Ko mes ieškome kitame žmoguje?

Vos penkiais rašto ženklais žymimas moters laimės apibrėžimas turi labai daug sudedamųjų, kurias aptarus, aiškėja, jog moterį laimingą daro ne šiaip vyras, bet Tinkamas Vyras. Koks jis, kaip ir kur jį rasti, patraukti, išlaikyti? Atsakymas į pastarąjį klausimą, regis, kėsinasi pakoreguoti pirmąjį atsakymą... Bet apie viską - iš eilės.

Tęsiame temą ir bandome suprasti, iš kur ir kaip šalia mūsų atsiranda tinkami vyrai...

Kaip tapti tinkama moterimi

Kad šalia atsirastų tinkamas vyras, pirmiausiai pati turi tapti tinkama moterimi. Tai akivaizdus faktas, su kuriuo sunku ginčytis. Tačiau ką reiškia "tinkama"? Kiek gražių, protingų, išsilavinusių, sėkmingų, talentingų, ryškių asmenybių yra vis dėlto vienišos! Regis, joms nedaug tetrūksta iki tobulumo, tačiau kodėl gi iki "tinkamumo" - toli? Kodėl tokios moterys gąsdina vyrus? Ko jie bijo? Prarasti savo vyriškumą?

Ant vyrų, "tikra moteris" yra ta, su kuria vyras jaučiasi vyru: geru, protingu, narsiu... Tinkamu. Pasak moterų, kad galėtum jaustis "tikra moterimi" - ramia, švelnia, saugia, - šalia turi būti tinkamas vyras.

Jau tikriausiai pastebėjote, kad sukame uždarą ratą. Ko iš tiesų mes ieškome kitame? Savęs?

"Ar vyras, ar moteris - bet kuris žmogus, užmezgęs santykius su kitu, siekia ir susilieti su juo, išsilaisvinti nuo kankinančios vienatvės, bet sykiu - ir išsaugoti savo vientisumą, individualumą. Mes ieškome tokio žmogaus, kurį mylėdami galėtume be baimės, saugiai būti laisvi savyje", - sako psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė.

Pabėgimas nuo laisvės

Tinkamas vyras, tinkama moteris... Ko iš tiesų mes ieškome kitame žmoguje?

Pradėkime nuo pradžių. Vos gimęs, vaikas tampa biologiškai atskiru individu. Gimimas - jo individualaus egzistavimo šiame pasaulyje pradžia. Be abejo, jis ilgą laiką fiziškai ir psichologiškai priklausomas nuo artimųjų, nes šie ryšiai garantuoja jam saugumą ir pasitikėjimą gyvenimu, tačiau vaikas auga, bręsta kaip asmenybė, ir pamažu šie ryšiai ima trūkinėti. Formuojasi jo individualūs bruožai, troškimai, jo protas bei valia. Vaikas ima siekti laisvės nuo artimiausios aplinkos.

Atsiskyrimas, siekiant laisvės, kelia vienišumo jausmą, baimę, nerimą ir nesaugumą. Kuo labiau žmogus "individualėja", tuo vienišesnis jis jaučiasi šiame pasaulyje. Laisvė tampa vienatve. Žmogus, viena vertus, siekia laisvės, bet, kita vertus, tuo pat metu nuo vienatvės stengiasi pabėgti.

Ką gi jis daro? Jis nesąmoningai siekia atsisakyti savo atskirumo ir vėl susilieti su aplinkiniu pasauliu - tai bene didžiausias pasąmoninis žmogaus poreikis. Žmogus nesąmoningai bėga nuo jį slegiančios laisvės susivienydamas su kitais žmonėmis per meilę.

Meilė padeda mums nugalėti izoliaciją, atskirumą. Jeigu tai brandi, psichologiškai sveika meilė - ji drauge leidžia ir išlikti savimi, išsaugoti savo vientisumą bei individualumą.

Kiti būdai susivienyti su pasauliu, išsilaisvinti nuo kankinančios vienatvės - kūryba ir tam tikros būsenos, pavyzdžiui, sukeltos alkoholio, narkotikų arba seksualinių orgijų. Tačiau tai atskira tema.

Vis dėlto įdomu, kodėl seksą paminėjote šalia narkomanijos.

Seksualinis orgazmas - irgi būdas spręsti atskirumo, vienatvės problemą, jis natūralus ir normalus, tačiau daugeliui individų, neįveikusių atskirumo kitokiais būdais, seksualinio orgazmo siekimas nedaug ima skirtis nuo alkoholizmo ar narkomanijos. Lytinis aktas be meilės niekuomet, išskyrus trumpam, neužpildo prarajos tarp dviejų žmonių.

Žmogaus prigimtyje slypi didžiulė destruktyvumo jėga - lygiai kaip ir veržimasis kurti. Kai noras kurti nepatenkinamas ar frustruojamas, įsijungia stiprus noras griauti. Destruktyvumas yra antrinė galimybė, slypinti pačioje žmogaus egzistencijoje ir turinti tokį pat intensyvumą bei jėgą, kaip ir kiekviena kita aistra.

Kūryba ir griovimas, meilė ir neapykanta nėra nepriklausomi vienas nuo kito egzistuojantys instinktai. Tai du atsakymai į tą patį savęs pranokimo poreikį, siekimą išsivaduoti iš slegiančios vienatvės, atskirumo, kurią sukelia laisvė.

Įsikalbėtas bejėgiškumas

Jūs kalbate labai filosofiškai, tuo tarpu dažna moteris, norėdama tapti "tinkama" geram vyrui ir išsivaduoti iš vienatvės, tiesiog klausia konkrečių patarimų: kaip jai rengtis, kiek sverti, ką sakyti, kaip pažiūrėti...

Tai vadinama komformizmu, prisitaikymu. Prisitaikydama prie kitų diktuojamų standartų, normų, mėgdžiodama kitus ir niekindama save, moteris praranda savo individualumą. Mados žinovų primesti drabužiai, nuo kažko nusižiūrėtos idėjos, "išmokti" žvilgsniai, žodžiai, net išgyvenimai... Gali būti, kad tokia asmenybė (kraštutiniu atveju) gelbstisi nuo nepakeliamo vienatvės bei atskirumo jausmo siekdama išsivaduoti nuo savo asmenybės, susitapatinti su kitu žmogumi. Ji trokšta būti globojama, ginama, valdoma. Tai priklausomybė. Poreikis būti priklausomai kyla iš įsikalbėto bejėgiškumo.

O gal iš įkalbėto, įdiegto bejėgiškumo?

Be abejo, šis bejėgiškumas randasi ne be visuomenės pagalbos. Konkreti visuomenė asmenybei vystytis pasiūlo savo galimybes bei ribas. Tad žmogus nuolat priverstas laviruoti tarp savęs, savo vidinių galimybių, poreikių ir visuomenės teikiamų išorinių galimybių. Taip formuojasi tam tikras socialinis žmogaus charakteris, atitinkantis visuomenės reikalavimus. Tokio socialinio charakterio funkcija - garantuoti, kad kiekvienas visuomenės narys efektyviausiai atliktų savo vaidmenį. Individas privalo daryti tai, ką privalo daryti, t. y. ko tikisi iš jo visuomenė.

Pati visuomenė savo reikalavimais moko žmogų išsižadėti savo individualumo.

Taip, reikalauja tapti konformistišku ar pasitelkti kitus bėgimo nuo savo laisvės būdus. Ir valstybės valdžiai, ir "valdžiai" šeimoje visada parankiau turėti nuolankius, problemiškus žmones, o ne savarankiškus, aktyviai mąstančius, laisvus savo protu bei dvasia.

LAISVĖ. "Mes ieškome tokio žmogaus, kurį mylėdami galėtume be baimės, saugiai būti laisvi savyje", - sako psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė. Redakcijos archyvo nuotr.

Čia ir yra esmė. Kai mes realizuojamės per meilę kitam asmeniui siekdami paminti save, kad nesijaustume vieniši, visada rizikuojame prarasti savo individualumą, o tai nėra sveikas kelias, vedantis pas "tinkamą partnerį".

Kelias į meilę

Koks gi kitas, "sveikesnis", kelias į meilę?

Nepamirškime, kad meilė iš esmės yra meilė sau. Meilė savo asmenybei. Juk mes nieko pasaulyje neturime - tik save pačius. Draugai gali išduoti, mylimieji - palikti, artimieji - numirti. Mes stengiamės prie ko nors prisirišti, kad nejaustume egzistencinio vienišumo. Kai mes turime pačius save, kai mylime save tokius, kokie esame, nėra vietos nei konformizmui, nei vienišumui. Mes išlaikome savo laisvę, kuri nėra tokia kankinanti.

Kokią didžiausią klaidą daro moterys, ieškodamos tinkamo partnerio?

Didžiausia klaida yra išsižadėti savo individualumo dėl vyro pritarimo, meilės. Moteris niekada nesuras sau tinkamo vyro, jei pati negerbs savęs kaip asmenybės. Meilė sau - tai ne egoizmas, tai asmenybės pamatas, leidžiantis nebijoti būti savimi. Nereikia stengtis būti kuo nors kitu. Išmokime džiaugtis būdami tuo, kuo esame. Išmokime mylėti savo unikalumą, talentus, išmokime priimti savo sėkmes ir nesėkmes, klaidas. Tuomet mus priims tie, kurie tikrai mus myli, tuomet gyvenime sutiksime savęs vertą partnerį. "Tinkamam vyrui" nereikalinga tarnaitė arba jo atspindys - jam reikalingas žmogus, gerbiantis, mylintis ir puoselėjantis savo kitoniškumą.

NUOMONĖS

Ko mes ieškome kitame žmoguje?

Žaneta, verslininkė, 39 m., ištekėjusi prieš 16 metų:

"Tikriausiai norime atrasti tą, šalia kurio gera būti. Tai reiškia, kad šalia jo galime būti ir stiprūs, ir silpni, ir lūdni, ir laimingi, ir nelaimingi. Ieškome žmogaus, šalia kurio galime būti savimi visais gyvenimo atvejais. Kai toks žmogus yra šalia, net nesusimąstai apie tai, ko jame ieškai, ką atradai... Tiesiog gera būti šalia, nes jis patikimas."

Milda, tarptautinės rinkodaros specialistė, 37 m., netekėjusi:

"Pirmiausiai tai aš nesutinku, kad moters laimė yra tinkamas vyras. Aš nesiečiau šių dviejų dalykų. Vyras - tik galima, bet nebūtina laimės dalis. Aš apskritai neskirstyčiau į vyro ir moters laimes, būčiau linkusi kalbėti apie žmogaus laimę apskritai. O žmogaus laimė yra gerovės pojūtis, kuriam reikia ir artimųjų, ir mėgstamos veiklos... Jeigu kalbame, kokio žmogaus reikia man asmeniškai, tai jis turėtų būti lygiavertis - ir intelekto, ir veiklos atžvilgiu. Man nereikia žmogaus, kad jį galėčiau "turėti šalia", leisti kartu laiką. Man reikia žmogaus, su kuriuo man būtų įdomu, gera, šalia kurio galėčiau jaustis laisva."