Ar normalu skaičiuoti šaligatvio plyteles?

Įkyrūs veiksmai ir mintys anksčiau buvo vadinami "įkyrių būklių neuroze", dabar - "obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu". Tai vienas iš nerimo sutrikimų, pasireiškiantis pasikartojančiomis mintimis (obsesijomis) arba veiksmais (kompulsijomis). Skamba baisiai, nors viskas nėra taip baisu.

Ne viena pasaulio garsenybė yra viešai papasakojusi apie savo įvairiausius keistus ritualus, su kuriais visai normaliai sugyvena. Pavyzdžiui, aktorius Džesis Aizenbergas (Jesse Eisenberg), kuriam diagnozuotas minėtas sutrikimas, nelipa ant tarpų tarp šaligatvio plytelių. Jo kolegė Kameron Dias (Cameron Diaz) niekada neliečia durų rankenų. Futbolininką Deividą Bekhemą (David Beckham) persekioja simetrijos manija. "Aš labai "obsesiškas", - prisipažįsta ir Alekas Boldvinas (Alec Baldwin), pernelyg išgyvenantis dėl švaros ir tvarkos namuose.

Vieni iš jų lankosi pas psichoterapeutus, kiti - ne.

Kas yra "normalu"?

Daugelis žmonių turi kokių nors elgesio, emocijų, suvokimo ypatumų. Kartais jie patys arba jų artimieji nerimauja, svarstydami, ar tai įsitenka į sąvoką "normalu". O gal vis dėlto reiktų specialisto pagalbos?

Kaip nustatyti ribą tarp "normalaus nukrypimo" ir "nenormalaus"?

Pasak šiuolaikinių psichikos specialistų, pagrindinis kriterijus yra tas, ar kuris nors elgesio ypatumas jums (ir kitiems) trukdo gyventi įprastą gyvenimą. Pavyzdžiui, lenkų psichiatro, habilituoto mokslų daktaro Adamo Vichniako (Adam Wichniak) nuomone, įkyrios mintys, įpročiai nėra problema tol, kol žmogui pačiam nekelia nerimo, kol neperauga į agresiją ir kitaip netrukdo normaliai veiklai.

Esama įvairių sutrikimų ir įvairiausių jų aspektų. Būtina atsižvelgti ir į žmogaus auklėjimą bei kultūrą, kurioje jis augo. "Jeigu indėnas kalbasi su dvasiomis, tai vertintina kitaip nei analogiškas europiečio įprotis", - pabrėžia minėtas psichiatras.

Ar normalus yra įprotis skaičiuoti daiktus, girdėti balsus, kas dešimtį minučių nusiplauti rankas, diskutuoti su pačiu savimi, - kiekvienas psichikos specialistas į panašius klausimus atsakytų kiek kitaip. Vienas rekomenduotų psichoterapinį, kitas - medikamentinį gydymą, trečias - jokio.

Pirmiausiai siūlytume jums susipažinti su neradikaliomis psichiatrų nuomonėmis šiuo klausimu.

Skaičiavimas

Vieni skaičiuoja savo žingsnius, kiti - šaligatvio plyteles, asfalto įtrūkius, laiptus, treti - kitus daiktus, pavyzdžiui, puodelius ar lėkštes savo virtuvėje.

"Kol tai jūsų neverčia būtinai suskaičiuoti, pavyzdžiui, dešimt lėkščių ir tik tada jas sudėti į lentyną, iš esmės čia nėra nieko baisaus", - sako lenkų psichiatras A. Vichniakas, kurio nuomonė buvo publikuota leidinyje "Gazeta Wyborcza".

Psichiatras mini kitų mokslininkų hipotezes, kad žmogaus smegenys kartais susigalvoja sau keistų užduočių norėdamos išsaugoti aktyvumą, kai kūnas užsiėmęs nuobodžiais pasikartojančiais veiksmais.

Anglų psichiatras Polas Maklarenas (Paul McLaren) aiškina, kad įkyrios mintys - tai savotiškas psichikos ritualas, kuris žmogaus evoliucijoje buvo naudingas, nes ruošė jį būsimiems pavojams. Todėl daug mūsų pasikartojančių minčių ir veiksmų, susijusių, pavyzdžiui, su švara, esą turi likusią funkciją saugoti nuo potencialios grėsmės.

"Daugelis psichiatrų mano, kad P. Maklarenas nuėjo per toli, - sako A. Vichniakas, - tačiau matome, kad dvejų trejų metų vaikams išties yra būdingas raminantis ritualinis elgesys, pavyzdžiui, susijęs su miegu. Vaikams būtini ritualai, padedantys suprasti pasaulį, kurio jie negali kontroliuoti. Šiame amžiaus tarpsnyje ypač reikia tvarkos, ir vaikai nemėgsta permainų. Kai kurių iš jų, pasak P. Maklareno, šis poreikis niekada nepalieka."

Balsai

Vidiniai monologai ir dialogai, anot A. Vachniako, yra "visiškai normalus reiškinys, būdingas daugumai žmonių". Be to, tai naudinga, nes ne tik padeda geriau įsiminti informaciją, bet ir susitvarkyti mintis. "Pokalbiai su savimi gali padėti susikaupti arba pasirengti veikti", - sako psichiatras. - Blogai tada, kai šių vidinių pokalbių negalime kontroliuoti ir kai atrodo, kad tai svetimos mintys, transliuojamos iš išorės."

"Sokratas girdėdavo "balsus", kurie saugojo jį nuo galimų klaidų, o Zigmundą Froidą jie lydėdavo, kai šis keliaudavo vienas, - pasakoja A. Vachniakas. - 2011 m. Čarlzas Fernichou (Charles Fernyhough) ir Saimonas Makartis-Džonsas (Simon McCarthy-Jones) iš Daremo universiteto Britanijoje pristatė darbą, pagal kurį, apie 60 proc. žmonių susiduria su vidiniais pokalbiais dialogo forma."

