"Iki įsūnio gyvenimas buvo beprasmis".

Julius ir Ilona susituokė dar studijuodami. Universitete vienas baigęs tiksliuosius mokslus, kita - humanitarinius, siekė įsitvirtinti pirmiausia profesinėje srityje, per tai - ir materialinėje. Norėjosi savo gūžtos, norėjosi automobilio. Daug ko norėjosi. Žinoma, norėjo ir sūnaus ar dukrelės. Tačiau to planuoti sau neleido, kol nesusikūrė tokių gyvenimo sąlygų, kuriose patogiai ir jaukiai jaustųsi patys ir, žinoma, atžalėlė, apie kurią tiek abu svajodavo. Kai pagaliau, abiejų tėvams padedant, buvo susukta gūžta, bent apytikriai susitvarkyta buitis, išaiškėjo, kad atžalos laukti jiems nėra, o gal ir nuo pat santuokos pradžios dėl kelių priežasčių nebuvo lemta. Nors Juliui ir Ilonai buvau pažadėjusi, kad kalbėsimės nenurodydami tikrųjų vardų, tačiau jie tas priežastis įvardyti atsisakė.
Tiesą sakant, tai šiuo atveju ir nėra svarbu. Šią porą atsiverti įkalbinėjau todėl, kad Lietuvoje visuomenė visiškai nėra informuota, kaip žmonėms, kurie ryžtasi įsivaikinti sūnus ar dukras, vėliau sekasi, su kokiomis problemomis jiems tenka susidurti ir kas tas problemas padeda įveikti. Skirtingai nuo įtėvių išpažinčių Vakaruose, Lietuvoje įsivaikinusieji beglobius ar našlaičius linkę tai slėpti ne tik nuo visuomenės, bet netgi nuo artimųjų, giminaičių. Šiuo požiūriu Julius su Ilona nėra išimtis.
Jau tvarkydami dokumentus įsivaikinti dvejų su puse metukų Saulių, jie rūpinosi keisti darbus ir net gyvenamąją vietą. Kad tik kas jų auginamam Sauliukui nepašnabždėtų, jog jis nėra jų biologinis sūnelis. Jie tai būtų slėpę net nuo savo tėvų, jei tik tai būtų įmanoma.
Sauliui šiemet vasaros pabaigoje sukaks penkeri. Ką Julius ir Ilona galėtų paasakyti kitiems, ketinantiems įsivaikinti dukreles ir sūnus? Štai koks tikslas mane atvedė į jų jaukią vasarvietę. Saulių sutuoktiniai, laukdami mano vizito, buvo pasirūpinę išvežti pas senelius.

Taip, biurokratinių pinklių nestinga. Ir raštais, ir žodžiais turi ilgai įrodinėti, jog esi pajėgus auginti ir auklėti vaiką. Tarsi vaikų namuose sąlygos būtų tokios idealios, kad įtėviams jų neįmanoma pranokti. Tačiau ne tai buvo sudėtingiausia. Sunkiausia buvo pasirinkti, - kalbėjo Ilona ir Saulius. - Apėjome ir apvažiavome beveik visus vaikų ir kūdikių namus. Žinoma, svajonėse ir vaizduotėje buvome susikūrę "abrozdėlius", kokius norėtume pamatyti. Išankstinė nuostata buvo pirmoji mūsų klaida. "Atitikmenų" nei mergaičių, nei berniukų neradome. Vėliau net buvo atsisakoma vaikus parodyti. Rinktis buvo siūloma... pagal anketinius duomenis. Tai mums atrodė visiškas absurdas.

Saulius pagal anketas priklausė visiškų našlaičių kategorijai. Vadinasi, įvaikinti ypatingų kliūčių neturėtų būti, skirtingai nuo tų vaikelių, kurie jau buvo kritę mums ne tik akysna, bet ir į širdis. Bet pasirodydavo, kad jų įvaikinti negalima, nes vieno tėvas kalėjime, kitas turi artimų giminaičių, kurie norėtų įgyti globėjų teises. Atvirai kalbant, didesnio pasirinkimo ir nebuvo. Kai mums parodė dar kelis vaikelius, kuriuos galbūt galėtume įsivaikinti, mūsų abiejų jausmus buvo paveikęs dar nekalbantis Saulius. Jis atrodė toks bejėgis, kad iš karto norėjome priglausti prie krūtinės, apgaubti šiluma ir meile. Kai kūdikių namų auklės bandė perspėti, jog Saulius neva esąs problemiškas vaikelis, į tai neįsiklausėme ir nekreipėme dėmesio. Norėjome kuo greičiau sutvarkyti dokumentus, kad pagaliau namuose su Sauliuku pradėtume gyventi kaip tikra šeima.

Beveik trejus metus.

Ilona: Kai Saulius atsirado mūsų namuose, pirmiausia teko atsisakyti visokių karjeros ambicijų. Darbo reikalus galėjau tvarkyti taip, kad jie netrukdytų svarbiausiam dalykui - auginti ir auklėti Saulių. Tai mano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Ir jau negalėjau nei skaityti, kada noriu, nei atsidėti moksliniam darbui. Pagaliau teko atsisakyti ir pramogų, ir tokių įprastų anksčiau susitikimų su draugais, nes, pakeitę gyvenamąją vietą, jų ir nebeturėjome.
O Saulius tikrai pasirodė gana problemiškas vaikas. Sūnelio elgesys, reakcijos nebuvo adekvačios jo amžiaus vaikams. Tarpais apimdavo siaubas, ar sveika jo psichika. Bandžiau ieškoti psichologų. Bergždžiai. Jų, žinoma, radau, tačiau tie, į kuriuos kreipiausi, bejėgiškai skėsčiojo rankomis, teigdami, kad šiaip jie tėvams ir vaikams kylančias problemas spręsti yra pajėgūs, o štai kuo padėti "susišlifuoti" įvaikiams ir įtėviams, patirties neturi. Pradėjau ieškoti specialios literatūros, tačiau atsakymų į savo klausimus neradau. Tiesa sakant, mes su Julium šiam pokalbiui ryžomės vien todėl, kad paskatintume žmones kalbėti apie tokius sunkumus ir pasidalyti patirtimi, kaip juos įveikti.
Dėl visų tų permainų, atvirai prisipažįstu, puoliau į depresiją, tačiau atsisakyti Sauliaus? Niekados. Jis ir taip per tuos kelerius metelius jau buvo prisikentėjęs.

Julius: Man adaptacinis periodas buvo lengvesnis, nes namuose buvau palyginti labai nedaug: ryte išėjęs darban, grįždavau vėlų vakarą, kuomet Saulius jau miegodavo. Juk pragyventi turėjau uždirbti visiems trims. Apie sūnaus vystymąsi žinojau tiek, kiek papasakodavo Ilona. Kiek daugiau su vaiku pabūti, pabendrauti galimybių turėdavau savaitgaliais. Ir tai ne visuomet. Gal po pusmečio Saulius pradėjo tarti pirmuosius žodžius, bet kažkokia paukščių kalba. Ilona suprasdavo, man reikėjo vertėjo. Susirūpinę vedėm pas logopedą. Šis pradėjo klausinėti visokių intymių dalykų. O ką mes galėjome pasakyti? Kad nuo pat gimimo Saulius nepatyrė meilės? Kad buvo vežiojamas iš vienos ligoninės į kitą? Tuomet turėtume išduoti ir paslaptį, kad mes nesame Sauliaus tikrieji tėvai.
Logopedais, psichologais turėjome tapti patys. Mūsų akimis, Saulius darė pažangą, tačiau visai nepripažindavo mūsų autoritetų. Ir turėjo puikų ginklą visko, ko nori, išsireikalauti isterijos priepuoliais. Ir visai nesuvaidintais, kaip pasitaiko kitiems aklos tėvų meilės išpaikintiems vaikams. Dabar jie vis retesni. Gal jis pradėjo suvokti, ką mes jam kalbame, teigiame?
Slėgė tai, kad visai nežinome, su kokia genetika vaikas paleistas pasaulin, kokias galbūt paveldėjo ligas. Žodžiu, daugybė klaustukų ir nė vieno atsakymo.
Kai tvarkėme įvaikinimo dokumentus, buvome patikinti, kad Saulius visiškas našlaitis. O staiga vieną dieną ponia iš valdiškų namų pašnibždėjo, kad buvo apsireiškusi Sauliaus gimdytoja reikalauti pašalpos. Ši žinia mus pašiurpino ypač.

Julius: Mes apie tokią situaciją galvojome, tačiau pabijojome galimų pasekmių. Tarkim, šantažo, persekiojimų. Na, maža kas gali šauti galvon asocialiai moteriai. Visos mūsų pastangos apsaugoti vaiką nuo nereikalingos ir žeidžiančios informacijos, pagaliau mūsų asmeninio gyvenimo aukos to pasiekti nueitų perniek.

Ilona: Amerika toli, o mes gyvename čia.

Ilona: Kol kas Saulius tiesai yra per mažas. Galbūt kada nors.

Julius: Atsakysiu irgi tiesmukai klausimu į klausimą: kiek esti atvejų, kai tėvus nudobia jų gimdyti, mylėti, puoselėti vaikai? Žinoma, savo baimes dėl ateities su Ilona esame aptarę ir nusprendę, kad išauginsime tokį vaiką, kokio esame verti.

Ilona: Šiuo momentu aš galvoju taip: nepaisant visokių kylančių problemų ir baimių dėl Saulius, savo gyvenimo metus iki jo atsiradimo laikau beprasmiais. Dabar beprasmiškas atrodo mano darbas pagal profesiją, lipimas šiokiais tokiais karjeros laiptais. Tai nieko verta, palyginti su tuo, kai prabudęs Saulius tingiai prisiglaudžia prie krūtinės ir, švelniai glostydamas galvą, švebeldžiuodamas savo vis dar paukštiška kalba, teiraujasi, ar aš ir tėtis mylime jį, ar neketiname jo išvežti į ligoninę? Su gerklėje įstrigusiu kamuoliuku patikinu, kad mes jį labai labai mylime ir niekur išvežti neketiname. Nebent visi kartu vėl važiuosime prie šiltos šiltos jūros...

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder