Važiuodamas Anglijon neketinau ten pasilikti. Padėjau tetai nuvykti pas jos sūnų. Tačiau atsidūręs ten buvau priverstas ieškotis darbo. Didžiuliame Londone teturėjau vieną pažįstamą, buvusį kolegą Albertą, tačiau nežinojau nei kur jis gyvena, nei kur dirba. Išsiaiškinti pavyko tik tiek, kad Albertas tokią ir tokią dieną iš Hitrou oro uosto išlydės pas jį viešėjusius dukterį ir sūnų. Tai buvo vienintelė ir reali galimybė su juo susitikti. Milžiniškame oro uoste įsitempęs stovėjau prie vartų, pro kuriuos ėjo skrendantys Vilniaus kryptimi. Alberto taip ir nepamačiau. Labai nusiminęs kiūtinau į metro. Čia įvyko pirmasis angliškojo mano gyvenimo periodo stebuklas - daugiatūkstantinėje metro minioje Albertą aš susitikau. Jis man pasiūlė apsigyventi pas jį, kad būtų taupiau, be to, kaip tik buvo laisva darbo vietą, kurią paliko jo dukra. Tokia tat buvo pradžia.
O kada atsikraustė Jūsų šeima?
Kadangi neblogai mokėjau anglų kalbą, netrukus susiradau kitą darbą, vadybininko: turėjau rūpintis plastiko, kartono pakuotėmis, palaikyti ryšius su buvusiomis SSRS šalimis, tarp jų ir Baltijos. Ten bedirbant ėjo į pabaigą vizos galiojimo laikas. Darbdaviai buvo suinteresuoti, kad čia darbuočiausi ir toliau, tad jie rūpinosi vizos pratęsimu su teise dirbti Anglijoje. Jie pasirūpino ir tuo, kad galėtų atvykti kartu gyventi žmona ir mūsų trys sūnūs.
Ketverius metus dirbu Britų standartų institute. Iš pradžių vadybininku, dabar leidėjų grupėje. Mes dirbame su įvairiomis šalimis, rengdami instituto knygas įvairiose standartų srityse - telekomunikacijų, statybos, šildymo įrangos ir taip toliau. Mano darbas - rinkti informaciją iš įvairių šalių. Su bendradarbiais pajuokaujame, kad tarnaujame Anglijos karalienei, nes institutas nuo 1952 metų turi karališkąjį statusą. Tokiu Didžiojoje Britanijoje nedaug kas gali pasididžiuoti.
O koks yra Jūsų statusas Didžiojoje Britanijoje?
Lietuvos pilietis, turintis teisę dirbti Didžiojoje Britanijoje.
Ar Jūsų šeimą kankina gimtinės nostalgija?
Gyvename taip, kaip Lietuvoje neįstengtume gyventi. Lietuviams svečioje šalyje nėra paprasta ir lengva. Kitokie tarpusavio santykiai, papročiai, tradicijos. Mano darbe kolegos labai malonūs. Bet kokios tautybės bebūtų - britas ar olandas - į svečius tikrai nepakvies. Bendravimo džiaugsmą randame anglikonų bažnyčioje.
Žinoma, neprarandame ryšio su Lietuva, domimės, kas ir kaip joje vyksta, palaikome ryšius su draugais. Norėtume dažniau atvažiuoti į Lietuvą, bet kelionės lėktuvu labai brangios.
Ar ketinate sugrįžti namo?
Nieko gyvenime užsibrėžti ir planuoti negali. Visaip gali pasisukti ir dėl mūsų su Virginija tėvų amžiaus, sveikatos. Būtų skaudu, jei neatsirastume šalia, kai jiems to labiausiai reikės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą