Lietuvos drabužių dizaino mokykla - labai stipri, gražūs laimėjimai ir, aišku, nepakartojamas Juozas Statkevičius, žaviuosi jo atsidavimu darbui. Tačiau mada yra skirta vartotojui, kad jis kuo daugiau nupirktų. Aš nesisiūdinu drabužių pas dizainerius, nors laisvalaikiu mėgstu dėvėti elegantiškas suknutes. Kaip daugelio moterų, mano silpnybė - rankinės, batai...
Dizaineris aibę laiko praleidžia statybose, ir nors su šalmu nevaikštau, ten mūviu džinsus. Porą kartų pamėginau palaipioti su suknele - daugiau nenorėčiau.
Dailininkui svarbus vardas, kūrybinė biografija, stilius. O interjero dizaineriui?
Būti naudingam. Turi išgirsti, ko žmogus nori, neprimesti savo nuomonės. Reikia tolerancijos ir diplomatiškumo, kad pasiūlytum žmogui, kas jam nežinoma ir nepažįstama, ką galima sukurti įdomesnio. Jau nuvalkiota frazė: jeigu tuščias kambarys nėra gražus, tai ir jį apstačius nepasikeis. Lubų, sienų, grindų apdaila turi būti harmoninga, tinkama erdvei.
Interjero mados - slidus klausimas. Ne kiekvienas gali kas metai jį keisti. Taupūs žmonės renkasi universalų klasikinį stilių. Svarbu, kaip sudėliosi akcentus. Aklavietėje pasijuntu, kai žmogus klausia, kokios spalvos madingos. Iš tiesų renkamės pagal savo būseną.
 |
Vis dėlto kokios perspektyvos?
Dabar į Vakarų Europos interjerą ateina ekomada: apdailai naudojamos natūralios, naujomis technologijomis pagamintos medžiagos, natūralūs audiniai (medvilnė, vilna), o jos nėra gražios nei išraiškingos. Kad padarytum brangų, išskirtinį daiktą, reikia labai daug laiko, rankų darbo, kūrybinės energijos ir kruopštumo smulkiausiai detalytei, todėl jis turi savo aurą. Tarkim, toks baldas savo forma gali nesiskirt nuo neprabangaus, tačiau atsisėdę tikrai pajusime skirtumą.
Jūs profesinių žinių sėmėtės Londono dizaino mokykloje, kur senos interjero dizaino tradicijos. Ar yra lietuviškas dizainas?
Tenykščiai aristokratai gyvena rūmuose, šalia kurių driekiasi parkai... Turinčius istorinės vertės namus stengiamasi išlaikyti, nekeisti. Tik atnaujinami baldai, pritaikomi ekstravagantiškų spalvų, tekstūrų audiniai, ir tam nereikia didelių pinigų.
Lietuviškas dizainas? Nors po sovietmečio neatrodė, kad yra, bet senasis lietuviškas mentalitetas, dvarų kultūra paliko pėdsaką. Važinėdamas po dvarus, net po jų griuvėsius, matai tobulą tam laikotarpiui sukurtą prabangų interjerą.
Skiriasi moterų ir vyrų dizaino kūrimo ypatumai?
Vyras veik be skrupulų ir sąžinės graužaties stengsis įdiegti savo skonį ir stiliaus supratimą, spaus ir tuo požiūriu bus sėkmingesnis. O moteris pernelyg gilinasi, užsižaidžia su klientu, ir kartais be rezultatų. Kita vertus, madingiausi šiuolaikiai Didžiosios Britanijos interjero dizaineriai yra Nina Campbell, Kelly Hoppen, Louise Bradley...
Namų reikalus, natūralu, paprastai tvarko moterys, nes turi tūkstantmetę patirtį, žino, kas patogu, o vyras nebūna visą laiką namuose, jo smegenys dirba kitaip, todėl jis palieka namų erdvę moteriai.
Kokius namus susikūrėte pati?
Sakyčiau, juose nuolat vyksta kūrybinis procesas. Mums su vyru čia - nei namai, nei darbovietė, panašiau į kūrybinę laboratoriją. O mūsų širdis yra sodyba garsiajame Lopaičių kaime. Ji tartum pati mus susirado. Smalsumo vedini važinėjome po Lietuvos dvarus, griuvėsius, ir kai lankėmės Lopaičių šventvietėje, pagalvojau: gal ir norėčiau čia gyventi. Na, o paskui atsiverčiau ant palangės ilgus mėnesius išgulėjusį laikraštį, mistiškai nepatekusį prakuroms, ir radau skelbimą... Nors pirkome griuvėsį, apsivalius paaiškėjo, kad viduje nieko ypatingo nereikia - aplinka reto grožio, meditatyvi. Vyras jau buvo sodyboje surengęs menininkų plenerą.
Ką reiškia gyventi su menininku? Ypač kai Virgilijus apibūdinamas kaip "iškilaus stoto, ugninio temperamento"?
Skaudi tema! - kvatoja ji. - Sunku. Mes esame labai skirtingi žmonės, kas man gražu - bjauru jam, kas jam svarbu - man nė motais. Tai mūsų gyvenimas - priešybių kova ir vienybė, vaikščiojimas įtemptu lynu. Nesibaigiantis kompromisas.
Auginate tris vaikus. Kaip nuo mažens formavote jų skonį?
Diržu, - vėl kvatoja. - Vaikui jo kambaryje turi būti patogu gyventi, viskas funkcionalu. Gal reikėtų palikti neutralių spalvų sienas, nes visos spalvos atsibosta, bet gali būti ryškūs akcentai: kilimas, pagalvėlės, apklotas, kuriuos gali dažnai keisti. Kolekcijos - kaukių ar skalpų, ginklų ar automobilių - turi savo vietą. Ir manyčiau, kad ant vaiko kambario sienų būtini pasaulio ir Lietuvos žemėlapiai...
Abu vyresnieji vaikai lanko Balsio menų gimnaziją. Vyriausiajai, Sofijai, šiuo metu gyvybiškai svarbūs žirgai - lanko žirgyną, o Lukas muzikos mokykloje groja gitara. Kai jos panoro, žiauru, bet turėjo parašyti pasižadėjimą, kad nemes mokytis ja groti tol, kol gros kaip Santana. Ir yra tekę tuo pasižadėjimu jam prieš nosį pamojuoti... Mažasis Kasparas tuoj eis į pirmą klasę, jis labai gražiai piešia, beveik vien tik automobilius. Na, o kartais padedame Virgiui: kai jis nespėja sukurti vitražo, sėdime visi ant sofos ir vario juostele lankstom stikliukus...
Jūsų vadinamajai kūrybinei laboratorijai dvasingumo suteikia meno kūriniai...
Jie yra privalomi, ir šiuolaikinėse meno galerijose gali atrasti nuostabių paveikslų, skulptūrų, keramikos dirbinių. Mane itin žavi tapyba. Kai su Virgiu išvydome abstraktų klaipėdiečio Ryto Jurgelio darbą (jis džiazuoja spalvomis), abu šūktelėjome: "Juk tai mūsų Kasparo portretas!" Ir nusipirkome.
Kaip papuošti namus artėjančioms šventėms? Blyksinčios lemputės ir blizgučių girliandos?
Tik ne tai. Svarbu gražiai serviruoti stalą. Šventinę nuotaiką visada sukurs balta staltiesė, tik pridėkite spalvotų akcentų, gėlių, servetėlių, eglutės žaisliukų. Žinoma, gali išmaišyt parduotuves, ieškodama, tarkim, žalios alyvos spalvos aksesuarų, ir nerasi. Bet nebūtina nueiti kryžiaus kelius: paprasčiau susieti du nederančius papuošalus su juos "sutaikančiu" trečiuoju.
Puošnumo įspūdį sukurs stalo puošmenos, kuriomis galime džiaugtis dar prieš tai, kol bus atnešti valgiai. Reikėtų įžiebti vienodas skirtingų spalvų žvakeles, daugybę jų, ir liepsna sukurs šventę, kai užgesinsim visas kitas šviesas...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą