"Slampinėjau viena tuščiais namais ir stebėjau pro langą šaudančius fejerverkus. Pasveikint paskambino pora draugių, papliurpėme, pasijuokėme. Viena iš jų taip pat sutiko šventes viena. Nesijaučiau blogai, nes supratau, kad tai tėra diena, tokia kaip kitos."
"Atsistojau prieš veidrodį, pakėliau šampano taurę, palinkėjau gerų metų, nubraukiau ašarą, ir tiek. Po kelių minučių nuėjau miegoti."
"Bet kurią kitą dieną gali paskambinti bet kam ir pasakyti: "Ateinu kavos" arba "Ateik kavos". Šventinėmis dienomis - ne."
"Mane knisa, kad tie, kurie neliūdi, kitiems sako neliūdėti."
(Iš pasidalinimų viešuose forumuose)
Ką psichologai ir šiaip geranoriški patarinėtojai rašo spaudoje apie švenčių šventimą... su savimi? Apibendrinti galima dviem punktais: "pasikelk sau nuotaiką pats" ir "pats kaltas, kad esi be nuotaikos". Vyraujantis psichologų patarimas - "Raskite tai, kas galėtų jums pakelti nuotaiką." Iš konkretesnių radau tokius: "Pasivaikščiokite aplink miesto eglę. Paskaitykite gerą knygą. Pasipuoškite. Atsikimškite šampano. Suvalgykite šokolado. Galvokite apie tuos, kuriems dar blogiau. Ir šypsokitės!"
Visi turime vienišų bei liūdnų draugų ar giminaičių, o gal ir patys tokie esame. Kviesti ar nekviesti? Eiti ar neiti? Savo mintimis šia tema sutiko pasidalinti psichologai Jelena Trofimova ir Julius Tilvikas.
Apie ryšį
Viešuose forumuose žmonės atvirauja, kaip jaučiasi vieni sutikdami šventes. Kol jie kalba apie save - kiti pritaria, supranta, bet kai tik pradeda vieni kitiems patarinėti - iškart susipyksta. Ir broliai tampa priešais...
J. TROFIMOVA: Taip yra tada, kai žmonės mano, jog jų tiesa - vienintelė ir kad greta jos negali egzistuoti jokia kita tiesa. Todėl jie kaip įmanydami gina savąją. Daugeliui sunku išlikti ramiam, kai kito tiesa skiriasi nuo tavosios.
Esame įpratę ir įtikėję, kad didžiąsias metų šventes reikia švęsti būryje ir garsiai. Jeigu kas neįsipaišo į visuotinę tradiciją, tai jie... kažkokie ne tokie.
J. TILVIKAS: Šventės, kaip ir kitos kasdienio gyvenimo dalys, yra apipintos klišėmis, visuotinai primetamais standartais, asmeninėmis ar visuotinėmis nuostatomis, kurias kažkodėl dauguma nori įpiršti mažumai. Individai, išsiskiriantys iš masės, atkreipia į save dėmesį. Kartais tas dėmesys lieka su nemaloniu poskoniu - apkalbomis, išskyrimu ar pamokymais, kaip gyventi bei džiaugtis.
Liūdniems automatiškai sakome "neliūdėk", vienišiems - "nesijausk vienišas", bėdų prispaustiems - "viskas gerai". Gal todėl vieniši ir liūdintys bijo net artintis prie laimingų ir sėkmingų? Kad neužkrėstų ir nesugadintų šventės?
J. TROFIMOVA: Jūsų klausime jaučiu vertybių sumaištį. Man norisi paklausti kitaip: o kas svarbiau - tradicija, šventė ar žmogus?
Ir aš paklausiu kitaip. Atleiskit už tiesumą: ar reikia paralyžiuotą žmogų kviesti į šokius?
J. TILVIKAS: Ne kiekvienam paraplegikui yra sunku žiūrėti į šokančius, nes ne kiekvienas paraplegikas jaučiasi nelaimingas. Aš jūsų klausimą apsukčiau taip: ar galime paveikti kitų žmonių jausmus: laimę, liūdesį, vienatvę, džiaugsmą, pyktį? Ar pasiūlymas "neliūdėk, nesijausk vienišas, pralinksmėk" turi kokią nors reikšmę, ar tai tik žodžių žaismas, mums patiems padedantis nuraminti savas emocijas?
Tai būtų retorinis klausimas.
J. TILVIKAS: Tokia "pagalba" - patarimas "neliūdėk, pralinksmėk, prasiblaškyk" - padeda tik pačiam patarėjui - nusimesti nemalonaus atsakingumo naštą už vienišiaus jausmus.
Na, niekas nėra atsakingas už kitų jausmus.
J. TROFIMOVA: Jūs sakote - bijo artintis, "kad nesugadintų šventės". Bet gyvenimas nėra vien šventė. Ir kas yra šventė? Kokia jos prasmė?
Jeigu mes per visus metus nebendraujame su artimu, o prisimename jį tik per šventes, nes norime atlikti pareigą... Žmogus gi tą netikrumą jaučia. Ypač jį jaučia tas, kuris išgyvena gyvenimo negandas ar ligą. Kančia išgrynina būtį. Bandymas tokį žmogų įsprausti į savo šventės supratimo rėmus, į savus standartus jį tik dar labiau atitolina.
Taigi svarbiausias klausimas turėtų būti sau: ar tas žmogus man svarbus? Ar tas žmogus man yra šventė? Ar aš jį kviečiu tik todėl, kad būtina, kad manau, jog privalau? Geriau ko nors nedaryti visai, negu daryti nenuoširdžiai.
O pasakymai "neliūdėk" ar "viskas gerai" - tai tik automatizmai. Jeigu mes savo vienišą draugą ar giminaitį prisimename tik per šventes, tai, suprantama, tarp mūsų nėra nuoširdaus ryšio. O kokia čia gali būti šventė, jeigu nėra nuoširdaus ryšio?
Kitas dalykas - kiek pats žmogus pasirengęs dalintis savo gyvenimu, jausmais, kiek jis gali, nori, sugeba atsiverti. Nes tu negali vienas sukurti ryšio be jo sutikimo ir dalyvavimo. Tavo dalis - 50 proc., ne 100. Kita pusė yra jo noras ir pastangos. Todėl vis dėlto esame atsakingi už artimųjų jausmus - bet tik iš dalies.
Mes negalime visiškai suprasti kito žmogaus, kad ir kaip norėtume. Ir nereikia persistengti. Tegu kai kas lieka nepasakyta ir neišgirsta, nesuprasta, tarp eilučių. Yra dalykų, kurių pasakyti ir išgirsti tiesiog neįmanoma. Ir čia nereikia ieškoti stebuklingų formų, universalių magiškų žodžių - jų nėra. Jie išplaukia patys iš nuoširdaus santykio, kuris, kaip sakiau, kuriamas ne švenčių metu, o nuolat.
Apie pasirinkimą
"Švenčių šurmulio ir linksmybių priešininkai susierzina matydami mūsų džiaugsmingus rūpesčius ir ruošą. Jie taip elgiasi gindamiesi, po savo priešiškumu slėpdami nevisavertiškumą, depresiją, negatyvų požiūrį į gyvenimą." Iš šio viešo pamąstymo taip pat galima justi priešiškumą... Kodėl?
J. TILVIKAS: Ach, tas begalinis noras demonstruoti savo poziciją, - šypsosi. - "Mano požiūris teisingiausias". Priešiškumą galima justi vien iš skirstymo "mes" ir "jie".
