Sigitas Dobilinskas: ramybės uosto beieškant

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Sigitas Dobilinskas nesibijo likimo permainų. Sėslus gyvenimo būdas netenkina jauno bei energingo vyriškio. Penkerius metus Sigitas su šeima gyvena Klaipėdoje. Nors visą laiką imponavo miestas prie jūros, nors šiandien save jis vadina klaipėdiškiu, nesako, kad ateity ir vėl nesusiruoš kelionėn.

"Koks skirtumas, kur miegoti?"

Po studijų Vilniaus inžineriniame statybos institute Sigitas Dobilinskas gyveno Panevėžyje, Kupiškyje bei Kaune. Įgijęs inžinieriaus - statybininko specialybę ir turintis kelininko kvalifikaciją Sigitas neilgai darbavosi šioje srityje. Vienas įsimintiniausių darbų - autostrados Vilnius-Ukmergė tiesimas. Vėliau prasidėjo kito profilio darbai: įnikęs į importo bei eksporto veiklą, Sigitas netrukus išsamiai susipažino su Klaipėdos, Rygos bei Kaliningrado uostais. Smalsų jauną specialistą netruko pastebėti. Gyvendamas ir dirbdamas Kaune Sigitas Dobilinskas gavo pasiūlymą eiti konsorciumo "Klaipėdos terminalas" direktoriaus pavaduotojo pareigas. Vėliau penkerius metus direktoriavo.
"Palikti Kauną buvo visai nesunku. Gyvenu tokiu principu: koks skirtumas, kur miegoti. Daug svarbiau savęs realizavimas, mėgstamas darbas. Šeima prie klajokliško gyvenimo priprato. Kėlimasis gyventi į uostamiestį gal trikdė tik sūnų Kasparą, kuriam reikėjo keisti mokyklą. Dukra Goda tada dar buvo mažutė, o žmonai Sandrai ir man visada knietėjo apsigyventi arčiau jūros. Šiandien mes visi turime užsiėmimus: vaikai lanko mokyklą, žmona dirba klinikine biologe Jūrininkų ligoninėje."

Ir gražiose šeimose būna bėdų

Pasiklausius Sigito pasakojimo apie savo gyvenimą, kyla mintis, jog viskas klostosi lyg sviestu patepta: puikus darbas, graži šeima, auga sveiki sūnus ir dukra.

"Kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir pas mus neapseita be sunkumų. Išgyvenome ir labai sunkių momentų. Kai iš mažo Kupiškio miestelio persikėlėme gyventi į Kauną, neturėjome kur glaustis. Su Sandra gyvename šešiolika metų, tačiau penkerius iš jų teko būti atskirai. Tačiau į visus sunkumus stengėmės žiūrėti su humoru. Tais metais, kai negalėjome gyventi kartu, dažnai susitikdavome ir juokaudavome, kad nors ir vedę, bet vis dar skiriame vienas kitam pasimatymus.

Visus sunkumus iškentėme drauge, per daug nesipasakodami nei draugams, nei artimiesiems. Stengiantis ir nepasiduodant likimo smūgiams, daug ką galima pasiekti ir pakeisti.

Ar lengvai adaptavomės? Gal ir keistai nuskambės, tačiau apie tai niekada nesusimąsčiau. Galiu pasakyti viena, jog jaučiuosi šimtaprocentinis klaipėdietis. Kol esi jaunas, gali kas metai keisti gyvenamąsias vietas, smagu ieškoti ko nors naujo, nepatirto. Dabar jau norėtųsi tam tikro sėslumo. Bet vėlgi nežinau, gal po kiek laiko teks gyventi "lagaminų" nuotaikomis. Nors senatvę sutikti vis dėlto norėčiau uostamiestyje."

Dinamiškas charakteris

Prieš metus Sigitui buvo pasiūlytos dar aukštesnės bei atsakingesnės - Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus pareigos. "Šį pasiūlymą gavau gal dėl tos priežasties, jog esu neramaus būdo ir manęs būna visur daug. Daug reiškiausi Transporto tranzito komitete. Susisiekimo ministras Zigmas Balčytis, matyt, matydamas mano kai kurias savybes ir pasiūlė šias pareigas.

Ar tokios atsakingos ir aukštos pareigos negąsdino? Gal gąsdintų tuo atveju, jei būčiau atvykęs į nepažįstamą miestą ir iš karto atsisėdęs į tokią aukšto valdininko vietą. Tačiau per penkerius metus buvau gerokai susipažinęs su direkcijos darbu.

Tuo metu taip pat žengiau dar vieną svarbų žingsnį - tapau Socialdemokratų partijos nariu. Po visų pertvarkų, ilgą laiką, dešimt metų, nedalyvavau jokioje politinėje veikloje. Kartą teko dalyvauti diskusijoje su socialdemokratu Vyteniu Andriukaičiu. Jis ištarė tokią frazę, kuri mane ir pastūmėjo šios partijos link. "Gerai, galima būti nuošalyje ir nedalyvauti jokios partijos veikloje. Tačiau jeigu tu pats nesprendi, už tave spręs kiti."

Ir pamąstęs supratau, jog šiuose žodžiuose yra tiesos. O kodėl pasirinkau socialdemokratus? Tai viena iš tų partijų, turinčių šimtametes tradicijas bei ideologinį pagrindą. Koks bebūtų šios partijos lyderis: populiarus ar ne, socialdemokratinės idėjos - arčiausia visuomenės, kuriai aktualiausi socialiniai klausimai. Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi po saule. Tik gal jam reiktų padėti rasti tą vietą?

Yra manančiųjų, jog karjerą padariau tapęs socialdemokratu. Į šią partiją įstojau tada, kai jos reitingai buvo patys žemiausi. Man patinka ši veikla, nes ji leidžia realizuoti save. Teko dalyvauti ir rinkimuose į Seimą: išbandžiau save. Mano charakteris iš tiesų dinamiškas, esu gimęs su Avino ženklu ir dar žemaitis: kilęs iš Žemaičių Naumiesčio (Šilutės raj.).

Gyvenu tikrai išbandymų periodą. Uosto direkcija - interesų kamuolys, čia yra ir politikos. Nelaviruoju, turiu aiškią savo nuostatą visais klausimais. Nes belaviruodamas kartais gali pavirsti į slieką."

Įskiepytas atsakomybės jausmas

Nors darbų ir veiklos Sigitui Dobilinskui netrūksta, šeima ir jos rūpesčiai - patys brangiausi ir artimiausi. "Viską galima suplanuoti ir surikiuoti. Mes su žmona Sandra stengiamės kuo daugiau dėmesio skirti vaikams, kad jie jaustųsi saugūs ir laimingi. Esame kalnų ir kelionių mėgėjai.

ors dažnai tenka lankytis komandiruotėse užsienyje, nesijaučiu laimingas leisdamasis kelionėn vienas, be artimų žmonių. Gal tik pirmi kartai buvo įspūdingi, norėjosi dar ilgiau pabūti, pasigrožėti architektūra. Tačiau laikui bėgant komandiruotės tapo skausmingas išsiskyrimas su šeima. Kokia bebūtų egzotiška šalis, susitvarkęs reikalus, nenustygstu vietoje iki išvykimo laiko. Visai kas kita, kai išvažiuojame keturiese: esi laisvas, nespaudžia darbai, turi begales laiko žaisti su vaikais, mėgautis gražia gamta. Bet labiausiai laukiame žiemos: nors kelias dienas ištrūkstame į kalnus."

Anot Sigito, nuo pat mažens jam buvo skiepijamas atsakomybės jausmas. Kokios bėdos benutiktų žmogui, kokie likimo smūgiai jį plaktų, niekada negali pamiršti, jog šalia tavęs yra kiti žmonės. Ne kartą teko girdėti, jog Uosto direkcijos vadovo punktualumas ir dėmesingumas stebina aplinkinius. Gal taip Sigitas elgiasi tik darbe? Užimtumas, partinė veikla niekada neužgožė šeimos reikalų. "Suprantu, kad gyvenime gali pakliūti į įvairiausias situacijas. Tačiau jei man tektų rinktis žmogų, su kuriuo eičiau žvalgybon, pirmiausia jis turėtų būti su tokiu pačiu atsakomybės jausmu kaip ir aš. Ar esi gamtoje, ar šventi, ar vairuoji automobilį - privalai atsakyti už visus savo veiksmus. Jeigu eini aukštas pareigas, tai jas turi eiti visur: negali uždaręs kabineto duris elgtis kaip tinkamas, negerbti aplinkinių ar niekinti juos.

Esu dėkingas tėvams, kad įskiepijo šį bruožą, lygiai taip pat auklėju savo vaikus, o ypač sūnų Kasparą."