2020 m. rugpjūčio 4 d. 13:39 val., antradienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Klaipėdiečiai

Klaipėdiečiai

Jūratė Sučylaitė: "Yra dvi saulės..."

(4)

2006-11-04, 12:00

Ivona ŽIEMYTĖ

Jūratė Sučylaitė: "Yra dvi saulės..." nuotrauka, foto

Eseistė, poetė, rašytoja, gydytoja psichiatrė ir poezijos terapeutė Jūratė Sučylaitė dar tik porą mėnesių gyvena ir dirba Klaipėdoje, tačiau visą spalį maudėsi jūroje ir pasinėrė į akademinio ir kultūrinio uostamiesčio gyvenimo sūkurį.

"Klaipėda man visada buvo priebėga nuo gyvenimo audrų", - pasakė vos susitikus, o aš pasmalsavau, kas rašoma jos romane "Susitikimai su ragana".

"Susitikimais su ragana vadinau susitikimus su baimėmis, o kolegos sakė, kad knyga kur kas geresnė už jos pavadinimą", - juokėsi moteris, kuri vis tiek išliko paslaptinga. Žinau, ieško poezijos terapijos ištakų pirmykštėje visuomenėje, kai šamanai giedodavo ir užkalbėdavo, gebėdavo paveikti gamtos reiškinius ir net juos sukelti. Jūratei, regis, pavyksta žmoguje atrasti saulę...

Vėlinių proga skaitėte savo eiles poetų vakare "Draugams, kurie išėjo"... Tai ar lieka mumyse išėjusių žmonių šviesa?

Vėlinės man iš tikrųjų yra viena gražiausių metų švenčių - žmogiškas artumas tarp gyvųjų, susitikimai prie to paties kapo ir - su išėjusiais iš mūsų gyvenimo. Aš neatsimenu savo tėvo, man buvo pusė metų, kai jo netekau, bet senosiose Panevėžio kapinėse gal dėl to vėjo ūžesio, šnarančių lapų vis dėl to jaučiu, kad tėvo meilė yra su manim. Man patinka auksinis ruduo, lapai, prisigėrę saulės šviesos, ir jie leidžiasi ant medžių šaknų, tarsi sakydami, jog šviesos reikia ieškot savyje ir savo paties istorijoje. Pati gamta lyg kviečia prisiminti išėjusius žmones, ir man tai ne gedulas - skaidri šventė. Rimtis ir prisiminimai.

Tie išėjusieji man yra likę - aname laike. Aš norėčiau būti panaši į močiutę, tėvo motiną, apie kurios namus panevėžiečiai sakydavo, kad juose gera gimti, gyventi ir net numirt nesunku. Ta jos kantrybė ir harmonija, ji net mirė su šypsena, ir šalia jos nieko nebijojau. Jei vaikystėje susapnuodavau kokį Čičinską ar matydavau slibiną po erškėtrože, buvo baugoka, bet apsikabindavau močiutės sijoną - ir ramu. Iš dėdės kantrybės išmokau, jis filosofuodavo: juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.

Esate rašytoja, gydytoja, mokslininkė. Kuri veikla Jums arčiausia širdies, kas sau pačiai pirmiausia esate?

Aš neindentifikuoju savęs su mokslininke, dar tik bandau ateit į tą kelią, nes noriu apgint poezijos terapiją, ir moksliškai pagrįsti, kad ji gali būti. Klaipėdos universitete skaitysiu laisvai pasirenkamą poezijos terapijos kursą, o psichiatrijos ligoninėje vedu užsiėmimus. O literatūrinis gyvenimas yra truputį paveldėtas, nes savamokslis senelis rašė pjeses klojimo teatrams, pats režisavo ir vaidino. Ir mama, kuriai 81-eri, rašė scenarijus agitbrigadoms, o dabar, regis, eilėraščių nerašo, bet žiū, vėl ką naujo turi. Jeigu nebūtų buvę to politinės kalinės, mirties bausmės laukimo etapo, kai buvo tarsi paženklinta, tai mama būtų žinomas žmogus mūsų literatūroje ir kultūroje. Pernai ji gavo Gedimino ordino riterio kryžių.

