"Leisk man tave palikti"

"Aš nusprendžiau išsiskirti su draugu. Bet jau antra savaitė jis mane kankina skambučiais ir laiškais. Aš niekaip negaliu jo įtikinti, kad tarp mūsų viskas baigta. Jis manęs nesupranta. Ką man daryti?"

<...>O tada aš ėjau iš laivo, aš leidausi ir verkiau. Aš verkiau. Ėjau pirsu, kas minutę atsisukdamas, mojavau štai taip kepure ir verkiau. Vaikinai taip pat man mojavo kepurėmis, šaukė kažką ir verkė. Ne todėl, kad jie taip stipriai mane mylėjo, o todėl, kad suprantama: taip baisu, kai kas nors išeina, o tu lieki.<...>(J. Griškovec, "Kaip aš suvalgiau šunį")

"Suprask, viskas ne dėl tavęs, o dėl manęs. Aš nesugebėjau... Taip išėjo... Ne, tu puiki. Atleisk man už viską, ką bloga tau padariau. Man buvo labai gera su tavimi, bet..." - ir taip toliau. Jums atrodo, jog jūs aiškinate, kad būtumėte suprastas. Tačiau kodėl jūs manote, kad žmogus, kurį jūs paliekate, nori suprasti, kodėl jūs išeinate?

Jis nori, kad jūs liktumėte. Be jokių aiškinimų. Ir todėl jų nesupranta. Jis nesupranta tam, kad jūs neišeitumėte, dar pasiliktumėte, dar pasiaiškintumėte.

Pats paprasčiausias būdas paaiškinti kitam, kad jūs išeinate, - tai išeiti.

Gali būti, kad jūs pati nenorite išeiti. Jums atrodo, kad jūs užtrunkate tik tam, kad galų gale jam išaiškintumėte, o iš tiesų - jūs aiškinatės tam, kad užtruktumėte.

Jūs manote, kad paaiškinti - humaniškiau? Tai netiesa. Iš tikrųjų jeigu jūs išeinate, humaniškiau yra išeiti. Kuo greičiau. Viskas, ką turėtumėte pasakyti: "Aš išeinu". Bet koks "todėl, kad..." - tai kvietimas pratęsti pokalbį ir atidėti išsiskyrimą.

Jeigu jūs nenorite išeiti, o tik šantažuojate partnerį galimu savo išėjimu turėdami tikslą išpešti kitokį požiūrį į save ir daugiau meilės, - jūs elgiatės nesąžiningai. Panašiai atrodo suicidento-šantažisto žaidimai. "Aš numirsiu, numirsiu!" - šaukia jis ir nuryja ne vieną, o dvi migdomųjų tabletes arba persipjauna sau mažytę kraujagyslę ant riešo. Subėga persigandę giminaičiai ir ima mylėti jį stipriau. Kurį laiką. Paskui viskas grįžta į savo vėžes.

Bet kuriuo atveju išeiti ir aiškintis - du nesuderinami dalykai. Arba jūs aiškinatės vis iš naujo, arba išeinate, ir viskas tampa aišku savaime. Visa kita - tik bandymai apgauti save.

Jums gali pasirodyti, jog aš pamiršau tuos, kurie lieka kitoje durų pusėje, bet taip nėra. "Nesuprantu, nesuprantu... Kodėl ji (jis) mane paliko? Nesuprantu, nesuprantu! Ir tegu, tegu eina, bet tegu paaiškina, kodėl išeina... Aš suprasiu, ir man palengvės." Pažįstama būsena?

Iš tikrųjų tai nepalengvės. Tiksliau - palengvės, bet ne nuo to.

Pastangos sulaikyti ją ar jį išsiaiškinti - tai tik būdas atidėti išsiskyrimą. Lengviau nuo to nepasidaro, greičiau jau atvirkščiai. Jūs priversti ir toliau būti nesuprantantys, kone nepakaltinami - mokėti transu už savo skausmą. Tai tas pats, kas prieš mirtį bandyti suprasti, kodėl mirtis neišvengiama.

Užuot bandžius suprasti, reikia tiesiog priimti tai, kas neišvengiama. Ir atsiminti, jog, kitaip nei mirties atveju, po išsiskyrimo gyvenimas bus.

Suprasti tokiais atvejais yra prasminga tik viena: išsiskyrimas - tai viso labo skausmas, kurį reikia išgyventi. Ir tada taps lengviau.

***********

Jis: Neliūdėk: greitai pavasaris...
Ji: Neklysti? Iš pradžių žiema, o jau paskui - pavasaris...
Jis: Kodėl? Žiemos nebus. Vasaros gi nebuvo.
Ji: Hm, šiaip jau logiška. Nors, jeigu žiūrėsime iš visuotinio kiaulystės dėsnio taško, žiema turėtų būti šalta ir ilga.
Jis: Ne, man patinka žiema.
Ji: A, na, tada jos tikrai nebus.

Jis: Mieloji, aš palieku tave.
Ji: Eik, eik. Tik atmink: tai aš tave metu. Kad vyrai sugrįžtų nelyg bumerangai, reikia juos teisingai mesti.
Jis: Brangioji... Teisingai mestas bumerangas nesugrįžta. Pasveikink save.

Jis: Tu geriausia.
Ji: Na, tu ir pasirinkai. Su manimi gi nepatogu!
Jis: Argi aš pasakiau, kad tu patogi? Tu - geriausia.

Jeigu jūs vis dar klausiate, kaip tai padaryti, vadinasi, dar nesupratote, ką. Todėl, kad kai jūs suprasite ką, jums jau nebus svarbu kaip.

Geriausia, kas mums gali nutikti - tai žmonės. Blogiausia, kas mums gali nutikti, - tai žmonės. Todėl svarbiausia, ką reikia mokėti gyvenime, - tai atskirti vienus nuo kitų.

Nesikeičia tik tie žmonės, kurie mano, kad žmonės nesikeičia. Tie, kurie mano, kad žmonės keičiasi, - keičiasi.

Polina Gaverdovskaja, psichologė psichoterapeutė