Kodėl jie susierzina? Ar jiems nepatinka rūpesčiai ir ruoša? Ar jie ginasi? Jei ginasi - tai nuo ko? Ar tikrai jie nevisaverčiai, o gal būtent mano paties nevisavertiškumas čia prabilo? Ar ruošos ir rūpesčių nebuvimas reiškia nevisavertiškumą ir negatyvų požiūrį į gyvenimą arba depresiją? Jei pozityviai žiūrite į gyvenimą, tai gal ir į depresiją reikia žiūrėti pozityviai? - juokiasi. - O kalbant rimtai, tai jei į kitus žiūrėtume su didesniu smalsumu ir empatija, tuomet ir priešpriešos būtų gerokai mažiau.
J. TROFIMOVA: Kalbant apie depresiją - tai nėra žmogaus pasirinkimas. Tai liga, ir šventė jos neišgydys.
J. TILVIKAS: Vienatvė gali būti sąmoningas pasirinkimas arba slogus, persekiojantis ir sunkus jausmas, kylantis dėl psichologinių ar socialinių aplinkybių. Ji gali būti psichinio sutrikimo, pavyzdžiui, depresijos, priežastis, gali kilti ir iš aplinkybių, kitiems vengiant kontakto dėl socialinių įgūdžių (bendravimo, ryšio palaikymo, rodomo dėmesio) stokos ar asocialaus ir amoralaus elgesio su aplinkiniais (agresyvumo išgėrus, išdavystės ir pan.). Tokioms problemos spręsti, suprantama, neužtenka tik nurodymo, kaip jaustis ar nesijausti.
Kai tai nėra sąmoningas pasirinkimas, dažnai iškilusi bėda sprendžiama paprasčiausiu būdu - atsiribojimu, užsidarymu, kontakto vengimu... Dažnai ją spręsti imamasi gerokai per vėlai, tada, kai problema, ilgai trynusis po langais, jau pasibeldžia į duris. Kai artėjančios šventės dar labiau išryškina nuolat juntamą vienatvės buvimą. Šią būseną galima įveikti, tačiau tam turbūt prireiks pastangų ir energijos. Daugelis žmonių renkasi tiesiog "pakentėti, kol praeis."
J. TROFIMOVA: Kita vertus, vienatvė, noras būti vienam per šventes nebūtinai yra depresija ir sukelia kančią. Vienatvė gali būti ir laisvas žmogaus pasirinkimas. Nereikia bandyti žūtbūt jo įsukti į savo karuselę, integruoti į savo šventimo supratimą. Jau kalbėjome apie tarpusavio ryšį; jei norime tikro, nuoširdaus ryšio, integruoti reikia dažniau nei kartą per metus. Dar kartą pagalvokime: o kas yra "tikras ryšys"? Tai toli gražu ne pasakymas "viskas gerai" ir "neliūdėk". Ryšys - tai "su manim tu gali būti visoks", "esi pakankamas toks, koks esi". Kai žmonės nejaučia ryšio, jie ir nenori švęsti kartu. Su kuo švęsti? Su abstrakčia švente? Ką mes švenčiame? Dirbtines dekoracijas? Ar kažką kita? Štai kur klausimas, į kurį turime atsakyti patys sau.
Apie šventę
Visi turime vienišų draugų ir giminaičių, o gal ir patys tokie esame. Patarimas nebūti vienam per šventes - turbūt iš tos pačios neprašytų dovanų serijos, bet jeigu žmogus blaškosi ir neapsisprendžia... kas jam patars?
J. TILVIKAS: Atsakymas - jo viduje. Gal iš tikro norite per šventes pabūti vienatvėje? O gal norite pabūti su artimais žmonėmis, su kuriais jau labai ilgai nebuvote? O gal kyla noras pabūti naujų ir mažai pažįstamų žmonių kompanijoje? Nebūtinai tai, ko norite, išsipildys. Nesakau, jog nereiks pastangų, kad tai įvyktų. Kartais siekdami to, ko giliai viduje trokštame, turime peržengti labai aukštus slenksčius, aukštesnius nei mūsų ego, baimės, fantazijos, dabartinės galimybės. Viskas šiame pasaulyje turi savo kainą, dažnai visai atsietą nuo piniginės.
Atsisėskite, nurimkite, kiek tai įmanoma, savo viduje paieškokite atsako į klausimą - "ko aš, Tikras Aš, giliai viduje noriu?" Kitų nuomones, patarimus, norus pasistenkite patraukti kuo toliau, į mažutį savo sąmonės kamputį, kuriame jie ramiai palauks, kol pasikalbėsite su svarbiausiu savo gyvenimo patarėju - savimi. Tikėtina, kad atsakymo sulauksite ir greičiausiai jis bus tinkamiausias.
J. TROFIMOVA: Papasakosiu istoriją apie vieną moterį. Jos dvasinė būklė sunki. Šiokiadieniais dirba, o savaitgalius leidžia namie, nieko nenori, tik, kaip pati sako, sėdėti ant sofos ir žiūrėti į sieną. Vieną šeštadienį, taip jai sėdint, netikėtai paskambino draugė. Sako: turiu porą valandų laiko - išgerkim arbatos. "Aš labai nenorėjau, bet pajutau, kad JAI to reikia, kad JI nori papasakoti apie save. Šis jausmas mane pakėlė nuo sofos." Jos puikiai praleido laiką, ir moteris labai tuo džiaugėsi.
Kitą dieną, sekmadienį, turėjo įvykti labai seniai planuotas susitikimas. Jam suplanuoti prireikė daug pastangų. "Paskutinę minutę man paskambino žmonės, su kuriais turėjau susitikti, ir paaiškino, kad nutiko tas ir tas, ir susitikimas neįvyks. Iš pradžių nusiminiau, bet po to labai palengvėjo, netgi nudžiugau, ir aš su malonumu praleidau dieną viena namuose."
Taigi pirma man kilusi mintis, atsakant į jūsų klausimą, "kas patars teisingai?", - kad ne viskas suplanuojama. Nebūtinai turi būti gerai taip, kaip suplanuota. Gyvenimas pats pakoreguoja, keičia planus. Nėra vieno teisingo patarimo.
Visi žinome, jog svarbiausia - susitarti su savimi, tačiau ne visada pavyksta. Paprasčiau yra pasakyti - "paklausk savęs, ko tu nori", nei gauti atsakymą į šį klausimą. Ne visada lengva aiškiai pajusti, apčiuopti, ko tu iš tiesų nori. Mes dažnai manome, kad yra tik vienintelis teisingas sprendimas, vienintelė teisinga išeitis, vienintelis teisingas atsakymas. Todėl labai bijome suklysti. Skausmingai blaškomės, abejojame, kad tik pasielgtume taip, kaip reikia. Kad ir ką padarysi, bus gerai. Ir taip, ir tas sprendimas yra geras.
Ir dar vienas dalykas. Nepamirškime, kad vieniši per šventes jaučiasi ne tik tie, kurie sutinka jas vieni. Galbūt dar vienišesni yra kai kurie iš tų, kurie turi galimybę būti būryje, arba pasakysiu kitaip - neturi galimybės pabūti vieni, nors to norėtų. Žmonės visą švenčių laikotarpį skuba, lekia, ruošia, tvarko... ir pamiršta patys save. Nebelieka kada ramiai, nuoširdžiai įsiklausyti į save. Ramiai, nuoširdžiai pabūti su artimaisiais. Ir vėl kyla tas pats klausimas - o ką man reiškia švęsti?
Apie poreikius
Aktorius Hju Loris, depresyvusis Daktaras Hausas, viename interviu pasakė: "Aš tik depresyvus tipas, o ne mizantropas. Ir kas pasakė, kad mūsų egzistavimo prasmė yra būti laimingiems? Aš tuo abejoju."
Ar tai, kad Hju Loris mano, jog gyvenimo prasmė nėra būti laimingam, sąlygoja, jog mano ar jūsų gyvenimo prasmė negali būti laimė? Aš tuo abejoju.
Gyvenimo prasmę kiekvienas randame savą. Tai, kas prasminga man, skaitytojams gali atrodyti visiškai svetima. Tai toks pat individualus dalykas, kaip pomėgiai, estetikos suvokimas, skonis ar kvapas. Egzistencinė prasmė ar gyvenimo prasmė gali kisti ir kinta, kartu su mūsų amžiumi ir branda, patirtimis ir gebėjimais.
Kaip jūs suprantate vienatvę, ką ji jums reiškia?
J. TILVIKAS: Asmeniškai man vienatvė - sunkus ir slegiantis jausmas, pranešantis: "Tau, Juliau, trūksta ryšio, bendravimo, nuoširdumo ir šilumos." Suprantu, ir žinau iš praktikos, kad šių dalykų, padedančių vienatvę įveikti, pirmiausia turiu ieškoti ryšyje su pačiu savimi. Jei jaučiu vienatvę, tai ženklas, kad apleidau save, nebeįsiklausau į savus poreikius ir juos ignoruoju.
Buvimas vienam - kitas reikalas. Mėgstu pabūti vienas, bėgiodamas ar važiuodamas dviračiu. Vienam geriau galvojasi, gali nurimti ir kurti. Vienumo stoka, nors ir paradoksalu, dažnai sukelia vienatvės jausmą. Tai individualu ir nebūtinai taikytina kitiems.
J. TROFIMOVA: Kiekvienas žmogus turi poreikį būti tarp žmonių ir poreikį pabūti vienas. Svarbu balansas. Saikingumas. Žmogaus atsakomybė - patenkinti abu šiuos poreikius. Daug blogiau, kai žmogus pats save prievartauja - kai, norėdamas būti vienas, verčia save būti minioje.
J. TILVIKAS: Šventė - vidinė nuostata, ne fejerverkai, valgiai ir žmonės aplinkui. Apskritai švenčių labai nesureikšminu, man gerokai svarbiau, kaip jaučiuosi kas dieną nei porą kartų metuose.
Esate sutikęs Kalėdas ar Naujuosius vienas?
Taip, esu. Porą kartų gyvenime - vienas jų buvo, pavadinkime, priverstinis, kitas - savarankiškai pasirinktas. Turbūt lengva atspėti, kad antrasis atnešė gerokai daugiau laimės.
Apie gerus norus
Taigi kiekvienas turi teisę jaustis taip, kaip jaučiasi, ir būti vienam bei liūdnam per šventes nėra nei blogai, nei gerai. Bet kartais artimi ir mylintys arba svetimi ir geraširdžiai žmonės veržiasi padėti. Vis dėlto kaip suformuluoti kvietimą švęsti kartu?
J. TROFIMOVA: Nėra jokių magiškų žodžių ir stebuklingų receptų, kaip staiga padaryti, kad tas žmogus norėtų būti kartu. Jeigu jis tvirtai pasirinkęs būti vienas - tai jo sprendimas, leiskime jam spręsti pačiam.
J. TILVIKAS: Tai paprasta, tik svarbu prisiminti, kad į mūsų kvietimą nebūtinai turi būti atsakyta teigiamai, kitaip jis primins labiau derybas nei pasiūlymą leisti laiką kartu. Jei žinote, kad žmogus yra nedrąsus, tačiau džiaugiasi būdamas jūsų kompanijoje, galite pradėti nuo to, ką jums reiškia jo buvimas švenčiant kartu. Pavyzdžiui: "Man gera matyti tave mūsų šeimos draugijoje. Džiaugtumės, jei prisijungtum šiemet, ar norėtum? Nebūtina atsakyti dabar, pagalvok ir kai nuspręsi - duok žinią. Kad ir ką nuspręstum, būsiu dėkingas gavęs atsakymą, tai man tikrai daug reiškia." Laikas padeda suminkštinti situaciją, palieka erdvės pasvarstyti, priimti tikrą, nuoširdų atsakymą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą