Kodėl esame agresyvūs

Žmogus negimsta agresyvus ir piktas. Tokiu jį paverčia gyvenamoji aplinka, toks, nesusidorodamas su sudėtingo gyvenimo problemomis, jis virsta pats. Pabandykime pasiaiškinti nuodugniau. „Agresija - motyvuotas destruktyvus elgesys, prieštaraujantis žmonių sambūvio normoms, kenkiantis puolimo objektams, žmonėms darantis fizinę žalą arba jiems sukeliantis psichologinį diskomfortą“. Kitaip tariant, agresija naikina patį agresorių ir aplinkinį pasaulį. Tai kodėl gi, nepaisant liūdnų padarinių, jos šiandien aplink mus tiek daug?

Šaknys - vaikystėje

Visuomenė, kurioje gyvename, primena autobusą, prisigrūdusį keleivių ir nesibaigiančiu keliu lekiantį nežinia kur. Tai yra kiekvienas, esantis jo viduje, tikslą, aišku, turi, bet judėti į jį bendrakeleiviai priversti vienu keliu ir viena transporto priemone. Jie važiuoja, jausdamiesi nevienodai komfortiškai: kas išsidrėbė ant šio hipotetinio autobuso antrajame aukšte esančio minkšto gulto, kas atsilošė patogiame krėsle, kas sėdi ant kietos, bet tvirtos kėdės, o kai kas stovi, laikydamasis už turėklų ir jau pavargo. Yra ir tokių, kurie tyso ant šaltų grindų. O autobusas vis didina greitį. Be to, kelias, kuriuo jis važiuoja, nėra lygus - duobės, staigūs posūkiai, kalneliai ir slėniai, o tai keleiviams neprideda ramybės ir patogumo.

Jeigu atsisakysime alegorijos, elgsenos modelius didžia dalimi diktuoja pats gyvenimas. Jo ritmas toks greitas, kad laiko sustoti ir pagalvoti žmonėms neužtenka. Konkurencija dėl vietų bent ant kietų kėdžių, nekalbant apie patogius krėslus, labai didelė, o pretendentų daug daugiau negu patogių „vietų po saule“. Ir tuomet daugelis pradeda ryžtingai ir šiurkščiai darbuotis alkūnėmis, ant bendrakeleivių - kaimynų išliedami susikaupusį nuovargį, pavydą, baimę, godumą, kartu bandydami atimti tai, kas kitam atiteko atsitiktinai, kaip jie įsivaizduoja, o ne pelnytai.

Priežasčių reikia ieškoti vaikystėje. Griežti tėvai, meilės ir teigiamų emocijų trūkumas, ypač iki penkerių metų, autoritarizmas šeimoje arba mažose grupėse - vaikų darželyje arba kieme - pasirinkimo vaikui nepalieka: įsitvirtinti jis gali tik agresyviais veiksmais. Taip pat nuolatinis agresyvumas yra pasekmė nepalankių sąlygų asmenybei formuotis ir suvokti save kaip visuomenės narį. Kuo žemesnis žmogaus išsivystymo lygis, tuo agresyviau jis elgiasi su tais, kuriuos identifikuoja kaip „nepelnytai atsidūrusius aukščiau“ - tai akivaizdus pavydo pavyzdys. Agresyvūs žmonės prisitaiko prie aplinkos, mėgindami kitiems primesti savo dominavimą ir versdami kitus užleisti jiems kelią - taip pasireiškia nepasitikėjimas savimi ir baimė būti nustumtam nuo bet kokių gėrybių, dvasinių arba materialinių.