Praėjusį šeštadienį Klaipėdos rajono Poltinių kalinių ir tremtinių rajono skyrius, kuriam priklauso apie 600 narių, pažymėjo skaudžią datą - paskutinių trėmimų iš gimtinės 50-ąsias metines.
Kančių keliais nuėjo niekuo nekaltų žmonių jaunystė, tremtis atėmė galimybes mokytis, šviestis, buvo išardyta, išblaškyta daugybė šeimų, atimtos gyvybės, palaužta daugelio sveikata. Pirmasis masinis trėmimas prasidėjo 1941 metų birželio 14 dieną, o baigėsi 1952 metų rugpjūtį. Iš Lietuvos buvo ištremta iš viso apie 130 000 piliečių. Kas septintas lietuvis negrįžo į Tėvynę, pražuvo Sibiro platybėse. "Mūsų pasakojimai - tai ne aimanos ar dejonės. Tai paprasti nuoširdūs žodžiai, primenantys patį tragiškiausią praėjusio amžiaus Lietuvos istorijos laikotarpį, kurio neužpustė laiko dulkės, nenusinešė mirtis. Norime, kad tie atsiminimai liktų mūsų anūkų ir proanūkių atmintyje, kad jie galėtų semtis stiprybės už geresnę Lietuvos ateitį ir kad mūsų atžalos saugotų jos laisvę, už kurią pralieta upės kraujo",- kalbėjo tremtiniai. Pateikiame dviejų gargždiškių tremtinių atsiminimus apie jų šeimų patirtas kančias.
Darbams rinkosi kaip vergus
"Mūsų šeima pateko kaip tik į paskutinį tremtinių ešeloną. 1952 metų rugpjūčio 5 - osios rytmetį buvome visi atgabenti į Priekulės miestelio saugumo būstinę. Nors slapstėmės, gyvenome atskirose vietovėse, agentai atliko savo juodą darbą. Iš Priekulės sunkvežimiu mus nuvežė į Kretingos rajono, Kūlupėnų geležinkelio stotį", - pasakojo gargždiškis Česlovas Tarvydas. "Pamenu, pamiškėje ant bėgių stovėjo keturi gyvuliniai vagonai, kur mus ir sukraustė. Antroje dienos pusėje pradėjo vežti žmones iš įvairių Žemaitijos vietovių ir vakare vagonai jau buvo pilnutėliai. Aplink geležinkelio stotį stovėjo kelios eilės sargybinių su kulkosvaidžiais ir šunimis.Naktį traukinys pajudėjo į Vilnių. Lentvario geležinkelio stotyje pamatėme dar 6 vagonus su likimo broliais. Po 16 dienų sunkios kelionės pasiekėme Krasnojarską. Vagonuose buvo labai tvanku, valgyti ėmė duoti kartą per dieną tik po kelių kelionės parų. Vieni buvo suspėję pasiimti iš namų maisto, kiti - ne, dalinomės draugiškai. Po savaitės kelionės mūsų vagone mirė pusės metukų mergaitė. Motina kelias dienas nieko nesakė palydovams, norėjo atvažiavusi pasilaidoti pati savo kūdikį.Tačiau laikas bėgo, nežinojome, kur ir kiek mus dar veš...Atėję prižiūrėtojai išnešė kūdikio lavonėlį, taip motinai ir nepasakę, kokia buvo stotis. Neišdildomai įsiminė diena, kuomet atvykome į Krasnojarsko geležinkelio stotį. Atriedėjus mūsų vagonams, į stotį atvyko "pirkliai"- vienos Krasnojarsko plytinės direktorius ir inžinierius. Išrikiavo visus prie vagonų ir ėjo atidžiai apžiūrinėdami, kas tinkamas darbams. "Išbrokuotus" grąžindavo atgal į vagoną. Viename vagone buvo moteris su šešiais mažamečiais vaikais, kurių vyriausiam buvo 10 metukų. Šeimą grąžino atgal į vagoną, neklausydami moters maldavimų neatskirti nuo žemiečių. "Pirklių" atrinktus žmones su daiktais susodino į sunkvežimius ir po dviejų dienų prasidėjo sunkūs darbai svetimoje žemėje, kurie tęsėsi penkerius metus..."
Atskyrė pelus nuo grūdų
Gargždiškis Vytautas Misius: "Mane saugumiečiai areštavo 1952 metų sausio 22 d. naktį Joniškyje, kur gyvenau pas seserį, mokiausi 11 klasėje. Brolis Julius gyveno pas kitą seserį. Mūsų tėvai buvo ištremti dar prieš karą. Mus su broliu atvežė į Meškučių geležinkelio stotį, Šiaulių rajone. Kelionė gyvuliniais vagonais tęsėsi dvi savaites, kol pasiekėme Krasnojarsko sritį.Traktoriaus tempiamomis didžiulėmis rogėmis buvome atgabenti į Bulankos gyvenvietę. Čia iš lagerių buvo suvežti politiniai kaliniai, daugiausiai rusai ir ukrainiečiai. Gyvenvietėje buvo valgykla, kepykla, maisto parduotuvė, vaistinė, medicinos punktas. Mus išskirstė pas vietinius gyventojus arba apgyvendino laikiname bendrabutyje. Mudu su broliu patekome į žydų šeimą, kuri buvo ištremta iš Daugpilio dar 1941 metais. Mane paskyrė dirbti miško kirtėju. Gaminome rąstus iš maumedžių, kurie pavasarį išplaukus ledams, buvo ridenami į Jenisiejaus upę. Į šią talką buvo varomi net paaugliai ir namų šeimininkės. Vėlų rudenį mums su broliu buvo leista išvykti pas tėvus, ištremtus į Južno Aleksandravo gyvenvietę. Ten buvo kolūkis su didelėmis gyvulių fermomis, kurias pastatė lietuviai tremtiniai. Jie vieni ir dirbo jose, nes rusai mėgdavo daugiau švęsti "sovietiškai" negu dirbti. Gyvuliai sibirietišką žiemą praleisdavo atviruose aptvaruose, nebūdavo reguliariai šeriami, todėl kolūkis vos kvėpavo. Tremtiniai savo darbu viršijo visus kolūkio mėsos ir pieno planus. 1953 metais baigiau vidurinę, o kitąmet įstojau į Krasnojarsko medicinos mokyklą. 1956 metais rugpjūtį, gavęs felčerio - akušerio diplomą, grįžau į Lietuvą. Dirbau, toliau mokiausi Kauno medicinos institute.
Iš pradžių laikę mus "banditais", kaip aiškino sovietinė propaganda, vėliau vietiniai žmonės atskyrė pelus nuo grūdų. Lietuviai tremtiniai savo elgesiu ir darbu Sibiro gyventojams akivaizdžiai įrodė, kad yra taikūs, darbštūs, tolerantiški kitų tautybių žmonėms. Sibiriečiai suprato, kad iš gimtinės čia prievarta suvežti žmonės nebuvo niekam niekuo nusikaltę...
Rašyti komentarą