Iveta Lukošiutė: "Siekiu maksimumo"

Jungtinėse Amerikos Valstijose devynerius metus gyvenanti buvusi klaipėdietė ir "Žuvėdros" šokėja Iveta Lukošiutė šiandien yra Amerikos šokėjų asociacijos narė, dirba ir treniruojasi Niujorke, turi savo mokinių, be to, pati kuria ir puošia šokėjų drabužius.

Sportinių šokių čempionatuose Jūs dalyvaujate kaip JAV atstovė. Ar nebūtų lengviau į juos patekti, jei atstovautumėte Lietuvai? Juk kiekviena šalis siunčia tik dvi geriausias poras, o Lietuvoje aukšto lygio šokėjų mažiau nei Amerikoje.

Mano partneris Ghermanas Mustucas, kaip ir aš, gyvena Niujorke, todėl mes atstovaujame Amerikai. Taip, čia daug porų, šokančių profesionalų lygiu, nes iš viso pasaulio suvažiuoja daug gerų šokėjų. Konkurencija labai didelė, bet tai skatina progresą. Lietuvoje nebūčiau pasiekusi to, ką pasiekiau čia. Paskutiniame pasaulio čempionate Vokietijoje pavasarį užėmėme antrąją vietą. Lietuvoje nėra nė vienos profesionalų poros, kuri šoktų 10 šokių kategorijoje.

Truputį paaiškinkite apie šokių kategorijas.

Mes su Ghermanu atstovaujame profesionalams ir šokame 10 šokių: penkis Lotynų Amerikos ir penkis standartinius. Dauguma porų pasirenka arba tuos, arba tuos, dažniausiai atsižvelgdami į savo kūno sudėjimą ir charakterį. Mes su partneriu šokame abiem stiliais ir dažnai varžybose rungiamės ir su poromis, kurios šoka tik vienu iš stilių, ir su pasirinkusiomis visus 10 šokių.

Esate kilusi iš Klaipėdos, taigi šokėjos karjerą pradėjote "Žuvėdroje"?

Vaikystėje svajojau šokti balete. Kai man buvo puspenktų metų, mama nuvedė į buvusių Klaipėdos pionierių rūmų šokių būrelį. Atsimenu, kad šokau gerai, bet buvau nepaklusni, judri, todėl dažnai mane išvarydavo už durų, kad netrukdyčiau kitiems. Vėliau laikraštyje mama rado skelbimą, kad vyksta priėmimas į "Žuvėdrą" - taip patekau pas Skaistę ir Romaldą Idzelevičius. Jų treniruojama šokau nuo šešerių iki trylikos metų. Vėliau nusprendžiau, kad čia nematau savo ateities - juk ne paslaptis, kad tokie šokiai labai brangiai kainuoja, o mano tėvai neturėjo per daug pinigų.

Iveta Lukošiutė su savo partneriu Ghermanu Mustucu Pasaulio šokių čempionate

(Čia įsiterpia Ivetos mama Anastazija Lukošienė: "Buvo ir taip, kad net teko parduoti automobilį. Važiavome į Kauną, ten išsirinkome suknelę, o kadangi atliekamų pinigų neturėjome, teko parduoti savo "Žiguli". Ivetos tėvelis protestavo, bet galiausiai vis viena sutiko. Tada ta suknelė kainavo 800 dolerių, o tais laikais, kai Lietuva tik atgavo nepriklausomybę, tai buvo labai daug." - Aut. past.)

Ar patikdavo treniruotis, nebūdavo per sunku?

Idzelevičiai buvo labai griežti treneriai, todėl treniruotės būdavo nuobodžios ir sunkios. Man patikdavo draugai, patikdavo šokti, bet būdavo labai sunku treniruotis. Treneriai visada kritikuodavo ir beveik niekada negirdavo. Man, vaikui, norėjosi pramogauti - kai draugai žiūrėdavo serialus, atostogaudavo, žaisdavo, aš turėdavau eiti į treniruotes. Norėjau mesti treniruotes, bet mama neleido. Dviejų dalykų man mama neleido daryti: tai kirpti savo ilgų plaukų ir mesti šokių.

(Vėl įsiterpia Ivetos mama: "Iveta visada buvo labai gabi menams. Vaikystėje ji lankė šokius, muzikos mokyklą, mokėsi piešti. Ir viską vienu kartu... Pastebėjau, kad dukra pradėjo nervingai mirksėti. Nuvedžiau pas gydytoją, o jis, išklausęs, kiek užsiėmimų mergaitė lanko, liepė mažinti krūvį. Teko atsisakyti muzikos mokyklos, nors namuose jau buvo nupirktas pianinas." - Aut. past.)

Kai man buvo apie penkiolika metų, pradėjau mamai zyzti, kad noriu mesti šokius, nes man neįdomu. Mamą "spaudė" pinigai - tos treniruotės ir konkursai labai brangiai kainavo, todėl ji pasidavė. Be šokių ištempiau gal tik kokius aštuonis mėnesius. Pradėjau sapnuoti savo trenerę Idzelevičienę. Tai tapo nepakenčiama, supratau, kad be šokių negaliu gyventi. Sugrįžau, galvojau, kad šoksiu tik savo malonumui, bet po savaitės pradėjau ieškoti šokių partnerio ir vėl pradėjau intensyviai treniruotis.

Kaip atsidūrėte Amerikoje?

Pirmiausiai išvažiavo mama. Po dvejų metų atvažiavau pas ją. Tada man buvo 17. Išvažiavau iš Lietuvos tik pabaigusi vienuoliktą klasę, vedama smalsumo ir norėdama aplankyti savo mamą. Daug drabužių su savimi nepasiėmiau, bet vieną šokių suknelę įsidėjau... Metus gyvenau kartu su mama Čikagoje. Ten pabaigiau vidurinę mokyklą, įstojau į koledžą. Visus metus, tik atvažiavusi į Ameriką, nešokau, išskyrus kelias pamokas vidurinėje mokykloje, kurios man buvo juokingos... Studijuodama koledže gavau darbą kirpykloje, kurioje man už valandą mokėjo 4,25 dolerio. Vėl pradėjau sapnuoti savo trenerę S. Idzelevičienę. Po metų supratau, kad daugiau be šokių neištversiu. Laikraščiuose ieškojau skelbimų apie šokių studijas. Kartą pamačiau, kad ieškomas šokių mokytojas. Nors niekada neplanavau būti šokių mokytoja, bet skelbimas mane sudomino, todėl paskambinau nurodytu telefonu. Savininkas pakvietė pokalbio. Kai nuvažiavau, jis iš karto pasiūlė man darbą ir pažadėjo, kad mokės 50 dolerių už valandą. Pradėjau vesti grupines pamokas suaugusiems. Neturėjau trenerės patirties, bet man gerai sekėsi. Dirbdama sužinojau, kad vienas lenkas ieško šokių partnerės Lotynų Amerikos šokiams. Aš su juo susipažinau ir kartu šokome metus. Paskui į Ameriką atvažiavo Artūras Narbutas, labai geras šokėjas iš Lietuvos. Jis buvo šokęs pas Norvaišas. Su juo pradėjau šokti standartinius. Vienu metu turėjau du šokių partnerius. Vėliau su Artūru pradėjome treniruotis 10 šokių kategorijoje, todėl mečiau lenką ir šokau tik su juo. Daug važinėjome po Ameriką, dalyvavome varžybose, treniravomės, bet po trejų metų išsiskyrėme. Iš karto pradėjau šokti su moldavu Ghermanu Mustucu profesionalų kategorijoje.

Kodėl išsiskyrėte su Artūru?

Buvo daug priežasčių. Viena iš jų - visada treniruodavomės tik dviese, nebūdavo kas mums pataria, kas stebi profesionalo akimis ir vertina. Šokių pasaulis labai skiriasi nuo kito darbo, nes du žmonės, kurie šoka kartu, turi labai sutarti. Tai sunkus grupinis darbas, dažnai tavo žingsniai priklauso nuo kito žmogaus. Mes su juo buvome ne tik šokių pora, bet ir draugai. Pagaliau pasidarė per sunku dirbti kartu. Mūsų charakteriai nesutapo. Išsiskyrėme, bet likome geri draugai.

Konkursai, suknelės, treniruotės daug kainuoja. Kaip užsidirbate pinigų, kad galėtumėte dalyvauti čempionatuose?

Kaip minėjau, mokiau šokti kitus ir gaudavau 50 dolerių už valandą, treniruodama vaikus - 15 dolerių už valandą. Kai vėliau su Ghermanu išvažiavom gyventi ir dirbti į Niujorką, tada dar šokome mėgėjų kategorijoje. Amerikoje šokėjų darbas mokamas atsižvelgiant į jų vardą ir laimėjimus. Iš pradžių mus priėmė dirbti į studiją ir mokėjo po 20 dolerių už valandą. Kai pradėjome daugiau treniruotis, mūsų laimėjimai pradėjo augti, ir jau galėjome savo pamokas parduoti brangiau, taip pat atsirado daugiau mokinių. Dabar dirbu šokių studijose, Prinstono universitete dėstau šokių pamokas. Kai mes su partneriu iškovojome pasaulinių laimėjimų, už 45 minučių pamokas pradėjo mokėti po 85 dolerius. Iš tų pinigų dar reikia susimokėti už salės nuomą. Nuolat užsisakome pamokas ir mokame treneriams, kurie dažnai atvažiuoja iš Europos treniruoti Amerikoje gyvenančių šokėjų. Šių mokytojų pamokos kainuoja nuo 150 iki 300 dolerių už 45 minutes; kaina priklauso nuo jų profesionalumo lygio ir iš kokios šalies atvažiuoja, mat jiems reikia susimokėti už kelionę ir pragyvenimą. Daug pinigų išleidžiame keliaudami į įvairius konkursus, nes turime susimokėti už kelionę, viešbutį. Konkursuose prizai atitenka tik laimėtojui, be to, jie tikrai nėra dideli - apie 1500 dolerių. Tų pinigų užtenka tik padengti kelionės išlaidoms. Jei konkursas vyksta kur nors Europoje, kelionė kainuoja daug daugiau...

Labai linksma skaičiuoti svetimus pinigus, bet vis viena nesuprantu, kaip galima išgyventi iš šokių. Treneriams sumokate daugiau, nei patys gaunate. O dar kelionės į konkursus, drabužiai ir kitos išlaidos...

Kuo aukštesnis profesionalumas, tuo daugiau gauni už pamokas, daugiau turi mokinių. Mes taip pat dalyvaujame specialiuose konkursuose - kur rungiasi poros iš vieno profesionalo ir vieno mėgėjo. Mėgėjai gali būti tiek vaikai, tiek suaugę, kurie nori šokti su geru ir gražiu partneriu. Už treniruotes su jais mėgėjai moka pinigus, taip pat jie sumoka ir už keliones į konkursus. Dažniausiai tokie konkursai vyksta prieš vakarinius profesionalų konkursus. Kitur pasaulyje tai dar nepopuliaru, bet Amerikoje labai madinga. Ghermanas turi daug tokių partnerių. Ir aš turiu kelis mokinius, su kuriais šoku, bet kadangi norinčių šokti vyrų visada mažiau, todėl daugiau dirbu su mėgėjų poromis. Dar uždirbame dalyvaudami įvairiuose šou. Kai mes su partneriu pradėjome šokti, tokiuose šou gaudavome apie 100 dolerių už šokį, o dabar jau kaina pakilo.

Kokie tie šou?

Tai tokie vakarėliai, kuriuose mes šokame tuos pačius savo šokius, bet pridedame nedidelį vaidinimą, pasinaudojame artistiškumu. Kartais jie vyksta teatre. Susirenka šokių mėgėjai ir stebi šokius. Patys šokėjai pasirenka muziką, keičia kostiumus. Galiausiai viskas susibalansuoja: uždirbi, išleidi konkursuose, pakeli savo profesionalumą, uždirbi daugiau, bet ir išleidi daugiau... Mes norime pakelti savo profesionalumą iki maksimumo, kad ateityje, kai baigsime šokti, galėtume teisėjauti konkursuose (nors ir dabar jau teisėjaujame), treniruoti, šokti šou. Tada jau išlaidų nebebus, o bus tik pelnas. Labai svarbu, kokio profesionalumo lygio būdamas nustosi šokti - nuo to vėliau priklausys atlyginimų dydis. Labai gerai moka Japonijoje. Kartą mes patys apsimokėjome kelionės išlaidas į konkursą Japonijoje, dabar jie patys kviečia atvykti ir kelionės išlaidas padengia.

Profesionalaus šokėjo kelias yra labai sunkus, brangus, bet labai įdomus, pamatai ne tik visą Ameriką, bet ir daug pasaulio šalių. Kur kitur dirbdama galėčiau tiek daug pamatyti? Kai sugrįžtu į Niujorką, pabūnu dvi savaites, ir jaučiu, kad prasideda monotonija, darosi nuobodu... Man labai patinka šis darbas.

Jūs ne tik šokate, bet ir kuriate sukneles.

Nuo pat vaikystės mane domina drabužių modeliavimas. Aš lėles nusipiešdavau pati ir joms kurdavau drabužius. Domėjausi menais, bet kadangi nebaigiau vidurinės mokyklos Lietuvoje, tai neįstojau į išsvajotą Dailės akademiją. Mokydamasi koledže Amerikoje lankiau piešimo, fotografijos, kompiuterio grafikos pamokas. Kai pradėjau šokti konkursuose, šalia manęs nebuvo gero dizainerio, kuris kurtų man sukneles, tad teko pačiai tuo užsiimti. Niujorke šokių drabužių kainos didžiulės - po 2000-3000 dolerių, o jos nevertos tokių pinigų, nes kokybė manęs netenkino. Supratau, kad aš pati galiu padaryti daug geriau. Susiradau siuvėją, nupiešiau jai modelius, ji pasiuvo sukneles, aš jas papuošiau Svarovskio kristalais. Kitoms šokėjoms patiko, ir jos pradėjo mano drabužius pirkti. Tiesa, buvo atsiradę net rėmėjų, kurie siūlė šokti su jų suknelėmis, bet pačios sukurtos man yra mielesnės, todėl atsisakiau paramos. Dabar turim tik vienus rėmėjus - jie mums duoda nemokamai batus, o mes jiems leidžiame naudotis mūsų nuotraukomis reklamos tikslais. Atidariau savo kompaniją, kuri kurs ir gamins drabužius šokėjų treniruotėms...

Dalia KAVALIAUSKIENĖ