Kaip TV serialai veikia vaikus

"11 metų vaikas taip įprato žiūrėti serialus, kad net nebenori eiti į kiemą žaisti su draugais. Ar tai priklausomybė? Ką daryti?"

Serialus labiausiai mėgsta žiūrėti būtent vaikai ir senjorai, kurie dėl įvairių aplinkybių neturi aktyvaus kontakto su sociumu. Serialų dėka jie turi galimybę išgyventi tuos įvykius ir jausmus, kurie neprieinami realiame gyvenime.

Vidutinio amžiaus žmonės, kurie dirba ir gyvena aktyviai, dažniausiai nėra reikalingi fiktyvios tikrovės: jiems tenka išgyventi realias dramas, priimti realius sprendimus, spręsti tikras problemas, kylančias bendraujant su partneriu, darbdaviu, kolegomis ir t. t. O štai vaikai ir seneliai tokių galimybių turi kur kas mažiau.

Kodėl nesveika

1. Pirmiausiai serialai reiškia ilgą sėdėjimą prie televizoriaus arba kompiuterio, o tai ne itin gerai veikia žmogaus fizinę sveikatą (palaipsniui atrofuojasi nugaros raumenys).

2. Daugiaserijiniai filmai gali turėti hipnotinį poveikį psichikai. Įtraukdami ir ramindami, jie ilgainiui gali virsti žalinga įtaiga ir priklausomybe. Daugelis pensininkų, turėdami į valias laisvo laiko, taip įsigyvena į serialų dramas, meiles ir aistras, kad visai apleidžia tikrus santykius su tikrais žmonėmis - savo vaikais, anūkais ir pan.

3. Serialai pateikia gatavus gyvenimo scenarijus, kurių žmogus neišgyvena, o tik stebi. Leisdamas laiką prie televizoriaus, jis neįgyja jo gyvenimą praturtinančios patirties. Serialai neskatina asmenybės raidos ir pokyčių, todėl žmogus veikiau degraduoja, o ne tobulėja.

Poveikis vaikui

Serialai panardina į malonią, tačiau pasyvią būseną.

Jeigu vaikas nepatenkina savo amžiui būdingo raidos poreikio - įgydamas naujos patirties, naujų įgūdžių, ilgainiui jo viduje susikaupia neišgyventų emocijų deficitas. Televizorius tampa lengviausiu būdu jį kompensuoti. Kitaip tariant, vaikas, žiūrėdamas į ekraną, kartu su serialo herojumi "daro" tai, ko negali padaryti realiame gyvenime, arba išgyvena tai, kas jam tikrovėje nepasiekiama.

Kuo pavojinga tokia situacija?

1. Vaikai labai greitai įpranta prie pakaitalo. Jie gali atsisakyti tikro bendravimo su tikrais draugais dėl priimtinesnių - įdomesnių kietesnių "draugų", kuriuos "įgyja" seriale.

2. Stokodamas bendravimo įgūdžių su realiais bendraamžiais, vaikas nebenori eiti į kiemą. Žaidimų patirties trūkumas bei kai kurios charakterio savybės, trukdančios ją kaupti (drovumas arba agresyvumas), veda prie socialinės patirties deficito, ir taip susidaro ydingas uždaras ratas. Žmogaus socializacija vystosi pakopomis, vaikui svarbiausia veikla yra žaidimas, nes būtent žaisdamas jis "repetuoja" įvairius gyvenimo vaidmenis.

3. Serialai negali išugdyti vaikui įgūdžių, kaip tinkamai spręsti konfliktus, kylančius tarp bendraamžių. Kai realiame gyvenime kils problemų, jis nežinos, kaip į tai reaguoti. Greičiausiai jis vengs tokių situacijų iš anksto - kitaip tariant, stengsis pabėgti nuo realaus gyvenimo (vėl pakeisdamas jį surogatais - televizoriumi arba kompiuteriu).

4. Vokiečių pediatras Peteris Vinterštainas (Peter Winterstein), daugiau nei 17 metų tyrinėjęs vaikų piešinius, nustatė, kad televizoriaus žiūrėjimas naikina jų vaizduotę ir kūrybiškumą.

5. Serialai pateikia vaikui melagingą gyvenimo paveikslą. Pavyzdžiui, jie gali įteigti, kad blogis visada ateina iš kitų žmonių ("blogų"), nors iš tiesų blogus dalykus dažnai susikuriame ir patys.

Ką daryti?

Kaip atsikratyti priklausomybės nuo serialų?

Tai nereiškia, kad turite išmesti televizorių. Svarbiausia - kad aiškiai suvoktumėte du dalykus: 1 - ribą tarp realybės ir jos fikcijos; 2 - kad ši fikcija nepasidarytų svarbesnė už realius santykius ir tikrą gyvenimišką patirtį.

Žiūrėdami serialus, iš tiesų mes nedalyvaujame jų veikėjų gyvenime - mes stebime jį savo pačių gyvenimo sąskaita.

Kontroliuokite, kad televizorius (ar kompiuteris) netaptų vieninteliu vaiko pomėgiu, aktyvių žaidimų ir kiemo draugų pakaitalu (nenuolaidžiaukite; visada geriau užbėgti "ligai" už akių, nei ją gydyti).

Jeigu vaikas atsisako aktyvių žaidimų su tėvais, bendraamžiais, bet kokios fizinės veiklos, kad galėtų žiūrėti serialus, pirmiausiai paaiškinkite jam potencialų pavojų (kurį jau aptarėme) ir nustatykite griežtas taisykles, kada ir kiek jis gali sėdėti prie televizoriaus ar kompiuterio.

Kad galėtumėte lengviau kontroliuoti vaiko ir televizoriaus (kompiuterio) "santykius", atsižvelkite į šiuos psichologų patarimus:

* nelaikykite televizoriaus (kompiuterio) vaikų kambaryje;

* eidami į darbą pasiimkite įrenginio laidą ar bateriją, kad vaikas negalėtų juo naudotis būdamas vienas namuose (slaptažodžius jie puikiai moka "nulaužti"); tačiau to nepakanka: pasirūpinkite, kad jūsų atžala nenuobodžiautų, o būtų užsiėmusi sporto ar meno būrelyje;

* jeigu manote, kad vaikas piktnaudžiauja išmaniuoju telefonu, pakeiskite jį į paprastą.

Jeigu vaikas turi pomėgių, draugų, jeigu jis sportuoja būrelyje ar žaidžia su vaikais kieme, - kitaip tariant, yra užsiėmęs įvairia veikla, nedrauskite jam valandą ar dvi pažaisti kompiuteriu ar pažiūrėti vieną dvi mėgstamo filmo serijas.

Skirtingi polinkiai

Prie to, kas pasakyta, būtina pridurti, kad vaikų poreikis ir polinkis bendrauti yra nevienodas. Vieni jų labai greitai ir natūraliai įsilieja į kiemo kompaniją ar būrelį, o kitiems tai padaryti nėra labai paprasta. Vieni turi galybę draugų, o kitiems pakanka ir vieno. Vieniems patinka žaisti ramiai, dažnai - vieniems, kitiems nuolat reikia judesio bei triukšmo ir t. t.

Amerikiečių psichoterapeutė Marti Olsen Leini (Marti Olsen Laney) teigia, kad tėvai kartais bando "pataisyti" tai, kas sukurta pačios gamtos: t. y. "perdaryti" uždaro būdo vaiką į komunikabilų, lyderiaujantį, įvairiais būdais versdami jį bendrauti.

Jeigu matote, kad jūsų vaikas pats nori bendrauti ir žaisti, bet kiti vaikai jo nepriima, pabandykite perprasti kodėl ir padėkite jam išmokti žaidimo būdų, kurie būtini norint nelikti atstumtam.

Jeigu matote, kad jūsų atžalos nekviečia žaisti į kiemą, o jis pats nesugeba susirasti bent vieno draugo, pirmutinis jūsų uždavinys - ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi. Dažniau atkreipkite jo dėmesį į jo veiklos (žaidimo, piešimo, konstravimo etc.) rezultatus, taip pat mokykite empatijos - suprasti kitus žmones, bendraamžius, aiškindami jų veiksmus bei posakius. Namuose, svečiuose, kieme, - kur tik yra vaikų, pasistenkite kreipti savo atžalos dėmesį nuo savęs į kitą, žadinkite jo norą rūpintis kitu.

Dažniau įtraukite vaiką į buitinį ar žaidybinį siužetą, kuriame būtinas dėmesys partneriui (tik nelyginkite vaikų vieno su kitu).

Be abejo, notacijų, kaip dera elgtis, neužtenka: vaikai mokosi stebėdami. Rodykite pagarbą sau bei aplinkiniams, ir vaikai seks jūsų pavyzdžiu.

VERTA ŽINOTI

Priklausomybės genas neegzistuoja

Prancūzų neurobiologė Katrina Le Muan (Catherine Le Moine) skiria dviejų tipų priklausomybę.

Pirmoji - vidinė, kuri apima biologinius (taip pat ir genetinius), psichologinius ir elgsenos faktorius: impulsyvumą, savikontrolės sunkumus.

Antroji - išorinė, kuri apima šeimos tradicijas ir kultūrą, individo amžių ir išgyventą patirtį (psichologines traumas), taip pat socialines-ekonomines sąlygas (nesaugumas).

Pasak neurobiologės, "įgimto" priklausomybės geno neegzistuoja (esama genetinio polinkio į alkoholizmą).