Kur riba tarp pokalbių su savimi ir "balsų"?

Vienas išsamiausių iki šių dienų tyrimų, kurį atliko šis mokslininkas, parodė, kad nuo 5 iki 15 proc. žmonių kartais girdi balsus. Maždaug 1 proc., kuriems nėra diagnozuotas joks psichikos sutrikimas, balsus girdi nuolat. Tokiam pat procentui žmonių yra diagnozuota šizofrenija. Mokslininkai nerado skirtumų tarp žmonių, nesergančių psichine liga ir girdinčių balsus, ir tų, kurie jų niekada negirdi", - atsako psichiatras.

Č. Fernichou interviu žurnalui "New Scientist" į šį kausimą atsakė, jog tai normalu tol, kol žmogus savo vidinius balsus kontroliuoja.

Reikalingi ritualai

Psichiatras A. Vachniakas minėtame leidinyje papasakojo, kad pastaruoju metu į gydytojus vis dažniau kreipiasi tėvai, kurių vaikams pasireiškia pavėluotos miego fazės sindromas. Tai nemiga dėl cirkadinio ritmo sutrikimo. Šie vaikai vėlai užmiega ir negali rytais atsikelti į mokyklą.

"Tai gali būti ir medicininė problema, bet gali išplaukti iš šeimos gyvenimo būdo ir vaiko dienos režimo, - sako specialistas. - Tokių naujų sutrikimų egzistuoja daugybė, ir dar nežinia, kaip juos vertinti."

Sutrikimas, anot specialisto - tai jau nebe norma, bet kartu to per maža, kad imtume kalbėti apie psichinę problemą.

"Apskritai galima būtų sakyti, kad daugelis žmonių turi tam tikrų nukrypimų nuo normos", - konstatuoja jis.

Kultūrų skirtumai

Pasaulinė sveikatos organizacija atkreipia psichikos specialistų dėmesį į kultūros aspektą.

"Imkime indėnus. Jeigu žmogus, priklausantis šiai etninei grupei, sako gydytojui, kad jis kalbasi su dvasiomis, tai vertintina kitaip nei analogiškas europiečio pareiškimas, - aiškina A. Vichniakas. - Šiuo atveju tai nėra psichikos sutrikimas. Arba Afrika. Afrikiečių kultūrose esama įsitikinimų, kurių negalima vertinti mūsų kultūros matais. Ir atvirkščiai."

Pietų Azijoje yra diagnozuojamas koro sindromas. Tai tik vyrams pasireiškiantis nerimo sutrikimas. Jie bijo, kad lyties organai susitrauks ir sulįs į pilvą. Europoje su tokiu reiškiniu nesusiduriama.

Įkyrios melodijos

Britanijos psichiatras Deividas Vjelis (David Veale) įprotį skaičiuoti daiktus lygina su įkyria melodija, skambančia galvoje ("Psychologies"). Tačiau melodija paprastai mums nekelia nerimo, ir, kurį laiką paerzinusi, išnyksta savaime. Su nemaloniomis, bauginančiomis mintimis yra sudėtingiau. Kai bandome sąmoningai jų atsikratyti, jos dar labiau ima maištauti, tad ši strategija - valingai negalvoti apie tai - netinka.

Jeigu laikysimės jau minėto P. Maklareno koncepcijos, pasąmonė, siūlydama ritualus ar piešdama pavojus, mus bando apsaugoti.

"Mūsų smegenys yra labai jautrios informacijai, kurią jos laiko pavojaus signalu. Tai leisdavo protėviams išgyventi grėsmingomis sąlygomis. Daugelis šiuolaikinio žmogaus baimių nėra realių aplinkybių atspindys, o tik automatinė reakcija, kurią provokuoja pasąmonė. Todėl, užuot reagavę kaip į realų pavojų, pagalvokite, ar ji neperdeda. Užuot susifokusavę į nemalonią mintį apie potencialią grėsmę, leiskite jai praplaukti tarsi debesiui", - pataria amerikiečių psichologė dr. Melani Grinberg (Melanie Greenberg, "Psychology Today"). - Pasąmonė siekia, kad priprastume prie situacijos išgyvenę ją savo vaizduotėje. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad fantazijos išsipildys."

Kartais įkyrios mintys ir baimės žaidžia su mumis keistus, nemalonius žaidimus; kartais jos tokios stiprios, kad ne tik neleidžia įvertinti situacijos blaiviai, bet netgi suparalyžiuoja mąstymą. "Tokiais atvejais padeda fizinis aktyvumas, kuris išlaisvina sąmonę. Neleiskite sau sustingti, tiesiog stokitės ir ką nors darykite", - sako dr. M. Grinberg.

Britų psichiatras Nilas Bertonas (Neel Burton) knygoje "Pamišimo prasmė" ("The Meaning of Madness", 2015 m.) rašo, jog obsesinis- kompulsinis sutrikimas labiausiai "mėgsta" tuos, kurie mėgsta idealią tvarką, taisykles, sąrašus, tvarkaraščius... Žodžiu, nepriekaištingą ir detalią veiklos organizaciją, pasaulio bei savęs kontrolę. Tai žmonės, kurie į savo pasaulėžiūrą bei kasdienybę nenori įsileisti spontaniškų permainų ir... humoro.

Galbūt atsiradęs poreikis skaičiuoti šaligatvio plyteles nori atkreipti žmogaus dėmesį į tai, jog vertėtų atverti duris permainoms ir juokui? Lengva pasakyt - sunku padaryti. Šiaip ar taip, verta pabandyti prieš keliaujant į tikrą vaistinę su tikru receptu.