Beje, aš vedęs, bet tarp mūsų su žmona jau nieko nėra

O aš atsakau: „Na va, išsiskirsi, gyvensi savarankiškai, tada man ir paskambink. O iki tol – neverta.“

O jis: „Žinai, iš pradžių mergina turi man įrodyti, kad dėl jos turiu viską mesti ir išvažiuoti.“ Taip paspringau oru, kad net nusikvatojau.

O jis pridūrė: „Štai tokios nesukalbamos ir kategoriškos moterys kaip tu galiausiai ir lieka vienišos.“

Arba štai dar (kai kurie vyrai labai mėgsta sakyti): „Tikiuosi, kad neturi per didelių lūkesčių vyrui?“ ir įtariai žiūri į užsakytą vyno butelį bei jūrų gėrybių salotas.

Per dideli lūkesčiai – kaip suprasti? Neknarki naktimis ir nesišlapini po savimi – galima imti?

Svarbiausia – vyras namuose? Ak, aš dirbu nuo 13 metų, mane augino tėvas gruzinas, kokių lūkesčių galėčiau turėti? „Turiu“, – atsakau ir paprašau padavėjo atnešti sąskaitą. O jis papučia lūpytes, nusivilia ir pradeda mane įžeidinėti.

Iš kur jūs, princesės ant žirnio, apskritai atsirandate? Visi tokie pažeidžiami, tokie užtikrinti, kad jeigu moteris nori sukurti šeimą, būtinai sutiks tai daryti su pirmu pasitaikiusiu vyru?

Tie laikai jau praėjo, vaikinai. Šiandien moteriai (suaugusiai, sveikai moteriai) jau neįdomu tekėti už bet ko. Jau galima gyventi įdomų gyvenimą be spaudo pase.

Žinoma, bet kuri suaugusi, sveika moteris visgi nori šeimos (vyro, vaikų, namų), bet jau seniai aišku (ir visi žinome milijoną tokių istorijų), kai santuoka dėl santuokos, dėl savęs patenkinimo ir varnelės visuomenės akyse paversdavo moters gyvenimą dar didesniu pragaru negu nuolatinio partnerio nebuvimas.

Bet kuri suaugusi, sveika moteris nori ištekėti ir pagimdyti vaikų nuo tokio pat suaugusio, sveiko vyro. Ji neplanuoja įvilioti jūsų į savo tinklus, prievartauti ir nurengti iki paskutinio siūlo (taip, tokių moterų yra, bet kalbu apie sveiką moterį).

Ne apie „pupytes“, svajingai merkiančias akis ir naudojančias moteriškas gudrybes –manipuliacijas, kad įviliotų vyrą į savo voratinklį. Mes juk visi suprantame, kad sugundyti, suvilioti nesunku (tiek moterį, tiek vyrą).

Bet visas šis itin dažnai pirmuose pasimatymuose naudojamas manipuliacinis flirtas tėra apgaulė, kuri atsiskleidžia prasidėjus pirmosioms buitinėms bendro gyvenimo problemoms. Ar esate tam pasirengę?

Itin dažnai girdžiu tokias variacijas: „Tu tiesiog dar nesutikai savo vyro, štai sutiksi, ir viskas eisis kaip per sviestą.“ Galbūt, tik aš netikiu teorija apie savo žmogų arba antrąją pusę, apie tai, kad apskritai egzistuoja lengvas ir paprastas gyvenimas „kaip per sviestą“. Tikiu suaugusiais sveikais žmonėmis. O ko nori suaugę sveiki žmonės?

Prieš dvylika metų gulėjau ant operacinio stalo ir kliedėdama nuo narkozės skaičiau finalinį Tatjanos monologą iš „Eugenijaus Onegino“, kol gydytojas traukė iš manęs stiklus. Valandą prieš tai mama daužė man per žandus, nes praradau sąmonę.

Aš nepamenu skausmo, bet iki šiol pamenu lengvumo ir malonaus nieko pojūtį, tarsi mano kūnas virto debesiu ir aš užsimerkdama sakiau mamai, kad išeinu (iš tikrųjų tada buvau tikra, kad jau viskas).

Kartais nesusitvardau ir pradedu išgyventi dėl menkniekių, bet kiekvieną kartą pasižiūriu į savo tatuiruotę – plunksną, kuri man primena apie tą lengvumą. Apie tai, kaip lengva netekti gyvybės.

Visą gyvenimą stengiausi suprasti kitą žmogų ir neretai kenkdama sau. Tačiau tai tebuvo laiko švaistymas, brangaus laiko, kurio visi taip mažai turime.

Kiekvieną dieną sutinku žmonių (daugelis jų vilki brangiais drabužiais, sėdi brangiose mašinose), kurie galvojo susigalvojo nežinia ką ir žaidžia šiuos pigius lyčių žaidimus. Galbūt tai iš tikrųjų linksma ir taip sugalvotas pasaulis, o aš tiesiog kažko nesuprantu. Bet man tai visiškai neįdomu.

Štai jūsų karoliukai, štai jūsų kiaulės. Eikite visi po velnių, brangūs mano pažeidžiami ir reikalaujantys. Pasaulis be galo didelis ir įdomus.

Tiek daug kitų šalių, vietų, projektų, filmų, knygų, saulėlydžių ir saulėtekių! Kad tik gyventi, kad tik ilgiau! Ir padėti ilgiau gyventi tiems, kurie iš tikrųjų nori gyventi, o ne nuolat žaisti savo smėlio dėžėje.

Kokie mano reikalavimai vyrui? Vienas vienintelis – kad iš tikrųjų norėtų gyventi, o ne dulkintų smegenis sau ir aplinkiniams dėl savo kompleksų. Aš noriu gyventi ir mėgautis pasauliu, o ne auklėti berniuką, avintį 44 dydžio avalynę.

Autorė – Tamriko ŠoliVienas toks neseniai man pareiškė: „Beje, aš vedęs, bet tarp mūsų su žmona jau nieko nėra. Tiesiog kartu gyvename ir auginame du mažus vaikus.“

O aš atsakau: „Na va, išsiskirsi, gyvensi savarankiškai, tada man ir paskambink. O iki tol – neverta.“

O jis: „Žinai, iš pradžių mergina turi man įrodyti, kad dėl jos turiu viską mesti ir išvažiuoti.“ Taip paspringau oru, kad net nusikvatojau.

O jis pridūrė: „Štai tokios nesukalbamos ir kategoriškos moterys kaip tu galiausiai ir lieka vienišos.“

Arba štai dar (kai kurie vyrai labai mėgsta sakyti): „Tikiuosi, kad neturi per didelių lūkesčių vyrui?“ ir įtariai žiūri į užsakytą vyno butelį bei jūrų gėrybių salotas.

Per dideli lūkesčiai – kaip suprasti? Neknarki naktimis ir nesišlapini po savimi – galima imti? Svarbiausia – vyras namuose?

Ak, aš dirbu nuo 13 metų, mane augino tėvas gruzinas, kokių lūkesčių galėčiau turėti? „Turiu“, – atsakau ir paprašau padavėjo atnešti sąskaitą. O jis papučia lūpytes, nusivilia ir pradeda mane įžeidinėti.

Iš kur jūs, princesės ant žirnio, apskritai atsirandate? Visi tokie pažeidžiami, tokie užtikrinti, kad jeigu moteris nori sukurti šeimą, būtinai sutiks tai daryti su pirmu pasitaikiusiu vyru?

Tie laikai jau praėjo, vaikinai. Šiandien moteriai (suaugusiai, sveikai moteriai) jau neįdomu tekėti už bet ko. Jau galima gyventi įdomų gyvenimą be spaudo pase. Žinoma, bet kuri suaugusi, sveika moteris visgi nori šeimos (vyro, vaikų, namų), bet jau seniai aišku (ir visi žinome milijoną tokių istorijų), kai santuoka dėl santuokos, dėl savęs patenkinimo ir varnelės visuomenės akyse paversdavo moters gyvenimą dar didesniu pragaru negu nuolatinio partnerio nebuvimas.

Bet kuri suaugusi, sveika moteris nori ištekėti ir pagimdyti vaikų nuo tokio pat suaugusio, sveiko vyro. Ji neplanuoja įvilioti jūsų į savo tinklus, prievartauti ir nurengti iki paskutinio siūlo (taip, tokių moterų yra, bet kalbu apie sveiką moterį).

Ne apie „pupytes“, svajingai merkiančias akis ir naudojančias moteriškas gudrybes –manipuliacijas, kad įviliotų vyrą į savo voratinklį. Mes juk visi suprantame, kad sugundyti, suvilioti nesunku (tiek moterį, tiek vyrą).

Bet visas šis itin dažnai pirmuose pasimatymuose naudojamas manipuliacinis flirtas tėra apgaulė, kuri atsiskleidžia prasidėjus pirmosioms buitinėms bendro gyvenimo problemoms. Ar esate tam pasirengę?

Itin dažnai girdžiu tokias variacijas: „Tu tiesiog dar nesutikai savo vyro, štai sutiksi, ir viskas eisis kaip per sviestą.“ Galbūt, tik aš netikiu teorija apie savo žmogų arba antrąją pusę, apie tai, kad apskritai egzistuoja lengvas ir paprastas gyvenimas „kaip per sviestą“.

Tikiu suaugusiais sveikais žmonėmis. O ko nori suaugę sveiki žmonės?

Prieš dvylika metų gulėjau ant operacinio stalo ir kliedėdama nuo narkozės skaičiau finalinį Tatjanos monologą iš „Eugenijaus Onegino“, kol gydytojas traukė iš manęs stiklus.

Valandą prieš tai mama daužė man per žandus, nes praradau sąmonę. Aš nepamenu skausmo, bet iki šiol pamenu lengvumo ir malonaus nieko pojūtį, tarsi mano kūnas virto debesiu ir aš užsimerkdama sakiau mamai, kad išeinu (iš tikrųjų tada buvau tikra, kad jau viskas).

Kartais nesusitvardau ir pradedu išgyventi dėl menkniekių, bet kiekvieną kartą pasižiūriu į savo tatuiruotę – plunksną, kuri man primena apie tą lengvumą. Apie tai, kaip lengva netekti gyvybės.

Visą gyvenimą stengiausi suprasti kitą žmogų ir neretai kenkdama sau. Tačiau tai tebuvo laiko švaistymas, brangaus laiko, kurio visi taip mažai turime. Kiekvieną dieną sutinku žmonių (daugelis jų vilki brangiais drabužiais, sėdi brangiose mašinose), kurie galvojo susigalvojo nežinia ką ir žaidžia šiuos pigius lyčių žaidimus.

Galbūt tai iš tikrųjų linksma ir taip sugalvotas pasaulis, o aš tiesiog kažko nesuprantu. Bet man tai visiškai neįdomu.

Štai jūsų karoliukai, štai jūsų kiaulės. Eikite visi po velnių, brangūs mano pažeidžiami ir reikalaujantys. Pasaulis be galo didelis ir įdomus. Tiek daug kitų šalių, vietų, projektų, filmų, knygų, saulėlydžių ir saulėtekių!

Kad tik gyventi, kad tik ilgiau! Ir padėti ilgiau gyventi tiems, kurie iš tikrųjų nori gyventi, o ne nuolat žaisti savo smėlio dėžėje.

Kokie mano reikalavimai vyrui? Vienas vienintelis – kad iš tikrųjų norėtų gyventi, o ne dulkintų smegenis sau ir aplinkiniams dėl savo kompleksų. Aš noriu gyventi ir mėgautis pasauliu, o ne auklėti berniuką, avintį 44 dydžio avalynę.

vmarkus.lt