Jolanta ir Romas Beržinskai - lengvaatlečiai, Klaipėdos sporto centro treneriai, vienuolikametė jų dukra Viltė - gabi gimnastė, Lietuvos čempionė. Šeima turi bendrą svajonę, kurią nedvejodama įgyvendintų, jei tik turėtų pakankamai pinigų: įkurtų sportininkų rengimo centrą.
Romas: Taip, daug pinigų neužsidirbsi, bet man patinka mano darbas. Esu įsitikinęs, kad dažniausiai sportuoja tobulumo siekiantys žmonės. Iš tikrųjų būtų ramiau dirbti mokytoju vidurinėje mokykloje: keturias dienas per savaitę atidirbi, savaitgalis - laisvas. Po pamokų daryk ką nori. O trenerio darbas nesibaigia kartu su treniruote, jis nenutrūkstamas. Grįžęs namo negali pamiršti darbo rūpesčių. Reikia tvarkyti ir visus organizacinius reikalus. Tačiau mokykloje nedirbčiau, mano stimulas - sportinio rezultato siekimas. Noriu padėti vaikui pasiekti sporto aukštumų, kad jis išsiveržtų į tarptautinę areną.
Jolanta: Aš tai turbūt nedirbčiau šito darbo, jei ne vyras. Kai lankiau darželį, norėjau būti darželio auklėtoja. Paskui persigalvojau - sakiau, kad užaugusi būsiu mokytoja. Įgijau ikimokyklinio auklėjimo specialybę, teko padirbėti ir darželio auklėtoja, bet kadangi sportavau, vyro paskatinta, ėmiausi trenerės darbo.
Romas: Kalbant apie sporto situaciją Lietuvoje, materialinė padėtis gal ir nepasikeitė. Negaliu teigti, kad dabar žmonės gyvena blogiau nei "prie sovietų". Bet esmė ne ta. Gaila, kad sporto mokyklų valdžiai sporto laimėjimai nerūpi. Kai Lengvosios atletikos maniežas uždaromas mugėms ar parodoms, treniruok vaikus kur nori. Gali net netreniruoti. Pavyzdžiui, gruodį tris savaites vyksta kalėdinė mugė. Tu gali per tą laiką visai nesirodyti valdžiai akyse, tavęs niekas net nepastebės. Tai labai liūdina.
Romas: Sportuoti pradėjęs vaikas netrukus nori lenktyniauti. Reikia ir į varžybas nuvažiuoti. Ne visų vaikų tėvai išgali išleisti į varžybas, nupirkti aprangą, avalynę. Tad tenka treneriams padėti. Patys talentingiausi vaikai dažniausiai yra iš neturtingų šeimų.
Jolanta: Daug vaikų iš nepasiturinčių šeimų ir į rinktines prasimuša. Jie atkakliau siekia tikslo.
Romas: Tai va, bet kad negalime visų išlaikyti. Jei tik daugiau pinigų turėtume...
Jolanta: Taip, tikrai.
Romas: Manau, čia tipiškas atvejis. Ne, gal ir nelabai tipiškas: dažniausiai būna taip - treneris išsiskiria su savo pirmąja žmona ir veda auklėtinę... O aš žmonos neturėjau.
Jolanta: Netipiškas. Jis mane užsiaugino.
Jolanta: Romas, tada dar vaikinukas, ką tik baigęs studijas Kūno kultūros akademijoje, atėjo į mano mokyklą rinktis vaikų... Ir aš patekau į pačią pirmą grupę. Tada mokiausi šeštoje klasėje - tarp mūsų yra 10 metų skirtumas. Iš mano klasės išsirinko tris mergaites. Mes, aišku, labai stengėmės patikti jaunam treneriui, - juokiasi. - Taip ir pradėjau sportuoti. O kai man buvo aštuoniolika, susituokėme. Būdavo, po treniruočių nueidavom į kiną, kavos atsigerdavom... Visas trenerio merginas pažinojau. Atsimenu, labai pykau ant tų merginų, jei kuri nors jį įskaudindavo. Treneris visada buvo mano idealas. Labiau klausydavau jo nuomonės nei tėvų.
Romas: Aišku, taip atsitiko neplanuotai. Taip sakant, atėjau ne žmonos ieškoti, o olimpinių čempionų ugdyti, - šypsosi.
Romas: Ko gero, taip. Viskas prasidėjo dar tada, kai Viltei buvo vos keli mėnesiai. Pradėjau ją vartyti, kojytes kilnoti. Duktė dar nemokėjo vaikščiot ir kalbėt, bet jau darydavo kūliavirsčius. Atmenu, uošvė pykteldavo: ką tu darai, negalima. Vėliau, kai Viltei buvo pusė metų, išvažiavome į varžybas Danijoje, tad teko ją palikti močiutei. Mergaitė pati prašydavo močiutės, kad ją pavartytų. Paaugusios Viltės nebenulaikydavome namuose. Sulaukusi 4,5 metų mergaitė buvo labai judri. Nutarėme "atiduoti" į gimnastikos treniruotes - kad nusiramintų. Parsineša namo kuokeles ir mėto. Kuokelės krenta - triukšmas: bum bum bum bum. Gerai, kad gyvenome pirmame aukšte... Galvojome, kada gi jai atsibos. Tuolab kad tris kartus per savaitę eidavo į treniruotes, o kitom dienom sporto salę namie pasidarydavo.
Pernai Viltė tapo Lietuvos čempione. Gimnastikos treniruotes lanko kasdien - sportuoja po tris valandas.
Patinka. Įdomu. Norisi padaryti geriau už drauges.
Viltė: Aš irgi noriu būti manekenė... O kai pasensiu - kirpėja.
Romas: Būtinai. Jei savaitgalio rytas laisvas, 10 valandą važiuojame į mišką.
Jolanta: Tačiau Viltė kiekvieną rytą eina į treniruotę, tad kartu su mumis važiuoti negali.
Romas: Taip, kartais tingisi. Bet viena aišku - pabėgiojęs jausiesi geriau. Tai malonumas.
Jolanta: Kad ne, nieko ypatingo negaminu. Ir cepelinus valgom...
Romas: Viską valgome. Gal ir reikėtų kitaip gyventi. Atmenu, mama lankė racionalios mitybos kursus, tai labai gerai būdavo... Bet to dar betrūko, kad paversčiau žmoną virėja.
Romas: Sunku pasakyti. Kai jų turėčiau, tada galėčiau pasakyti... Viena aišku - įkurtume sportininkų rengimo centrą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą