Japoniškas auklėjimas

Japonė mama ateina į kirpyklą su vaiku. Iš pradžių mažylis kantriai laukia, kol ji baigs savo procedūras, paskui, įveiktas nuobodulio, ima atidarinėti kremų indelius ir pirštuku paišyti ant veidrodžio. Visi į jį žiūri su šypsena, niekas nepriekaištauja: mažam galima viskas.

Viskam savas laikas

Periodas, kai viskas leidžiama, tęsiasi iki 5-6 metų. Iki to laiko japonai su vaiku elgiasi kaip su karaliumi, nuo 5 iki 15 metų - kaip su vergu, o po 15 - kaip su sau lygiu. Manoma, kad 15 m. paauglys - jau suaugęs žmogus, kuris aiškiai supranta savo pareigas.

Čia ir yra japoniškojo auklėjimo paradoksas: iš vaiko, kuriam nuo mažų dienų buvo leidžiama viskas, užauga disciplinuotas pilietis. Tačiau vertinti japoniškus auklėjimo metodus galima tik atsižvelgiant į jų pasaulėjautą ir gyvenimo būdą.

Taigi japoniukui iki 5-6 metų leidžiama viskas, tačiau vėliau jis patenka į labai griežtą taisyklių ir apribojimų sistemą. Ji tiksliai nustato, kas galima vienoje ar kitoje situacijoje. Nepaklusti neįmanoma, nes taip daro visi; elgtis kitaip - tai "prarasti veidą", atsidurti už grupės ribų. "Viskam sava vieta" - vienas iš esminių japonų pasaulėžiūros principų. Ir vaikai jį išmoksta nuo jauno amžiaus.

Tradicijos ir modernumas

Tradicinė japonų šeima - tai motina, tėvas ir du vaikai. Anksčiau šeimos vaidmenys buvo aiškiai diferencijuoti: vyras - maitintojas, žmona - židinio sergėtoja. Vyras buvo laikomas šeimos galva, ir visi namiškiai turėjo besąlygiškai jam paklusti. Tačiau laikai keičiasi. Pastaruoju metu jaučiama Vakarų kultūros įtaka, ir japonų moterys vis labiau stengiasi suderinti darbą su šeimyninėmis pareigomis. Tačiau iki lygių teisių su vyrais joms dar toli.

Pagrindinė japonių veikla kaip ir anksčiau lieka namai ir vaikų auklėjimas, o vyro gyvenimą praryja firma, kurioje jis dirba.

Toks vaidmenų pasiskirstymas atsispindi netgi etimologijoje. Plačiai žmonos atžvilgiu vartojamas žodis yra daiktavardis "kanai", kuris pažodžiui verčiamas "namo viduje". O į vyrą priimta kreiptis "siudzin" - "svarbiausias žmogus", "šeimininkas".

Subordinacijos laikomasi ir santykiuose su vaikais. Japonų kalboje nėra žodžių "brolis" ir "sesuo". Vietoj jo sakoma "ani" (vyresnysis brolis), "otooto" (jaunesnis brolis), "ane" (vyresnioji sesuo) ir "imooto" (jaunesnioji sesuo).

Mintis apie esantįjį "aukščiau ir žemiau" niekada nepalieka mažojo japoniuko sąmonės. Vyresnįjį sūnų tėvai pastebimai išskiria iš kitų vaikų, jis laikomas "sosto paveldėtoju", nors sostas - tai viso labo tėvų namai. Vyresnysis vaikas turi daugiau teisių ir daugiau pareigų.

Anksčiau santuokos Japonijoje buvo registruojamos pagal susitarimą: vyrą ir žmoną suporuodavo tėvai, turėdami galvoje socialinę ir turtinę padėtį. Dabar japonai vis dažniau tuokiasi iš meilės. Tačiau pareiga tėvams aiškiai dominuoja prieš emocinius ryšius.

Japonijoje taip pat vyksta skyrybos, bet jų procentas palyginti nedidelis. Čia pasireiškia japonų orientacija į kolektyvinę sąmonę, todėl grupės (šiuo atveju šeimos) interesai iškeliami aukščiau už individualius.

Amae

Vaiko auklėjimu užsiima mama. Tėvas irgi gali prisidėti, bet taip būna retai. "Amae" - taip vadinamos mamos Japonijoje. Šiam žodžiui sunku atrasti atitikmenį, bet jis reiškia priklausomybės nuo motinos jausmą, kuris vaiko priimamas kaip tam tikras troškimas. Veiksmažodis "amaeru" reiškia "kuo nors pasinaudoti", "būti išlepintam", "ieškoti globos". Jis perteikia mamos ir vaiko santykių esmę.

Gimus kūdikiui akušerė atkerpa gabalėlį virkštelės, išdžiovina ir deda į tradicinę medinę dėžutę, kiek didesnę už degtukų dėžutę. Ant jos paauksuotomis raidėmis užrašytas motinos vardas ir vaiko gimimo data. Tai mamos ir naujagimio ryšio simbolis.

Japonijoje retai pamatysi mažylį verkiantį. Motina stengiasi, kad jis tam neturėtų priežasties. Pirmuosius metus vaikas tarsi lieka motinos kūno dalis - ji nešiojasi mažylį pririštą prie nugaros, naktį guldo šalia savęs ir duoda krūtį, kai tik jis panori. Japonų pramonė netgi gamina striukes, kurios leidžia "prisikabinti" vaiką iš priekio.

Iki metų vaikas negirdi draudimų - tik perspėjimus: "pavojinga", "purvina", "negerai". Bet jeigu jis vis dėlto užsigavo ar nusidegino, motina laiko kalta save ir atsiprašo vaiko už tai, kad jo nenusaugojo.

Kai vaikai pradeda vaikščioti, mamos seka kiekvieną jų žingsnelį. Parkuose jos organizuoja vaikiškus žaidimus ir pačios aktyviai dalyvauja. Tėčiai čia pasirodo tik savaitgaliais. Blogu oru šeimos laisvalaikio praleidimo vieta tampa stambūs prekybos centrai, kuriuose yra žaidimų kambarių.

Berniukai ir mergaitės

Jie auklėjami skirtingai, mat jiems teks atlikti skirtingus socialinius vaidmenis. Viena iš japonų patarlių skelbia: "Vyrui virtuvėje - ne vieta."

Sūnus - tai būsimasis šeimos ramstis. Per vieną iš nacionalinių švenčių - Berniukų dieną - į orą pakeliami įvairiaspalvių karpių vaizdai. Tai žuvis, kuri gali ilgai plaukti prieš srovę. Jie simbolizuoja vyro, kuris gali įveikti visas gyvenimo negandas, ateities kelią.

O štai mergaitės mokomos atlikti namų ruošos darbus: gaminti maistą, siūti, skalbti. Auklėjimo skirtumai pasireiškia ir mokykloje. Po pamokų berniukai būtinai lanko įvairius būrelius, kuriuose tęsia lavybas, o mergaitės gali ramiai pasėdėti kavinėje ir paplepėti apie apdarus.

Baisiausia - izoliacija

Japonai niekada nepakelia balso kalbėdami su vaikais, neskaito jiems moralų, ką jau kalbėti apie fizines bausmes. Plačiai paplitęs metodas, kurį galima pavadinti "atstūmimo grėsme".

Pati sunkiausia moralinė bausmė yra atskyrimas nuo namų arba vaiko supriešinimas su kuria nors grupe. "Jeigu tu taip elgsiesi, visi iš tavęs juoksis", - sako nepaklusniam vaikui mama. Ir tai jam skamba išties baisiai, nes japonas neįsivaizduoja savęs už kolektyvo borto. Japonų visuomenė - tai grupių visuomenė. "Atrask grupę, kuriai galėtum priklausyti, - skelbia japonų moralė. - Būk jai ištikimas ir remkis ja. Vienas tu nerasi vietos po saule, pasiklysi gyvenimo labirintuose."

Štai kodėl japonai nepakelia vienatvės, ir atskyrimas jiems - tikra katastrofa.

Japonė niekada nesistengia įtvirtinti savo valdžios vaikui, nes, jos nuomone, tai veda prie susvetimėjimo. Ji nekariauja su vaiko troškimais, o išreiškia savo nepasitenkinimą netiesiogiai: leidžia suprasti, kad ją labai liūdina jo elgesys. Kilus konfliktui japonų mamos stengiasi ne šalintis vaikų, o atvirkščiai - sustiprinti emocinį kontaktą. O vaikai taip dievina savo motinas, kad negali tverti jų nusiminimo.

Po trejų - jau vėlu

Japonai vieni iš pirmųjų pradėjo kalbėti apie ankstyvojo ugdymo reikšmę. Prieš pusę amžiaus šioje šalyje išėjo knyga "Po trejų jau vėlu", kuri padarė perversmą japonų pedagogikoje. Jos autorius Masaru Ibuka - organizacijos "Talentų ugdymas" vadovas ir pasaulyje garsios firmos "Sony" įkūrėjas.

Knygoje sakoma, kad asmenybės pagrindai padedami per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus. Maži vaikai išmoksta visko kur kas greičiau, ir tėvų užduotis - sukurti sąlygas, kuriomis vaikas galėtų visiškai realizuoti savo gebėjimus.

Auklėjant būtina laikytis šių principų: skatinti pažinimą sukeliant susidomėjimą, ugdyti charakterį, kūrybiškumą ir įvairius įgūdžius. Tačiau tikslas - ne išauginti genijų, o suteikti vakui išsilavinimą, "kad jis turėtų aštrų protą ir sveiką kūną, kad būtų mąstantis ir geras."

Dabar toks požiūris atrodo savaime suprantamas, tačiau šeštajame dešimtmetyje jis skambėjo revoliuciškai.

Į vaikų darželį

Paprastai japonų mama būna namuose, kol vaikui sukaks treji metai, paskui jis vedamas į vaikų darželį.

Japonijoje yra ir "jasli", tačiau juose mažylio buvimas nėra sveikintinas. Visuotiniu įsitikinimu, vaiką turi auginti mama. Jeigu moteris atiduoda atžalą į "jasli", o pati eina dirbti, jos elgesys laikomas egoistišku. Sakoma, kad jos nepakankamai atsidavusios šeimai ir į pirmąją vietą iškelia savo asmeninius interesus. O japonų moralė, žinia, pirmiausiai gerbia tai, kas visuomeniška, o ne asmeniška.

Vaikų darželių Japonije esama valstybinių ir privačių. "Choikuen" - valstybinis "jasli", į kurį vaikai priimami nuo 3 mėnesių. Jis veikia nuo 8 iki 6 vakaro ir pusdienį šeštadieniais. Kad čia galėtum palikti vaiką, turi pagrįsti labai svariomis priežastimis, taip pat pateikti dokumentus, kad abu tėvai dirba daugiau negu 4 valandas per dieną. Vaikai čia įkuriami per municipalinį skyrių pagal gyvenamąją vietą, o mokestis priklauso nuo šeimos pajamų.

Kita vaikų darželių rūšis - "etien" (valstybiniai ir privatūs). Vaikai čia būna ne ilgiau kaip 7 valandas, paprastai nuo 9 ryto, o mama dirba mažiau kaip 4 val. perdien.

Išskirtinę vietą tarp privačių darželių užima elitiniai, kuriuos globoja prestižiniai universitetai. Jeigu vaikas patenka į tokį darželį, dėl jo ateities galima nesijaudinti: iš jo jis eis į universitetinę mokyklą, o iš jos be jokių egzaminų pateks į universitetą. Čia gautas diplomas jam garantuos prestižinį, gerai mokamą darbą. Todėl patekti į elitinį darželį labai sunku. Tėvams tai kainuoja brangiai, o vaikui reikia pereiti gana sudėtingą testavimą.

Santykiai kolektyve

Japonų darželiuose grupės mažos: po 6-8 vaikus. Kas pusmetį jų sudėtis performuojama - kad vaikai turėtų daugiau socializacijos galimybių.

Taip pat nuolat keičiami ir auklėtojai - kad vaikai pernelyg neprisirištų. Tokia priklausomybė, manoma, vaikus daro priklausomus nuo savo mokytojų. Būna, kad kuris nors auklėtojas tam tikram vaikui jaučia antipatiją. O kitas pedagogas, žiūrėk, ims ir užmegs su juo puikų kontaktą, ir vaikas nemanys, kad visi suaugusieji jo nemyli.

Pagrindinė vaikų darželio funkcija Japonijoje ne šviečiamoji, o auklėjamoji: išmokyti vaiką tinkamai elgtis kolektyve. Vaikai mokomi analizuoti per žaidimus kylančius konfliktus, vengti konkurencijos, mat vieno pergalė gali reikšti kitam "veido praradimą". Produktyviausias konfliktų sprendimo būdas, japonų manymu, yra kompromisas. Dar senovės Japonijoje konstitucijoje buvo parašyta, kad didžiausia piliečio dorybė - gebėjimas išvengti prieštaravimų. Į vaikų barnius nepriimta kištis. Manoma, kad tai trukdo jiems mokytis gyventi kolektyve.

Svarbią vietą mokymo sistemoje užima chorinis dainavimas. Išskirti solistą, japonų nuomone, nepedagogiška. Nei auklėtojas, nei mokytojas Japonijoje nelygins vaikų tarpusavyje. Jis negirs geriausių ir nepeiks blogiausių. Išskirti ką nors - nepriimta. "Neišsišok", - vienas iš japonų gyvenimo principų. Tačiau jis ne visada duoda gerų rezultatų.

Kita medalio pusė

Japonų pedagogikos esmė - išauklėti žmogų, kuris gerai dirbs kolektyve. Jeigu nori gyventi japonų "grupių visuomenėje", tai - būtinas įgūdis. Tačiau lazdos perlenkimas į kolektyvo pusę priveda prie nesugebėjimo mąstyti savarankiškai. Be to, standarto atitikimo idėja taip įsišaknijo japoniukų galvytėse, kad pasakyti kitokią nuomonę jiems reiškia sulaukti pašaipų ir gal net neapykantos.

Šis reiškinys paplitęs Japonijos mokyklose ir vadinamas "idzime". Nestandartinis mokinys psichologiškai nuodijamas. Japonai patys mato negatyviąją savo pedagogikos pusę - šiandien jų spaudoje daug rašoma apie "didžiulį kūrybiškos asmenybės poreikį" ir būtinybę išskirti talentingus vaikus ankstyvame amžiuje.

Tekančios Saulės šalyje pastebimas ir kitas reiškinys - auga paauglių infantilizmas, kritikos atmetimas, agresija vyresniųjų atžvilgiu. Tačiau subtilus japonų tėvų požiūris į vaikus, dėmesys jų problemoms - bruožai, kurių galima pasimokyti iš japonų, nepaisant mentaliteto skirtumų.

Parengė Vilma Skiotienė