Kūryba Jums teikė išsivadavimą ar gimė iš ambicijų?

Visko buvo. Ambicijos, tenkinamos sovietmečiu, dabar šypseną kelia. Pokariu mamos pavardės, politinės kalinės, neturėjo matytis, ji neturėjo teisės dirbt su jaunimu, grįžus iš lagerių, ir represijos tęsėsi iki atgimimo. Rašymas tada man buvo kaip maištas. Ir dar lėmė šviesus vaikystės periodas, nors varganos, žiemą išnuomuotose nameliuose kibiruos vanduo užšaldavo, pirštu, būdavo, dursi į apšalusį rąstą - sulįs. Bet rytą pabundu, apklota paltais, dėdė kuria krosnį ir suūžia liepsna - ir gyvenimas sužėri. Kai man buvo vienuolika metų, prasidėjo mirtys. Pirmiausia staiga netekau dėdės, ir tada supratau, kad jis man pakeitė tėvą. Po pusmečio mirė močiutė, ir tuomet man vis aiškesnė darėsi mamos drama - kaip menininkės, kalinės slopinama laisvė, izoliacija. Ir kuo toliau, tuo sunkiau darėsi suprasti tą beprotybę, kas vyksta. Niekas tikros istorijos nepasakojo, mokytojai skleidė tarybinę ideologiją, bijojo sakyti tiesą, bendraamžiams tai nerūpėjo. Ir tas laikotarpis mane ilgam, gal dvidešimčiai metų, nugramzdino į vidinę sumaištį.

Nusprendėte tapti dvasinių ligų gydytoja.

Reikėjo galvoti, kaip išgyvent, ieškojau psichologinių straipsnių, kurie padėtų susivokti. Ir atradau, kad rašymas man tikrai padeda, ir pasaulis tampa nebe toks atšiaurus. Tie tekstai nebuvo literatūrinė vertybė, bet mane išlaisvino iš siauro nevilties pasaulėlio. Vis dėlto stojau į mediciną, nors daugelis galvojo, kad turiu studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Net per radiją išgirdau: "Sveikiname poetus Valdą Kukulą ir Jūratę Sučylaitę, tapusius pirmo kurso universiteto Filologijos fakulteto studentais"...

Nors nuo pirmo kurso Medicinos fakultete pasigedau humanitarinės aplinkos - nuo tada rašymas tapo būtinybe užpildyti tuštumą. Ta preciziška, šalta medicininė aplinka tiesiog tonizavo rašymą. Šeštajame kurse jau pradėjau domėtis psichoterapija, nors tuo metu nelabai tokia buvo. "Literatūroje ir mene" radau publikacijas autoriaus, kuris nuėjo į senelių namus ir mokė juos rašyti, ir tai buvo prasminga tiems žmonėms. Nijolė Goštautienė, anuomet ryški psichiatrė, nors augino penketą vaikų, ir ligoniai niurnėjo, kad ji galėtų dirbti ilgesnes valandas, man pasakė: "Puikiai valdai žodį, tavo kelias turi būti šitas". Aš dar neišdrįsau mokyti žmones sielos atverčių, pasitelkusi savąsias, bet paskui kiekviena mano parašyta knyga mane keitė, laisvino. Atėjo branda. Gavau kultūros ministerijos stipendiją, ir galėjau pasilikti pusę gydytojo etato, daugiau rašyti, bet sykiu atsirado nostalgija konkrečiai padėti žmonėms. Ir pradėjau domėtis meno terapijomis dar 1998 metais, o paskui kaip menininkė laimėjau ARTSLINK stipendiją ir išvykau į JAV menininkų susitikimą. Gavusi 25-ių dolerių čekį už savo apsakymą, pusę dienos verčiau trijų aukštų knygyną, kol išsirinkau D. Fokso knygą "Poetinė medicina". Parašiau autoriui laišką, taip užsimezgė ryšys su JAV nacionaline poezijos terapijos asociacija.

Buvote apdovanota Arturo Lernerio pionieriaus ženklu už poetinės terapijos idėjų sklaidą Lietuvoje ir Rytų Europoje. Bet mūsų psichiatrinės ligoninės priminė "Dievų mišką", tai kokia ten poezija?

Kuo baisesnės sąlygos, tuo labiau jas reikėjo humanizuot ir šildyt. Buvau vis tikresnė tuo, ką darau. Bet pradėjusi kalbėt pirmame mano susitikime Kauno psichiatrinės ligoninės neurozių skyriuje pasijutau it šustauskininkų mitinge. Bent dvidešimt žmonių mane piktai puolė: "Mes darbo neturim, mums pinigų trūksta, šildymas brangsta, jeigu nebūtų tų problemų, mes nebūtume čia". Tada atsiverčiau ir pradėjau skaityt savo apsakymą, ir jie pritilo. Tai buvo dar prieš kelionę į JAV, nežinojau metodikų. Bet aš pasakiau: "Neduosiu jums socialinių garantijų, nesumažinsiu mokesčių, bet aš jums galiu padėti šią valandą praleisti šviesiau ir skaidriau".

O kaip pacientai keitėsi?

Aišku, pokyčiai atsiranda po ilgesnio laiko. Išgijimų gal nebuvo, nušvitimų - taip, ir gyvenimo kokybės pasikeitimų. Vienas žmogus sakė: "Aš anksčiau gyvenau atsiribojęs nuo visų, užsidaręs į kiautą. Kontaktai su žmona buvo tik fiziniai. Dabar supratau, kad galiu kalbėti, turiu daugybę giminių, ir mes bendraujame taip, lyg aš nesirgčiau". Ir kiti žmonės rašydami labiau pajaučia savo tapatybę, kad jie yra ir turi nepakartojamą savo gyvenimą.

Buvo žmonių, kurie, tylėję kaip akmeninės uolos, staiga prakalba per poezijos terapijos susitikimus, ir prasitaria dabar pajutę, kad gyvena, nes iki šiol negalėjo kalbėti - nebuvo su kuo, nebuvo kaip.. Kai matai, ką gali žmogui duoti, daliniesi tais patyrimais.

Išimtis ar taisyklė, kad gamtos talentu apdovanoti žmonės yra arčiau beprotybės?

Nežinau, į tuos dalykus nesigilinau. Tiesiog yra liga, yra talentas, o kartais yra viena ir kita. Apskritai ryškesnės asmenybės gal labiau rizikuoja? Nes bet koks išėjimas "iš rėmų" gali susilaukti visuomenės nesupratimo ir pasmerkimo. Atsiranda socialinis konfliktas, tai irgi tuos sutrikimus gali provokuot. Aš vėlgi tikiu, kad menininkas negali būti kitoks, privalo kurti, nes jeigu ne - kas apskritai ištiktų jo psichiką? Iš kitos pusės, socialinės sąlygos menininkus iš tikrųjų juos pasmerkia kažkokiai beprotybei.

Gal reikia gydyti vidutinybes, kurios nemato, kiek jos pačios turi psichologinių problemų ir psichikos sutrikimų? Ir bijo tai pripažinti.

Žmonės šito bijo. Ir užslėptos depresijos pasireiškia psichosomatiniais sutrikimais, tarkim, nuolat skauda skrandį ar širdį, nors nėr ligos, kartais tai yra išraiška to, kad neprisitaikom prie šito gyvenimo, nebesusidorojam su jo iššūkiais. Išties sunkios socialinės sąlygos ir technokratinė aplinka nesuteikia žmogui galimybės pagalvoti, kas jis esąs. Sakoma, kad liga duota tam, kad stabtelėtum ir pagalvotum, kur eini.

Kaip atitrūkstate nuo įvairių įtampų?

Ekstremalaus sporto nemėgstu, nesu linkusi į riziką, nes taip mane augino močiutė: "Nebėk, nelipk, nenugriūk!" Žodis, rašymas visada mane sutaiko su aplinka, leidžia suvokti, kas geriau. Ir ištirpstu gamtoje. Atsimenu, kaip pamačiau pajūry negyvą žuvėdrą ir saulės blyksnį, švytintį jūros akmenukuose, tada parašiau: "Žuvėdra, perverta strėlė, ir įsispraudusios į kampą mano verksmas. Tai visas turtas, kur užgyvenau, dabar jis saulės veidrodžiuose blyksi". Tai man netgi skausmas, kančia, duoti ne visai pagal metus ir jėgas, virto patyrimu, kuris man suteikė išminties, ir aš jį išvydau vandens atspindžiuose. Gamta man yra viskas - jūros ūžesys, žiūrėjimas į tolį, kaip riba, už kurios nebėra nuovargio, problemų - tik begalybė, kurioje tu esi toks mažas mažas...

Kaip atsitiko, kad likote viena? Neliko laiko?

Dabar, ko gero, tai būtų tiesa, nes laikas užpildytas veikla, gamta tuštumos nemėgsta. O gal yra kažkokie likimai, gal labai tie ankstyvos jaunystės metai paženklinti pokario randu? Ir jeigu žmogus mane myli, turėtų priimt su tuo randu, bet aš tokio neradau - kuris būtų mane mylėjęs visą, ir mano tą dvasią, skausmą ir polėkius. Arba buvo susitikimų, kai visa atrodė taip arti, bet tas žmogus jau turi šeimą; kam man reikia tos šeimos griuvėsių? Aš dar nieko nepraradau.

Kaip gydytoja ir poetė pasakykit, kaip mums išgyventi šaltą, tamsų metų laiką?

Argi jis toks baisus? Aš prisimenu V. M. Putino eilėraštį "Dvi saulės", kurį, beje, naudoju ir terapijoje: "Jei tu savosios saulės neturi, aš veltui šildyčiau ir šviesčiau"... Vis dėlto turim saulę savyje, kuri yra meilė žmonijai, šitai žemei. Tai, kas atvira, reta, spinduliuoja džiaugsmą. Ir pagaliau tai yra kūrybos laikas - tamsios dienos. Sutikau savo draugą fotografą Kaune, Laisvės alėjoj, jis man šūktelėjo: "Aš sveikinu tave su rudeniu, su bjauriais orais! Pagaliau niekas laukan nevilioja - mūsų laikas kūrybai, darbui!"

... Kad mes tikrai nebekreipiam dėmesio į savo pojūčius. Na, sužvarbai nuo vėjo, bet parėjai į šiltus namus, tave gali sušildyt arbatos puodelis, ir tu gali tuo paprastu dalyku pasidžiaugti...

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Klaipėdiečiai

Vos perkopęs per trečią metų dešimtį, jis tvirtai paneigė mažiausiai du stereotipus:...

Arūnas Eimulis: "Noriu kurti, o ne šlietis" nuotrauka, foto

Klaipėdietis Linas Varanauskas tvirtina, jog atostogas sugalvojo tinginiai. "Kaip alpinistui - kalnai,...

Veterinaras su kaubojaus skrybėle nuotrauka, foto

Jaunystėje skaitydami žymių žmonių biografijas, stebėjomės Poliu Gogenu, kuris, sulaukęs brandos, metė...

Pasiklydus profesijoje kompasu tampa širdis nuotrauka, foto

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslininkai, tiriantys Mažosios...

Tarp praėjusio gyvenimo ir dabarties nuotrauka, foto

Už kaukės nedėvėjimą parduotuvėje pirmadienį nubaustas vienas žmogus nuotrauka, foto

Lietuva, Už privalomą kaukės nedėvėjimą parduotuvėje pirmadienį nubaustas vienas žmogus, BNS informavo Policijos...

Antrajame „Kuršių marių regatos“ etape 53 įgulos tapo vėjo įkaitais nuotrauka, foto

Sportas, Pirmadienį 10:00 turėjęs startuoti antrasis – „Gamtos ateities“ vardo – „Kuršių marių...

Judėjimo Klaipėdoje strategija: viešasis transportas visų problemų neišspręs (2) nuotrauka, foto

Skaityk dabar, Toliau tęsiame rašinių ciklą apie judėjimo strategiją uostamiestyje, apie viešąjį transportą ir...

Kapitonas M. Bastakis: „Turime didžiulį potencialą tapti konkurencinga jūrine valstybe“ nuotrauka, foto

Jūra, Lietuvos stiprybė – visus metus neužšąlantis Klaipėdos uostas su tranzitui itin palankia...

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...