"Lietuviška laivybos istorija nėra ypatingai turtinga, bet savotiška, ir rūpindamiesi etnokultūriniu kuršmarių laivyno palikimu, norėjome turėti "gyvą", plaukiojantį eksponatą, kurio pažiūrėt žmonėms nereikėtų eiti į muziejų. Unikalių įvairių tipų plokščiadugnių, mažos grimzlės kurėnų, pritaikytų sekliam marių vandeniui, iki karo pamario kaimuose buvo šimtai, vien Nidoje - 65. Išmirus ir išsikėlus seniesiems žvejams, naujieji gyventojai jų nebevertino, ir laiveliai supuvo", - sakė ponas Romaldas.
Pasak pašnekovo, iki X-IX amžiaus dar nebuvo susiformavusios marios, būta protakų, ir Kuršių nerija dar nebuvo vientisa, apsaugota nuo jūros. Tačiau XIII amžiuje, tarp laivelių, skirtų visiems gyvenimo atvejams, buvo ir kurėnų: kryžiuočių kronikose minima, kad šiais laiveliais kėlėsi kariuomenė. Piešiniuose ir aprašymuose kurėnai randami jau XVII a. Anuomet pirko juos už 3 tūkst. talerių, tiek kainavo pasistatyt nedidelį namą. Iki XX a. Karklės, Drevernos, Kintų žvejai patys pasirūpindavo mediena, ąžuolą pjaustė, džiovino, kalvis kaldino apkaustus, ir pakviestas meistras pastatydavo kurėną per mėnesį. Paprastai du kurėnai tempdavo ilgą kurninį tinklą, o gaudykles tikrindavo kiek mažesnėmis, venterinėmis valtimis.
Kurėnas laikė 60 metų, sūnus jį paveldėdavo iš savo tėvo. Tik pakeisdavo pušinį dugną, nuo puvimo ir rūdžių impregnuodavo natūralia derva. Romaldui tys broliai, atvykę iš Hamburgo, pasakojo, kad jų tėvas anuomet Drevernoje turėjęs du kurėnus, jais nuplukdydavę pjaunamąją į vešlias Rusnės pievas, ir parsigabendavę jau sudžiovintą šieną. Kurėnu (14 m ilgio 4 m pločio) žmonės plukdė ir gyvulius, nors šiaip buvo turginių valčių (vok. "cwibelkan" (svogūnas). Stabilus laivas per bangas pjovė kaip "bliūdelis", ir pašnekovas žino tik vieną atvejį, kai XIX a. pabaigoje du broliai per stiprų škvalą, nespėję nuleist burių, apvirto su kurėnu, ir nuskendo. Panašūs laiveliai plaukioja Olandijos kanalais ir ežerais.
Prieš karą Nidoje, Blodės viešbutyje įsikūrusios vokiečių menininkų kolonijos dailininkai, suvažiavę iš Karaliaučiaus ir Berlyno, tapė ekspresionistinius peizažus su kurėnais, juos savo romanuose aprašė Buholcas ir Manas.
Naujo laivo - kita paskirtis
"Į Lietuvos jūrų muziejų iš Rygos buities muziejaus atvežė kažkur Nidoje "priskendusį" bedugnį bestiebį kurėną mums restauruoti. Nors latviai laikė save kuršių palikimo paveldėtojais, mums pavyko už projektą išprašyt iš jų tą laivelį, jis į vandenį buvo nuleistas 1989 m, ir mes jį buriavom dešimt metų. Vardų kurėnams neduodavo, tik žvejybos inspekcijos reikalavimus ant burių ir bortų būdavo trys pirmosios kaimo pavadinimo raidės ir leidimo numeriai", - pasakojo kurėno kapitonas.
Kai turėtasis kurėnas "susibaigė", 2001-aisiais pagal brėžinius buvo pastatytas naujasis, 10 metrų, tris tonas sveriantis laivas, kainavęs muziejui 40 tūkst. litų. Statė kurėną atvirkščiai nei kitus laivus: pirmiausia padarė dugną, bortą, o paskui pritaikė "šonkaulius". Švėkšniškiai jauni dailidės statė savo pirmąjį laivą: purškė virš ugnies vandenį, kylant garams, lenkė ąžuolines lentas pagal borto formą. Vilnietis kalvis E. Stakėnas taip pat kaustė savo pirmąjį laivą: nukaldino geležies apkaustus, kablius, grandines, vinis. Ir liepos 20-ąją įvyko kurėno "krikštynos": pagal paprotį bures išpuošė šermukšniais (piktoms dvasioms atbaidyti), palaistė alumi, ir su "Kuršių ainių" ansamblio dainomis, tam tikrais užkeikimas kurėną nuleido į vandenį. Projektas "Kurėno sugrįžimas" prasidėjo ekspedicija.
"Nunešk kuršių žemelėn..."
"2002-ųjų vasarą plaukėme Kuršių nerijos pakrantėmis į Rusiją, iki buvusios Šarkuvos (dabar Lesnoje) - ten fantastiška gamta, 7 km driekiasi kopos. Mūsų muziejaus ornitologui labai patiko stebėt milžiniškas paukščių kolonijas, nes tylus kurėnas jų neišbaidydavo, natūraliai "įsipaišęs" į marių peizažą", - prisimena kapitonas. Sakė, kad baubas jiems buvę betono krantinės, geriau kelionę baigt ant smėliuko.
Pernai jie ir dvi Rusnės venterinės valtys, propaguodami istorines ekologiškos laivybos tradicijas, vyko tarptautinėn ekspedicijon "Sielių keliu nuo Kauno iki Rusnės". "Praplaukėme Raudondvarį, Vilkiją, Seredžių, Veliuoną, Jurbarką, sustodami miesteliuose pabendraut su žmonėmis. Patyrėme, koks galingas sraunusis Nemunas: visą laiką pūtė priešpriešinis vakaris vėjas, tad zigzagu plaukėme nuo kranto prie kranto, vos prasisprausdami po tiltais. Plaukimas tokia upe - prieš kurėno "prigimtį", tad nuotykių buvo: ir peršlapom, ir bures siuvom, ir iš venterinių valčių vandenį sėmėm. Drauge plaukė kolegos iš Gdansko jūrų muziejaus, povandeninis archeologas iš Rostoko domėjosi pakrančių gyventojų kultūra, kaip keitėsi aplinka.
Šiemet vykome ekspedicijon rytine pakrante į Rusiją, 100 km iki marių pabaigos, Polecko: neįprastos vietos, kormoranų kolonija turbūt dvidešimt kartų gausesnė nei Juodkrantės, pusantro kilometro išdžiūvusio miško, akmenuoti krantai. Kai tik iš Rusnės Skirvytės upe užplaukėm į pirmą Rusijos kaimą, anksčiau vadintą Karkle, turėjom muitinės formalumus sutvarkyt, ir po to rusų pasieniečiai draugiškai mus lydėjo kateriu, bandydavo patempt. Tai buvo įspūdingas plaukiojimas prieš vėją - mes 33 km. plaukėme 30 valandų, nakvojom mariose, pasišviesdami liktarna, buvo didelės bangos. Nemuno deltoje daugybė protakų, apiplaukėm kaimelius be tiltų kaip mūsų Mingė; ten gyvena daug lietuvių.
Įdomu, jog ateidavo žmonių, kurie, 1947 m. atsikėlę iš centrinės Rusijos, dar atsiminė kurėnus, kaip tuometiniai gyventojai vokiečiai mokė juos žvejot, kokie tvarkingi buvo kaimai. Dabar kanalai ten apleisti, užpelkėję. Rusai sakė, kad vokiškų kurėnų irklai buvo kitokie, kaustyti, su spygliukais galuose; pasirodo, juos naudojo atsispirt nuo ledo, kai užšaldavo marios. Ten didžiuliai neapgyvendinti plotai, griuvėsiai, likę seni apgriuvę molai su švyturiukais, o nendrynuose nuo lakštingalų, gegučių ir kitų viešpaties sparnuočių alaso kone apkurtom.
Rusijos pusėj marios išplatėja iki 40 km, krantų nesimato, tai ten žvejų tinklus retai išvysi, bet jei užtinki, jie driekiasi pusantro kilometro. Pas mus nuo Kiaulės nugaros prasideda tinklai, kaip rusai sako - ant jūsų marių "zaborai" pastatyti, tai iš kur ta žuvis? O ten didelis gylis - iki 5 m, tad žvejai nesiskundžia. Pora sutiktų vaišino mus sūdyta ir rūkyta žuvele. Jie Kaliningrade gyvena ir užsidirba už žuvį per metus 25 tūkst. dolerių."
Kitąmet kurėno kapitonas Romaldas Adomavičius sakė, jog įgula ketina plaukti į Zelenogradską, kaip visada, vedini mokslinių tikslų bei plukdomomis parodomis propaguoti lietuviškų laivų istoriją. "Esame pasmerkti toliau vykdyti projektą "Kurėno sugrįžimas", - šypsojosi kapitonas.
Šiandien Lietuvoje yra keturi kurėnai, vienas jų - Trakuose. Jūrų muziejaus senąjį kurėną matėme Lietuvos kino studijos filme "Elzė iš Gilijos", taip pat jį nufilmavo vokiečiai. Sunku bus kurėno kapitonui įgyvendinti žvejonės senaisiais kuršių būdais idėją, nes reikėtų gauti leidimus žvejoti mariose Rusijos pusėje, ten, kur erdviau...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą