Gerdas Milkeraitis: "Kasmet pasivaikštau vaikystės takais"

Gerdas Milkeraitis 1935 metų gruodžio 23 dieną gimė Klaipėdoje, Baltikalnio gatvėje (tada ji vadinosi Baltikalweg). Deja, gimtuoju miestu džiaugėsi neilgai. 1944 metų spalio mėnesį Gerdas kartu su mama ir dviem seserimis pasitraukė į Vokietiją.

Į vaikystės kraštus, kamuojamas nostalgijos, po ilgų metų ponas Milkeraitis pirmą kartą sugrįžo 1988-aisias. Tuometinė Klaipėda jam sunkiai bepriminė prieškarinį Memelį. Šiemet, kaip ir kasmet, Gerdas atvažiavo į gimtinę dviejų savaičių atostogų - jau keturioliktą kartą...

"Klaipėda dabar mane tik džiugina. Jaučiuosi čia kaip namie. Turiu čia ir draugų. Prisimenu, kai po ilgos pertraukos lankiausi čia tarybiniais metais - buvo nyku. Tada nutariau, kad padėsiu dabartinei Simono Dacho mokyklai. 1988-19992 visai nebuvo atvirukų su Klaipėda ir Nida. Tai aš fotografavau, leidau tuos atvirukus ir dalis pinigų buvo skiriama tai mokyklai. Aš labai džiaugiuosi sutvarkyta buvusios Jono bažnyčios aplinka. Man ta vieta ypač brangi. Ten aš krikštytas, ten tuokėsi mano tėvai. Gerai, kad apsodino krūmokšniais bažnyčios kontūrus. Man tai šventa vieta. Kaip ir Skulptūrų parkas. Šiose buvusiose kapinėse palaidoti mano seneliai. Gerai, kad ten daug senų medžių ir nėra jokių pastatų. Dažnai lankausi tame parke. Jame tvyro susikaupimo dvasia. Gerai, kad senamiestyje restauruojami namai. Matau, kad tai pastovi tendencija. Klaipėda išties gražėja.

Džiaugiuosi matydamas šypsenas žmonių veiduose. Laimingas, kai jie turi darbą, kai jiems gerai sekasi verslas. Žmonės labai draugiški, atviri. Gali jais pasitikėti, jie visada tesi pažadus. Ir džiugu, kad visos kartos savo charakteriu ir geranoriškumu yra panašios. O merginų grožis - nenusakomas.

Vos ne kasdien keliuosi į Smiltynę. Aš einu iki molo, kartais aplankau Jūrų muziejų. Gaila, kad Baltijos jūroje vanduo toks šaltas ir neįmanoma maudytis. Į Neringą nuvykęs jaučiuosi kaip sugrįžęs į vaikystę. Mano tėvas labai mėgo sklandyti. Tad mes su mama važiuodavome į Juodkrantę ir Preilą pasižiūrėti. Tėvukas kilęs iš Pukalnio prie Rusnės. Tad mielai nuvykstu ir tenai. Prosenelio name gyvena moteris, kuri kadais buvo ištremta į Sibirą. Ji prižiūri ir mano prosenelio kapą. Ji tai daro, prisimindama tuos, kurie liko Rusijos žemelėje. O aš labai ją gerbiu už tai, kad sutvarko ir mano prosenelių kapus.

Šiaip viskas atrodo pozityvu. Gal tik vienas dalykas. Kai pastatė Anikės skulptūrą Teatro aikštėje, ten prie postamento buvo prikalta lentelė vokiečių kalba "Taravos Anikė - dovana iš Vokietijos". Kažkodėl ji nuplėšta. Kaip ir atminimo lenta karalienei Luizei. Juk mes Vokietijoje taip stengėmės rinkti aukas, kad Anikė būtų pastatyta ir kad karalienė Luizė būtų pagerbta. Skaudu, kad kažkam tie vokiški užrašai trukdė.

Labai tikiuosi, kad visai Lietuvai buvimas Europos Sąjungoje išeis į naudą. Ir kad sienų nebebus - gerai. Laukiu, kada Lietuvoje įves eurą. Visiems europiečiams bus geriau, kad Europa viena ir nėra karo. O turtingesnių kraštų žmonės turėtų pasidalyti su neturtingais. Tikiuosi, kad po dešimties ar dvidešimties metų visi žmonės Europoje bus draugai."

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder