2018 m. rugsėjo 19 d. 12:42 val., trečiadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Psichologija

Psichologija

"Jeigu mama sako, kad yra stora"

2018-03-10, 17:01

Vaiva VAIDILAITĖ

"Jeigu mama sako, kad yra stora" nuotrauka, foto

© "Fotolia" nuotr.

"Brangioji mama... Man buvo septyneri metai, kai sužinojau, jog esi stora ir bjauri. Iki tol buvau įsitikinusi, jog esi pati nuostabiausia iš visų." Australų rašytojos Keisės Edvards (Kasey Edwards) laiškas, kurį ji parašė savo mamai, iš tiesų skirtas visoms moterims, išmokytoms jausti pasibjaurėjimą savo kūnu.

"... Prisimenu, kaip sklaidydavau senus albumus ir žavėdavausi nuotraukomis, kur tu stovi ant laivo denio. Tavo baltas maudymosi kostiumėlis be petnešų atrodė tiesiog pritrenkiamai - tikra kino žvaigždė. Nutaikiusi progą, aš išsitraukdavau tą baltą kostiumėlį iš komodos stalčiaus ir įsivaizduodavau, kaip vieną dieną, kai būsiu pakankamai didelė, jį apsivilksiu. Kai būsiu tokia kaip tu. Bet vieną vakarą viskas pasikeitė.

Mes abi pasipuošėme eiti į vakarėlį. Staiga tu man pasakei: "Žiūrėk, kokia tu lieknutė, kokia graži, miela! O aš - stora ir bjauri." Pirmą akimirką aš net nesupratau, apie ką tu kalbi. "Tu visai ne stora!" - iš visos širdies paprieštaravau. Tu atsakei: "Deja, brangioji, aš stora. Visada tokia buvau. Nuo vaikystės."

Po šio pokalbio man teko padaryti keletą skausmingų atradimų, kurie paveikė visą tolesnį mano gyvenimą. Aš sužinojau, kad...

1. Jeigu mama sako, kad yra stora, vadinasi, taip ir yra, juk mamos nemeluoja.

2. Storumas - tai bjaurumas.

3. Kai aš užaugsiu, atrodysiu kaip tu, vadinasi, būsiu stora ir bjauri.

Po daugelio metų, prisimindama aną pokalbį ir daugelį kitų į jį panašių, aš kaltinau tave už tai, jog jauteisi tokia negraži, nesaugi ir nevisavertė. Nes tu, mano pirmasis ir įtakingiausias pavyzdys, mokei mane taip pat galvoti apie save.

 

Su kiekviena tavo veido išraiška veidrodyje, su kiekviena nauja stebuklinga dieta, su kiekvienu draudžiamo maisto kąsneliu, tau sukeldavusiu kaltės jausmą ("O, man juk negalima!"), aš vis geriau supratau, jog tik liekna moteris gali būti ko nors verta. Svarbiausia, ką ji gali duoti pasauliui, yra jos fizinis grožis. Kaip ir tu, aš pradėjau jaustis stora. Aš ėmiau tikėti, jog esu stora, o kartu su šiuo jausmu radosi ir kitas jausmas - jog nesu pakankamai gera.

Dabar, kai esu suaugusi ir jau pati mama, suprantu, jog kaltinti tave už tai, kad išmokei mane nekęsti savo kūno, yra nesąžininga ir neteisinga. Tu tik viena dalis ilgoje grandinėje moterų, kurios buvo išmokytos jausti pasibjaurėjimą savimi.

Kokį pavyzdį tu gavai iš savo mamos? Ji visą gyvenimą laikėsi dietos. Diena iš dienos, iki pat mirties. Ji darydavosi makiažą prieš eidama iki pašto dėžutės, kad tik kas nors neišvystų jos nepadažyto veido. Atsimenu, kaip "užjaučiamai" ji reagavo į žinią, kad tėvas tave paliko dėl kitos! Pirmoji jos frazė buvo: "Nesuprantu, kodėl jis tave metė. Tu save prisižiūri, tu visada pasidažiusi. Na, taip, tu turi antsvorio, bet visai nedaug."

Tėvas, kol gyveno su mumis, irgi nepalengvino tavo kančių dėl figūros. "Dieve, Džen, - kartą išgirdau jį tau sakant, - na, nejaugi tai taip sudėtinga? Stebėk, kiek energijos tu išeikvoji ir kiek suvartoji. Jeigu nori numesti svorio, tiesiog mažiau valgyk."

Tą vakarą, per vakarienę, stebėjau, kaip tu įgyvendini tėvo pasiūlytą energijos eikvojimo-suvartojimo principą "Dieve, Džen, tiesiog valgyk mažiau". Tu mums paruošei troškinį. Jo buvo kiekvieno iš mūsų lėkštėje, išskyrus tavąją. Savo porciją tu užsidėjai ant plonos duonos riekelės. Tylios ašaros tekėjo tau per veidą. Aš nieko nesakiau. Net ir tada, kai tavo pečiai ėmė virpėti. Mes visi tylėjome ir valgėme. Niekas nepasirūpino tavęs nuraminti. Niekas tau nepasakė liautis kvailioti ir pasiimti normalią lėkštę. Niekas tau nepasakė, kad mes ir taip tave mylime, ir tu jau užtektinai gera. Tavo tikrieji laimėjimai ir tavo tikroji vertė - jog esi vaikų su specialiaisiais poreikiais mokytoja ir atsidavusi savo pačios trijų vaikų motina. Ar galima visa tai lyginti su keliais centimetrais ant kūno, kurių tu negali nusimesti?

Man skaudėjo širdį matant tavo neviltį, ir aš labai atsiprašau, kad neatskubėjau tau į pagalbą. Tada aš maniau, kad tu pati kalta dėl savo storumo. Aš buvau išmokusi taip manyti. Juk girdėjau, kaip tėtis sakė, jog numesti svorio labai paprasta, tik tu neįveiki tokios lengvos užduoties. Jo pamoka buvo tokia: tu nenusipelnei maisto ir juo labiau nenusipelnei užuojautos.

 

Bet aš klydau, mama. Dabar suprantu, ką reiškia užaugti visuomenėje, kuri moterims tvirtina, kad jų grožis yra svarbiausias dalykas, ir nustato to grožio standartą, padarydama jį amžina siekiamybe. Negalėdamos jo pasiekti, mes pačios uždarome save į kalėjimą, pačios save žiauriai baudžiame.

Bet ši beprotybė turi liautis, mama. Ji turi liautis tau, turi liautis man, turi liautis dabar. Mes nusipelnėme geresnių dienų, - geresnių nei tos, kurios buvo sugriautos desperatiškų minčių apie tai, kaip savo nepakankamai gerą kūną padaryti kitokį. Ir tai ne tik tavo ir mano istorija. Tai taip pat istorija apie tavo anūkę, kuriai dabar treji. Aš nenoriu, kad neapykanta savo kūnui įsišaknytų joje ir sugriautų jos laimę, jos pasitikėjimą savimi, jos potencialą. Aš nenoriu, kad ji manytų, jog fizinis grožis yra svarbiausias jos turtas; kad jis apibrėžia jos vertę šiame pasaulyje. Kai mano dukra žvelgs į mus, kad išmoktų būti moterimi, mes turime jai būti geriausias pavyzdys. Savo žodžiais ir veiksmais turime jai parodyti, kad moteris yra pakankamai gera tokia, kokia ji yra. Ir kad ji mumis patikėtų, mes turime tikėti tuo pačios.

Tavo kūnas tobulas. Jis leidžia tau pripildyti kambarį šypsenos ir užkrėsti kitus savo juoku. Jis leidžia tau apkabinti anūkę.

Kiekviena akimirka, kurią mes praleidžiame rūpindamiesi dėl savo fizinių trūkumų, yra veltui iššvaistytas laikas. Garbinkime ir gerbkime savo kūnus už tai, ką jie daro, o ne priekaištaukime jiems dėl to, kaip jie atrodo. Gyvenkime sveiką, aktyvų gyvenimą, ir tegu mūsų svoris mažėja tiek, kiek jis gali mažėti.

Kai prieš daugelį metų, būdama mergaitė, žiūrėjau į nuotraukas, kur tu su baltu maudymosi kostiumėliu, nekaltos vaiko akys matė tiesą. Aš mačiau besąlygišką meilę, grožį ir išmintį. Aš mačiau savo mamą.

Teksto autorė Kasey Edwards, "When your mother says she is fat" (išspausdinta "Sidney morning herald").

Žymos: stora mama

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Psichologija

"14 m. sūnus, kuris niekada nekėlė jokių problemų, dabar mane stebina atsisakydamas...

"Sūnus atsisako padėti" nuotrauka, foto

Nežinau ar kreipiuosi deramai, bet… Šeimos nebeliko po 24 m. bendro ...

Vyro neištikimybė: aš pavargau, pasidaviau ir nėra jėgų taikytis nuotrauka, foto

Su stresu, stipriu psichologiniu išgyvenimu susiduriame ...

Stresas ir perdegimas. Ar tai tas pats? nuotrauka, foto

Dauguma psichologų, kalbančių apie konfliktų valdymą, pataria verčiau apskritai jų nepradėti ir...

Konfliktai: ar tikrai reikia jų vengti? nuotrauka, foto

Narai nori atkreipti dėmesį į problemas po vandeniu nuotrauka, foto

Jūra, Daugelis žmonių net neįsivaizduoja, koks gražus yra povandeninis pasaulis Baltijos jūroje dideliame...

Atvyksta savąją istoriją perrašantis "Stumbras" nuotrauka, foto

Sportas, Po gana ilgos pertraukos kovas Lietuvos futbolo A lygos čempionate atnaujina Klaipėdos...

Melnragės gyventojai išsikels kitur? nuotrauka, foto

Klaipėda, Ruošiamame Klaipėdos valstybinio jūrų uosto bendrajame plane numatyta maksimali uosto plėtra gąsdina...

Po šimto tūkst. eurų išlaidų - nykūs vaizdai Šilutėje nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Šią savaitę, antradienį, VE.lt pasirodė informacija apie tai, kad Šilutės rajono savivaldybė...

Sportas, Paskelbta prieš 41 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 41 min.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 47 min.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...