"Aš supratau, kad mano dukra gali būti patyčių iniciatorė"
"Niekada nepamiršiu tos dienos, kai mano devynmetė dukra pasakė, kad Betani, jos bendraklasė, ją nervina. "Kaip būtent ji tave nervina?" - pasiteiravau. "Ji eina prie manęs per pertraukas, o valgykloje atsisėda šalia."
Mano dukra mokykloje yra "žvaigždė": ji graži, liekna, ilgakojė, šviesiaplaukė, charizmatiška, šokių mokytojos numylėtinė ir labai pasitikinti savimi. Kaip supratau, ją erzino mergaitė, kuriai tiesiog nepasisekė tapti tokiai. Paprasta mergaitė, kuri bandė su ja susidraugauti.
Vidurinėje mokykloje aš buvau tokia kaip Betani - eilinė, drovi, strazdanota, neklusniai styrančiais plaukais. Man sunkiai sekėsi užmegzti kontaktus, labai trūko pasitikėjimo savimi. Žodžiu, pokalbis su dukra mano atmintyje pažadino vaikystės traumas, bet dėl vieno neabejojau: mano dukra tikrai netaps mokyklos pamaiva, kuri niekina nepopuliarias mergaites.
Kitą dieną aš jau žinojau, ką darysiu.
Dukra mokėsi gana prestižinėje mokykloje ir turėjo savo draugių kompaniją. Ši kompanija įvedinėjo savo mergaitiškas taisykles. Aš paskambinau Betani mamai. Ji patvirtino mano blogą nuojautą: taip, mano dukra ir jos komanija kiekvieną dieną sugalvodavo vis naujų būdų, kaip atsikratyti "įkyruole Betani".
Žinau, kam nors pasirodys, kad aš pernelyg susijaudinau. Bet aš buvau tikra: toji antipatija, kurią jautė mano dukra ir jos draugės Betani atžvilgiu, labai greitai gali peraugti į tikras patyčias. Mokytojai ir Betani mama man pasakė, kad jos niekas neskriaudė ir neįžeidinėjo - su ja tiesiog nenorėjo draugauti.
Aš užauginau penkis vaikus. Aš pati buvau vaikas. Ir aš žinau, kas yra mokyklinės patyčios. Jos prasideda būtent nuo kažko paskelbimo autsaideriu.
Mes labai padėtume savo vaikams, jeigu jiems papasakotume apie tokį dalyką kaip socialinis darvinizmas. Ir apie tai, kas verčia žmones priimti vienus ir ignoruoti kitus. Tai vyksta su bet kurio amžiaus, tautybės, rasės, tikėjimo ir socialinio sluoksnio žmonėmis. To šaknys - tavo paties baimė būti atstumtam, negauti supratimo ir pripažinimo.
Socialinio darvinizmo esmė: kiekvienas kaip įmanydamas kovoja už savo vietą socialinės mitybos grandinėje.
Aš pasikalbėjau su savo vaikais apie visa tai atvirai. Tėvai turi išmokti ne mykti, o aiškiai pavadinti daiktus savo vardais.
Turime pripažinti, kad ir mes kartais atsiduriame panašiose situacijose - nors ir esame suaugę. Visada atsiras tas, kuris bus už tave socialiniu laipteliu aukščiau arba žemiau, bet kiekviena žmogiškoji būtybė nusipelnė dėmesio ar bent pagarbos. Be to, mes visada turime prisiminti, kad bet kuris žmogus gali suvaidinti mūsų gyvenime labai netikėtą vaidmenį.
Neužtenka tiesiog pasakyti vaikui: "Būk draugiškas." Visa tai reikia aptarti išsamiau. Vaikams atrodo, kad jeigu jie nieko nestumdo ir nepravaRdžiuoja, tai jie jau draugiški. Tai netiesa. Vaikams reikia išaiškinti, kaip veikia socialiniai instinktai - aš jums garantuoju, jie supras. Jie jau ir patys mato, kaip tai veikia. Jiems tik reikia įvardyti garsiai.
Kalbant apie mano dukrą, aš jai išaiškinau, kodėl jai vertėtų skirti šiek tiek laiko Betani ir su ja pabendrauti.
Aš paprašiau jos iki kitos dienos man įvardyti tris gerus bruožus, kuriuos ji pastebės turint Betani. Mano dukra, žinoma, pasipriešino. Ji nenorėjo eikvoti savo laiko "tokioms nesąmonėms". Bet aš buvau atkakli. Kitą rytą jai pasakiau, kad nevešiu jos į mokyklą, jeigu ji nesutiks padaryti, ko prašau.
Kol kas dar čia aš vadovauju ir raktelius nuo mašinos irgi valdau aš.
Taigi aš turėjau spaudimo priemonių. Kol mudvi ginčijomės, toliau skaičiau jai paskaitą apie socialinį darvinizmą.
Kad geriau suprastų, dar papasakojau analogiją su banku. Paaiškinau, kad ji banko sąskaitoje turi tam tikrą kiekį bendravimo valiutos. Ir kad ji gali nuimti šiek tiek nuo sąskaitos ir atiduoti Betani. Per daug tikrai nenuskurs. "Investuok", - reziumavau.
Dukra nenoromis apsirengė ir aš ją nuvežiau į mokyklą.
Kai atvykau jos pasiimti, ji vis dar pyko. Sakė, kad draugių mamos neverčia jų bendrauti su kuo nors per prievartą ir leidžia joms pačioms rinktis draugus (aha - kokios protingos mamos). Paskui ji man vis dėlto pasakė tris gerus dalykus apie Betani, apie kuriuos iki tol nė neįtarė.
Po kelių savaičių aš vėl paskambinau Betani mamai. Ji pasakė, kad dukra rado draugių ir nebeturi dėl to problemų mokykloje.
Mes tiek daug energijos skiriame tam, kad sukontroliuotume, ką vaikas valgo, į kokius būrelius vaikšto, ar gerai išsimiega, ar paruošia namų darbus, o paskui dar didžiuojamės tuo, kad nesikišame į vaikų tarpusavio bendravimo reikalus ir suteikiame jiems pasirinkimo laisvę. Jūs rimtai? Jums tikrai svarbu, ar jūsų vaikas valgė daržovių ir visai nesvarbu, kaip ir su kuo jis bendrauja? Ir dar jūs stebitės, kad gyvenate tokioje kultūroje, kurioje tiek prievartos, o mokykloje klesti patyčios?
Betani šeima po kelerių metų išsikraustė į kitą miestą. Kai ji išvažiavo, mano dukra verkė. Jos iki šiol bendrauja socialiniuose tinkluose. Betani iš tiesų buvo šauni mergaitė ir su ja buvo apie ką pakalbėti.
Be abejo, mano dukrai jų bendravimas turėjo ypatingą vertę: ji labai daug išmoko iš šios patirties.
Dabar mano dukrai 20 metų. Ji mokosi universitete ir turi savo artimų draugų kompaniją. Ji geranoriška, tolerantiška ir su pagarba žvelgia į visų tipų žmones. Kai ji dar buvo nepatyrusi ir daug ko nežinojo, man pavyko jai išaiškinti, kad ne visada pirmas įspūdis apie žmogų būna teisingas. Ji suprato, kad bendrauti galima ir su žmogumi, kuris nėra panašus į tave. Ir dar ji suprato, kad kartais reikia padėti tam, kuris socialiai mažiau sėkmingas nei tu. Investuok į bendravimą, ir tau sugrįš dosnūs dividendai.
Bet pats svarbiausias dalykas, kurį ji suprato, buvo susijęs su mama. Ji suprato, kad labiausiai mane domina ne tai, kiek ji gavo už projektą mokykloje ir ar jos plaukai ištiesinti ar sugarbanoti, o tai, kaip ji elgiasi su žmonėmis.
VERTA ŽINOTI
Kas yra socialinis darvinizmas?
Tai sociologinė teorija, pagal kurią natūralios atrankos ir kovos už būvį gamtoje dėsniai taikomi žmonių visuomenei. Socialinio darvinizmo koncepciją išvystė anglų filosofas ir sociologas Herbertas Spenceris. Pats Čarlzas Darvinas 1880 m. atmetė tokio taikymo galimybes.
Dėl socialinio darvinizmo kritikos, kuri ypač suaktyvėjo po nacistų nusikaltimų Antrojo pasaulinio karo metu, šiandien neliko daug žmonių, šiai terijai pritariančių. Šis terminas dabar suvokiamas neigiama prasme.
Socialinio darvinizmo šalininkais save vadina satanistai, kurių religija remiasi "natūraliais žmogaus bruožais" ir biologinių instinktų pateisinimu, t. y. kad žmogus turi elgtis atsižvelgdamas tik į savo interesus, nepaisydamas aplinkinių. Satanistai save vadina "bandos" priešininkais ir pasisako už individualizmą. Vienas iš satanistų vadovų Piteris Gilmoras rašė: "Šiuolaikinis satanizmas yra <...> elitizmo ir socialinio darvinizmo religija, kuri siekia įtvirtinti stipraus žmogaus viršenybę prieš idiotus." Sąvoka "elitizmas" kilusi iš prancūzų žodžio "elite" (geriausias, rinktinis); sociologijoje bei bendrąja prasme "elitu" vadinama santykinai nedidelė žmonių grupė, kuriai būdingi tam tikri išskirtiniai bruožai ir kuri suvokia save kaip dominuojančią visuomenėje šių savybių pagrindu.
------------------------------------
Jūs rimtai? Jums tikrai svarbiausia, ar jūsų vaikas suvalgė daržoves, ir visai nedomina, kaip ir su kuo jis bendrauja? Ir dar jūs stebitės, kad gyvenate tokioje kultūroje, kurioje tiek prievartos, o mokykloje klesti patyčios? Mes labai padėtume savo vaikams, jeigu jiems papasakotume apie tokį dalyką kaip socialinis darvinizmas. Ir apie tai, kas verčia žmones priimti vienus ir ignoruoti kitus. Aš užauginau penkis vaikus. Aš pati buvau vaikas. Ir aš žinau, kas yra mokyklinės patyčios. Jos prasideda būtent nuo kažko paskelbimo autsaideriu.
Rašyti komentarą