai varginantis darbas ir pacientui, ir specialistui, o rezultatai negreit apčiuopiami. Genopsichologija operatyvesnė - būtent tai ją ir išpopuliarino Amerikoje, kur žmonės tausoja laiką, pinigus ir jėgas. Amerikiečiai nori konkretaus rezultato.  Ten jei po kurio laiko žmogus nepajunta aiškaus poveikio - išorinio ir vidinio, jis pinigų nemokės.

Šiaip visi žmonės trokšta nuryti stebuklingą piliulę ir apsisaugoti nuo visų ligų ir pavojų. Jie nori daug valgyti ir nestorėti, žaloti save - ir gyventi ilgai. Dažnam sunku susitaikyti su mintimi, kad sumokėjęs specialistui jis negaus gražiai supakuoto naujo likimo: jam teks pasistengti pačiam.

Į kokias problemas orientuota genopsichologija?

Neegzistuoja atskiros problemų rūšys: dėl karjeros, dėl sveikatos, dėl tėvų arba dėl šeimyninių santykių. Visų šaknys - klaidingos vidinės nuostatos. Jas pagimdo tam tikros konkrečios sąlygos.

Ar galima padėti žmogui? Tarkim, gauti norimą darbą, rasti norimą partnerį?

Taip. Galima sutvirtinti santuoką arba padėti pagaliau ją nutraukti. Ligos neatsiranda tuščioje vietoje - jas sukelia psichologiniai kompleksai. Tai savotiškas kūno atsakas į dvasios ir proto atsisakymą spręsti problemą. Genopsichologai dažnai dirba su depresija, žema saviverte, nepasitenkinimu savimi.

Su tuo dirba ir tradicinė psichoterapija. Kaip "amžinas problemas" sprendžia genopsichologija? Kokiais būdais?

Genopsichologija remiasi teiginiu, kad ne visų problemų šaknys yra neišmanėliškas auklėjimas arba nesuvokti kūdikystės įspūdžiai. Daugelis problemų įgimtos, paveldėtos - jos yra genuose. Štai kodėl tradicinė psichoterapija jas sprendžia sunkiai, ilgai ir ne visada sėkmingai.

Suprantu, kad antsvorį gali sukelti nevisavertiškumo kompleksas, o į pasąmonę nugrūstos nesėkmės provokuoja migreną. Bet kaip mums perduodamos protėvių gyvenimo problemos? Ir ką gi su jomis daryti?

Spręsti. Viskas prasideda nuo genogramos - psichogenealoginio giminės medžio. Svarbu ne giminės herbai, o tėvų ir protėvių likimų aspektai. Tam tikri skaičiavimai padeda suprasti, kieno giminės liniją jūs paveldėjote, kurio amžiaus būdami susidursite su tam tikra problema, kokios ligos jums gresia.

Kitas žingsnis - sustabdyti likimo ratą. Iš anksto, nelaukiant lemties valandos, pakeisti vidines nuostatas, kad "suplanuoti" sunkumai jūsų nepasiektų.

Jūs tai mokate?

Aš to mokiausi Genopsichologijos akademijoje JAV, Los Andžele, taip pat Prancūzijoje, Anglijoje ir Italijoje. Nauja metodika jungia matematiką, fiziką, genetiką ir psichologiją. Savo darbo technologiją kūriau dvylika metų. Aš nelendu pacientui "į dūšią", o išmokau jį dirbti su savo pasąmone. Žmogus netampa priklausomas nuo manęs, jis gali padėti sau pats. 

Taikote hipnozę?

Taikau Eriksono hipnozę, kurią įvaldyti man padėjo Betė Erikson, šio metodo autoriaus dukra. Transo būsena nereikalinga, pacientas adekvatus, kontroliuoja situaciją. Tačiau vyksta svarbus dalykas: žmogus ima klausytis savęs, mokosi suprasti savo pasąmonės kalbą.

Viskas, kas vyksta mano kabinete, nesusiję su įprasta logika. Mums reikia kai ko kito: pasiekti giliausius savojo "Aš" klodus. Tai ekologiškas metodas, nes pokyčiai nevyksta drastiškai.

Ar atsikratęs sielos maudulio tarsi skaudamo danties žmogus nepraranda dalies savęs?

Kartais nutinka, kad pusė jau padaryta, jau matyti finišo tiesioji - ir staiga žmogus nusprendžia sustoti. Kodėl? Pajutęs, jog ima keistis, jis išsigąsta.

Keistis baisu. Baisu prarasti įprastą pasaulėžiūrą - juo labiau kad ji būdinga visai mūsų aplinkai. "Tai ką, - galvoja žmogus, - dabar turiu viską keisti? Kas bus toliau? Kas manęs laukia? Ar ne geriau palikti viską kaip yra?.." 

Kodėl žmogus įsikibęs laikosi savo problemų?

Kiekviena problema turi tris pagrindinius maitinimo blokus: gynybinę funkciją, antrinę naudą ir pozityvią intenciją.

Kas yra gynybinė funkcija? Pasąmonė mus saugo: jau geriau bus ši problema negu kas nors rimčiau. Tarkime, žmogus mylėjo, išsiskyrė su mylimuoju, patyrė skausmą.

Pasąmonėje įrašoma: meilė neatskiriama nuo skausmo. Ir ši emocija blokuojama. Daugiau žmogus nepamils. Tiesiog nėra "praėjimo".

Antrinė nauda. Problemos dėka žmogus gauna savotiškų dividendų. Pavyzdžiui, susirgo - neis į darbą, nusikratys dėl ko nors atsakomybės, pervargęs - pailsės. Be to, jį tuoj pat apsups dėmesiu, ims rūpintis, sakys švelnius žodžius...

Pozityvi intencija yra tai, dėl ko ši problema egzistuoja, ko turi mus išmokyti.

Pavyzdžiui, pavydas turi pozityvią intenciją išmokyti kurti santykius abipusio pasitikėjimo pagrindu.

Betgi daug ką galima išspręsti savarankiškai - savo noru ir valia. Štai, tarkime, rūkymas. Pasakiau - viskas, stop, ir mečiau.

Taip negalima. Bet koks staigus judesys psichikai - stresas. Rūkymas - ne šiaip žalingas įprotis, į cigaretę daug kas susukta - tai ir bendravimo būdas, ir būdas atsipalaiduoti, ir daug kitų dalykų. Psichika nemėgsta staigių judesių: ji keršys.
Problema, kuri privertė jus griebtis cigaretės, liks neišspręsta, o tai reiškia, kad ji išlįs kur nors kitur. Jeigu jos neišspręsite, - perduosite kaip palikimą atžaloms.

Kaip? Kodėl mūsų nesėkmės turi pereiti vaikams? Kodėl už jas atsakingos buvusios protėvių kartos?

Apie žmogaus gyvenimo įvykių sąsajas su tuo, kas nutiko kuriam nors iš jo protėvių, pirmasis prabilo Froidas. Jis pastebėjo tam tikrą dėsningumą, tačiau jo kilmė jam liko neaiški.

Jeigu žmogaus gyvenime būta itin sunkaus momento, kai ką panašaus teks pergyventi ir jo palikuonims.

Froido mokinys ir sekėjas Jungas į šią idėją, kuri tais laikais rodėsi beprotiška, pasižiūrėjo rimtai ir ją rutuliojo toliau. Jis aptiko tokį dėsningumą: mums ne tik būtinai "ataidės" sukrėtimai, tekę protėvio daliai, bet tai nutiks, kai sulauksime to amžiaus, kurio jis buvo, kai prispaudė neganda. Tai buvo pavadinta sinchronizacijos teorija. Iš jos išaugo nauja mokslo kryptis, kuri ir atvedė prie genopsichologijos.

Dvidešimt metų mokslininkai įrodinėjo, kad ši teorija teisinga. Laimei, šiuo metu įrodinėti nieko nebereikia: kai žmogaus genetinis kodas buvo iššifruotas, įsitikinta, kad visa informacija, taip pat ir "likimo maršrutai", yra DNR molekulėje. Ezoterikai tai vadina karma, mes įpratę sakyti - lemtis. O mokslas vadina genetiniu kodu. Jį galima koreguoti.

Nuo ko pradėti?

Reikia sudaryti problemos paveldėjimo žemėlapį - psichogenogramą. Žmogus turi atsakyti į gausybę klausimų apie mamą, tėvą, brolius, seseris, senelius. Reikia žinoti, ar yra kas nors žuvęs kare, patyręs represijas - tai labai svarbu sinchronizacijos teorijos požiūriu: toks faktas gali stipriai veikti žmogaus gyvenimą po kelių kartų.

Jūs sakote, kad žmogaus gyvenimas pakrypo tam tikra kryptim dėl to, kad kažkada jo senelis patyrė represijas?

Be abejonės. Dėl paveldėjimo dėsnių žmogus, iš kurio protėvio represijų metų, tarkim, buvo atimtas turtas, turės tam tikrą verslumo potencialą, talentą uždirbti pinigus, tačiau jam kils turto išsaugojimo problema: kalbant paprastai, jis paleis vėjais viską, ką uždirbs.

Likimas į jo genomą įrašė tokią programą: finansinė gerovė lygi mirčiai arba tremčiai. Ir pasąmonė saugos žmogų nuo finansinės gerovės.

Žmogaus pasamonėje įrašyti kardinalūs jo giminės istorijos lūžiai. Genograma parodo, kuri situacija buvo genetiškai suprogramuota. Matai, su kuo žmogus būtinai susidurs, jeigu nepakeis pasąmonėje esančios programos.

Pagal jus, mes visi einame buvusių kartų nubrėžta linija?

Taip. Visa tai įrašyta jūsų genome: visos gyvenimo trajektorijos. Galima paaiškinti, kodėl tas arba kitas įvykis nutiko jums būtent tada.

Bet kuo man gali padėti informacija, kad dėl mano skyrybų kaltas senelis, kuris nemokėjo kurti santykių su artimaisiais?

Teisingai, tokia informacija beprasmiška. Todėl reikia ne tik iškelti problemą, kuri nuodija jums gyvenimą, bet ir išmokti jos atsikratyti.

Taigi nuo likimo nepabėgsi.

Jeigu nieko nekeisite, neliesite, nespręsite, - tuomet nepabėgsite. Jeigu esate pasirengę keisti vidines nuostatas, - galite pabėgti.

Viskas skamba labai jau fatališkai: gyvenimas nulemtas, nes protėviai prikrėtė eibių ir pasąmonėje siaučia neteisingos nuostatos... Betgi gyvenimas pilnas paprasčiausių atsitiktinumų! Verslas žlugo, nes atėjo krizė, šeima iširo, nes nesutapo charakteriai. Nejaugi viskas nėra paprasčiau?

Ne. Žmogaus gyvenime nebūna atsitiktinumų nei sutapimų. Viskas susiję, yra konkretus priežasties ir pasekmės ryšys. Tiesiog mes jo nefiksuojame, nes jis veikia pasąmonės lygiu.

Kiekvienas žmogus įgyvendina pasąmonėje "įdiegtą" programą. Pavyzdžiui, jeigu jūs turite aukos programą, jūs nuolat ieškosite "budelio" - antraip negalėsite įgyvendinti savo vaidmens. Visus žmones, kurie neatitiks "budelio" kategorijos, pasąmonė atmes - ir jums su jais nepavyks užmegzti kontakto. Iki tol, kol jūs išspręsite problemą. Kai tik tai įvyks, į jūsų gyvenimą ateis nauji žmonės.

Ne veltui sakoma: "Tas, kuris eina per gyvenimą su plaktuku, aplink save mato tik vinis." Juk neatsitiktinai jas mato?

Žiūrėkite, kaip veikia vidiniai filtrai, kuriuos sukuria pasąmonė, kaip jie keičia mūsų regėjimo lauką, tikrovės suvokimą. Apsidairykite aplink: kiek šiame kambaryje baltos spalvos daiktų? Pasižiūrėjote? Puiku. Dabar užsimerkite ir išvardykite, kokius čia matėte mėlynus ir žydrus daiktus.

Jūsų marškiniai ir kaklaraištis.

Dar?

...

Matote? Aš paprašiau susikoncentruoti į vieną spalvą - jūsų pasąmonė gavo konkretų nurodymą. Tada mes pakeitėme nuostatą ir paaiškėjo, kad jūs, atidžiai apžvelgusi kambarį, pamatėte tik tai, kam buvo įjungtas filtras. Visa kita - už jūsų regėjimo lauko ribų.

Lygiai taip pat pasąmonė filtruoja ir atmeta kaip nereikalingus visus žmones, kurie netinka jūsų vidinei programai įgyvendinti. Taip pat išfiltruojami įvykiai, kurie "nedirba" pagal programą.

Įsivaizduojate, kiek įdomių dalykų jums galėtų nutikti, jeigu pavyktų "išimti" iš pasąmonės tuos arba kitus filtrus?

Kodėl jie yra?

Pasąmonės užduotis ne suteikti jums daug malonumo, o padėti įgyti būtinos patirties, kuri padėtų išspręsti problemą. Kaip minėjau, bet kuri problema turi pozityvią intenciją - ji skirta kai ko išmokyti. Štai ji ir moko. Duoda tam tikrą emocinę naštą, kad jūs galėtumėte susivokti, padaryti išvadas - nueiti savo evoliucijos kelią.

Tai visus draugus, pažįstamus, bendradarbius mums pasiuntė likimas?

Iš esmės taip. Atidžiai įsižiūrėkite į savo aplinką. Esu tikras: jie visi turi kai ką bendra. Jeigu pamąstysite, tai suprasite, kad jie susiduria su labai panašiomis problemomis kaip ir jūs.

Jeigu jūs nepatenkinti šeimyniniu gyvenimu, tarp jūsų draugų nebus laimingų meilės srityje. Gali būti įvairių variantų: viengungiai, prie skyrybų slenksčio, neištikimi... O jeigu jūs sėkmingi, tai ir jūsų aplinką sudarys "laimės kūdikiai".

Ir tai lemia mūsų genetinė programa?

Būtent. Prieš užmezgant kontaktą su nauju žmogumi, jūsų ir jo pasąmonė tiria, ar tinkate vienas kitam, ar galite vienas kitam suteikti reikiamos patirties, ir tuomet uždega žalią arba raudoną šviesą.

Jūsų pasiklausius, kad jeigu aš gimiau su vidine nepasitenkinimo šeimyniniu gyvenimu programa, tai niekada nesutiksiu žmogaus, su kuriuo man viskas klosis puikiai?

Tarkime, motina auklėja dukrą viena - vyras mirė arba ją paliko, ne tai svarbiausia. Esmė ta, kad ji "įjungia" mergaitei būtent tokį šeimos gyvenimo modelį - vienišos motinos modelį. Ir kol mergaitė neišmoks likimo pamokų, kol neatidirbs pagal tą negatyvią programą, ji nesutiks žmogaus, su kuriuo galėtų sukurti laimingą šeimą.
Nesusidoros su šia užduotimi - perduos kaip palikimą savo vaikams. O šie - savo vaikams.

Jūs teigiate, kad vienatvę gauname kaip palikimą?

Nepasitenkinimą šeimos gyvenimu, vienatvę - taip. Kaip ir poreikį aukotis.
Įsivaizduokime, kad vyras žūva, ir našlė viena auklėja dukrą, atsisakiusi asmeninio gyvenimo. Toliau mes matome, kad ir jos dukra aukojasi, ir tai tęsiasi iš kartos į kartą: visos giminės moterys aukojasi arba vyrui, arba darbui, arba vaikui.
Pasiaukojimo būdų yra įvairių, o esmė - ta pati. Žmogus tol jausis situacijų, aplinkybių auka, kol nebus pakeista "programa".

Kodėl stiprios, sėkmingos moterys dažnai būna nelaimingos asmeniniame gyvenime?

Dėl paveldėto komplekso. Tam tikromis aplinkybėmis(pavyzdžiui, karo metais) motina ir senelė viską laikė ant savo pečių. Moters, kuriai nori nenori teko tapti stipresnei už vyrą, dukra rinksis silpnesnį už save vyrą. Jos dukra taip pat. Tačiau su kiekviena karta šios giminės moterų jėga auga, ir silpni vyrai joms darosi vis mažiau patrauklūs, o stiprių "neprileidžia" pasąmonė.

Galop dažniausiai padaromas tam tikras kompromisas: tokios moters gyvenime atsiranda stiprus partneris, bet sukurti su juo šeimą neįmanoma - pavyzdžiui, jis vedęs. Beje, netgi ir su šiuo herojumi laimė nebūtų lemta: arba santykiai iširs, arba moteris pakiš jį po padu. Jos pasąmonė tiesiog nežino kitos šeimyninio bendravimo formos. 

O kaip dėl santuokinės neištikimybės?

Jeigu moters pasąmonėje gyvuoja įsitikinimas, kad visi vyrai neištikimi, būkite tikra - ji taps neištikimybės auka. Jos pasąmonė atras būtent tą partnerį, kuris eis į kairę. Netgi jeigu jis ir bus šeimyninės ištikimybės pavyzdys, ji nesąmoningai pati skatins ją išduoti!
Mano praktikoje buvo toks atvejis, kai sveikas vyras tapo impotentu dėl žmonos vidinės programos. Jos pasąmonėje glūdėjo išdavystės baimė, taigi ji "gynėsi" partneriui įteigdama impotenciją. Juk impotentas negali būti neištikimas!

Čia jau kažkokia mistika...

Nepasakyčiau. Baimė - labai galinga programa.  Eriksono metodais mano minėtu atveju ji buvo pakoreguota per pusantros valandos.

Ir potencija atsirado?

Be jokių tablečių.

Ką mums visiems reikėtų pakeisti pirmiausiai? Ar yra kokia nors bendra klaidinga genetinė programa, kuri trukdo jaustis laimingiems?

Yra du kraštutiniai įsitikinimai: kad viskas gyvenime iš anksto nulemta ir kad žmogus - savo likimo kalvis. Labai sunku sąmoningai keisti savo nuostatas. Būna - baramės, paskui taikomės ir vienas kitam prisiekiam daugiau taip nesielgsiantys. O paskui viskas kartojasi. Žmogus nori keistis - bet negali. Jo pasąmonėje įrašytas elgsenos modelis, ir tam tikromis emocinėmis sąlygomis pasąmonė reaguoja įprastu būdu.


Kad pakeistum savo elgseną, turi pakeisti reakcijos būdą - pasąmonėje glūdintį modelį. Tai žmogui ir padeda padaryti psichoanalizė, daugelis psichotechnikų, taip pat ir genopsichologija.   

Parengė Vilma Skiotienė

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder