2018 m. lapkričio 20 d. 07:45 val., antradienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Klaipėdiečiai

Klaipėdiečiai

Sergejus Isajevą - Clandestinus: "Man knyga yra aukštesnė vertybė nei žmogus"

(17)

2006-10-20, 12:00

Ivona ŽIEMYTĖ

Sergejus Isajevą - Clandestinus: "Man knyga yra aukštesnė vertybė nei žmogus" nuotrauka, foto

Kolegos klaipėdietį rašytoją ir vertėją Sergejų Isajevą - Clandestinus apibūdina kaip sprogstamąjį mišinį. Tiesą sakant, tokios prieštaringos asmenybės man dar neteko sutikti.

Idant man būtų ramiau, ką reiškia Jūsų slapyvardis?

Aštuonerius metus buvau junitų ir pranciškonų vienuolis, ir kai mano poeziją bei prozą ėmė spausdinti žurnalai, tėvas Benediktas uždraudė pasirašyt vienuolišku ar pasaulietišku vardu. Pasirinkęs slapyvardžiu lotynišką būdvardį "neatskleidžiamas, paslaptingas, nepažinus", taip su juo susigyvenau, jog jau devintą knygą pasirašau Clandestinus.

Ar tai atspindi Jūsų skilusią asmenybę; juk rašytojas tarsi fikcija gyvena pramanų pasaulyje?

Taip. Žmonių apsupty rašytojas nieko neparašys - tai ne dailininkų plenerai. Nemanau, kad rašytojai yra idėjų vagys: duočiau Nobelio premiją tam, kuris sugebėtų nuplagiuoti mintis.

Esate žydės ir čečėno sūnus. Ar kilmė lėmė kūrybinį sprogimą? Ar judėjiška kultūra paliko jumyse stigmą?

Genetika turi prasmę, bet visada buvau laisvas. Kai man buvo treji, tėvas nebeišėjo į jūrą, nes pamatė, su kokiu energijos potencialu aš augu - bijojo su manimi palikti vieną motiną. Aš studijavau hebrajų kalbą, lankiau sinagogą, ir vienintelis iš jaunimo ėjau į šacharid (rytinę maldą). Būdavo tik rabinas Richleris ir aš. Kodėl man to reikėjo? Jei paskaitytumėt mano kūrybą, suprastumėte, jog pirmą vietą visada užima Dievas, antrą - žmogus.

Mano prosenelis buvo labai garsus smuikininkas, buvo kompozitorių, bet rašytojų giminėje nebuvo - aš vienas išsigimėlis. Ir koks aš aristokratas; mes turim tik tą mėlynąjį kraują, aibę kilmingų protėvių fotografijų, bet nesu taip išauklėtas. Na, gal yra kas užkoduota: nevok, visiems sakyk "jūs", bučiuok pažįstamoms ir ne moterims rankas, jų nemušk.

Ar tiesa, kad pagrasinote susprogdinti rašytojų namus, jeigu jūsų nepriims į Rašytojų sąjungą?

Iš kur tai traukiat? Aš pajuokavau: vienintelis pastatas, kuris liks šiame mieste nesusprogdintas - tai Rašytojų sąjunga. Yra tiesos tame, kad manęs nepriėmė, palaikę grafomanu, mat per metus išleidau keturias poezijos knygas. Gėda, referentai jų net neskaitė. Vardan ko rašiau? Nesu pamokslininkas nei estetas, aš rašau, ką galvoju.

Dar mane įspėjo, kad pasimatymą paskirsite kapinėse, kad esate romantikas a la Edgaras Po?

Esu paskutinysis romantikas iš visų. Na, dar yra Aleksandras Žalys. Sakau, jog mano idealizmas realesnis už jūsų visų realizmą. Esu nusivylęs, kad žmonės nustojo būti žmonėmis, moterys jau nebe moterys, vyrai - jau nebe vyrai. Nepamanykit, kad išsisukinėju, bet apie emancipaciją nekalbėsiu; man tai neįdomu.

Tuomet gal kalbėsim apie aštriausius jūsų gyvenimo siužetus - dokumentiką?

Irgi ne. Man buvo primestas karo korespondento vaidmuo. Vykau į Libaną pas draugus, parengiau keletą reportažų. Aš esu rašytojas! Labai didelis egoistas, nešnekantis, kas man neįdomu.

Kodėl rašote noveles? Apie ką jos?

Supratau, kad jau pasenau, ir romano neištempsiu. Šiuo metu nieko nerašau, vertimai atima laiką. Paskutiniąją, devynių apysakų knygą "Paskutinė vienatvės diena", išleisiu Rusijoje. Jeigu ją pristatys R. Černiauskas, vėl rašys: "Jeigu jums patinka tokie žmonės kaip Edgaras Po, Valteris Skotas ar Stivensonas, tuomet ją skaitysit"... Taip, galima pasakyti, tos apysakos - tik iš manęs, bet ne apie mane. Knyga prasidėjo nuo esė, kur sakiau, jog vienatvė - aukščiausia egzistencijos būsena, paskui ji plėtėsi, įgavo detektyvinio žanro bei mistikos žymenį. Anksčiau turėjau mistinių patirčių, "išėjimų į kitą lygmenį", įžvalgų, bet apie tai nepasakosiu. Tai intymu.

Apie vienatvę jau armijos rašytojų rašė, kad ir magiškasis realistas Markesas...

Vienatvė yra vienintelis dalykas, kurio žmogaus prigimtis negali pakęsti. Jeigu kiti sako, kad tai yra palaima, aš sakau, jog tai yra pražūtis. Kaip prakeikimas yra ir poeto talentas. Vienatve nepasidalinsi, tai neperduodama patirtis.

Nesuprantu. Jums kūryba yra savitikslė? Įsivaizduoju, kad ji yra altruistinis reiškinys. Filosofas Feuerbachas sakė, kad menininkai eina kaip žuvys neršti - per kliūtis, masiškai žūdamos pakeliui, kad tik atliktų joms skirtą pareigą...

Aš tik noriu žmonėms pasakyti, ką galvoju. Aš nemanau, kad esu revoliucionierius, kovotojas, kaip tik - griežtai laikausi tradicijų, nepriimu jokių naujovių.

Rašydamas esu labai geras, gyvenime esu visai kitoks - jau visiškai pasidaviau šėtoniškai prigimčiai. Tiesa, kai rašiau poeziją, buvo krikščioniškasis laikotarpis. Kai aš mėginau išsivaduoti...

Dabar man drąsiau paklausti, kodėl iš judaizmo perėjote į krikščionybę?

Viskas prasidėjo nuo šv. Tomo Akviniečio raštų, ir aš pradėjau į tai gilintis. Man buvo artimas Augustinas, Bažnyčios dykumos tėvai - šventasis Erinėjus, Jeronimas, Origenas... Savo minčių patvirtinimą radau jų veikaluose. Domėjausi, kaip šventieji kontempliuoja vienatvę, kaip ją nagrinėja sofistai. Vienatvėje esi prieš Dievą - vienas prieš vieną... Tačiau vienuolynas manęs niekaip neišauklėjo, tiesiog kurį laiką tai buvo vieta, kur turiu būti. Aš apsirikau, galvodamas, kad vienuolynas - dar didesnė dykuma, bet pasirodė, kad ten - dar pasaulietiškesnis pasaulis.

O kaip pasidaviau šėtoniškai prigimčiai? Na, nežudau, nežinau tik, kaip su likimo laužymu, - juokiasi. - Mano kūriniuose niekada nebūna geros pabaigos, visada tragiška. Jau sakiau: mano idealizmas visada realesnis už jūsų realizmą. Aš esu piktas idealistas, o romantizmas yra tik mano paties pasaulyje.

Juk vertėjaujat ne tik iš pragmatizmo? O šlovė vertėjus kažkaip aplenkia, nors jie turėtų būti intelekto bokštai.

Verčiu iš lietuvių į rusų kalbą. Prieš metus išleidau Klaipėdos krašto poezijos ir prozos antologiją, kurią labai gerai priėmė Minske ir Maskvoje. Išverčiau 21-ą autorių: R. Černiauską, A. Kuklį, J. Šikšnelį, S. Poškų, N. Kepenienę, G. Grajauską, D. Sobeckį, M. Valiuką... Tai lyginčiau ne su išmintimi, o su darbu anglies šachtose. Kokie vertėjo pinigai? Kad jų niekada nebuvo. Man visada buvo svarbu antologija, iš tikrųjų ketinu išversti seriją autorių. Man Juozas Budraitis Maskvoje padovanojo M. Martinaičio "Kukučio balades", tai Jefremovas ją išleido lietuviškai ir rusiškai. Skridome su vienu rašytoju lėktuvu, ir skaitom - kiekvienas savo knygos pusę... Buvo nuostabiai patogu. Reikia populiarint Rusijoje lietuvių rašytojų kūrybą, esu užsibrėžęs, kad neliktų nė vieno nežinomo gero autoriaus. Mano dėka bent jau rusai kolegos žino, kas yra Klaipėda - sėju kur galiu literatūros sėklą ar grūdą.

Sakėt esąs magas. Turėjot galvoje - žodžių magas?

Pirmąkart girdžiu. Aš niekada nekalbu rimtai. Laikykite mane chameleonu. Taip, aš nesu vientisa asmenybė. Manyje - šimtas žmonių, ir visi jie pjaunasi.

Tai gal esate ant genialumo arba pamišimo ribos?

Ant beprotybės. Nuo tada, kai pradėjau rimtai rašyti, many radosi bent dešimt skirtingų asmenybių. Žinoma, rašytojas gali būti genijum, bet aš nė vieno gyvo nepažįstu. Jeigu leisit kalbėt metaforomis, aš taip pat jau miręs. Perdegęs. Klausiat apie meilės išgyvenimus? Su moterimis žiauriai elgiuosi. Mano egoistiniai potyriai neturi reikšmės man nei mano literatūrai.

Bet literatūra smogia šėtoniška jėga ir įtakoja gyvenimą?

Jeigu tai "tupas" velnias kaip iš vokiškų pasakų, kurs vietoje uogos suvalgo valstiečio pasiūlytą kulką, tai iš jo jokios naudos. Taip, jeigu tai yra Bairono, Bulgakovo šėtonas, ar Gėtės Mefistofelis - tai iš jo gali daug pasimokyt. Iš aukštos kokybės blogio.

Man knyga yra aukštesnė vertybė nei žmogus. Nesutinku su Larošfuko mintim, kad naudingiau skaityti žmones, o ne knygas. Dailė, muzika, teatras - irgi yra super. Kalbu apie albumą, natų sąsiuvinį ar knygą kaip apie Mokytoją. Ko tai gali išmokyti mus šiame žlugusiame pasaulyje? Šito pasaulio jau niekas neišgelbės. Bet kiekvienas galime sukonstruoti savo pasaulį - jautresnį, normalesnį. Jį tobulinti ir keisti.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Alex

2010-05-02   07:31

turejau su juo poetiniu rysiu. jis viska niekina ir yra pasikeles. jis zmogus, kuriam viskas dzin.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Klaipėdiečiai

Vos perkopęs per trečią metų dešimtį, jis tvirtai paneigė mažiausiai du stereotipus:...

Arūnas Eimulis: "Noriu kurti, o ne šlietis" nuotrauka, foto

Klaipėdietis Linas Varanauskas tvirtina, jog atostogas sugalvojo tinginiai. "Kaip alpinistui - kalnai,...

Veterinaras su kaubojaus skrybėle nuotrauka, foto

Jaunystėje skaitydami žymių žmonių biografijas, stebėjomės Poliu Gogenu, kuris, sulaukęs brandos, metė...

Pasiklydus profesijoje kompasu tampa širdis nuotrauka, foto

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslininkai, tiriantys Mažosios...

Tarp praėjusio gyvenimo ir dabarties nuotrauka, foto

Laukiame stipraus kultūros vėjo gūsių nuotrauka, foto

Kultūra, Nuo šio rudens Klaipėdos regionosavivaldybės, kaip ir kitų Lietuvos regiono savivaldybės, į...

Antradienio horoskopas 12-ai zodiako ženklų nuotrauka, foto

Įvairybės, Astrologinė prognozė lapkričio 20-ajai, antradieniui AVINAS. Apmaudas ir emocinės audros gali...

Vienintelė karta per Lietuvos istoriją, kuri nesugeba užauginti vaikų be Šakalienės? nuotrauka, foto

Nuomonės, Aš esu Jurga, dviejų vaikų mama. To visada užteko mūsų žemėje –...

Klaipėdoje karaliavo žiemos sportas nuotrauka, foto

Sportas, Ant Klaipėdos "Akropolio" ledo net tris dienas vyko žiemos sporto šakų festivalis...

Kultūra, Paskelbta prieš 44 min.

Įvairybės, Paskelbta prieš 45 min.

Nuomonės, Paskelbta prieš 11 val.

Sportas, Paskelbta prieš 11 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...