Bronius Mažeika: "Dievas mane čia įtaisė"

Ponas Bronius sakė nesijaučiąs vienišas, nes šalia - draugas Vytautas

"Aš čia tikrai nesijaučiu vienišas. Kambario draugas man - kaip brolis. Jis man patarnauja, aš - jam. Be to, žiūrime "Komisarą Reksą" ir visokias baikas per televiziją", - sako Bronius Mažeika, gyvenantis Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos "Caritas" senelių globos namuose.

Matau ant stalo poezijos knygų. Gal ir pats rašote?

"Negaliu aš verkti nei raudoti, nes siela išdžiūvus kaip užuolankos bala. Tu už mane paverki, tu už mane paraudoki, benami gintarėli, išmestas iš jūros nakčia. Tavo balsą begirdi vienas Dievas, nutildęs jūrą, vėją ir bangas. Tavęs nemyli jūra, manęs nemyli žemė - kartu paraudokim, gintarėli, nes mudviejų viena dalia", - padeklamavęs ponas Bronius šelmiškai juokiasi. Jam 85-eri, sako, ranka dreba, negali rašyti, tačiau labai mėgsta skaityti Brazdžionį, Mačernį, žymiuosius rusų poetus.

Ar prisimenate Kalėdas tėvelių namuos?

Vakar šventėme mano gimimo dieną kolektyve, tai prisiminiau, kaip gimtame Labučių kaime, Kuršėnų rajone, pradinėje mokykloje nebuvo sąsiuvinių, rašėme grifeliu lentelėse. Augome septyni vaikai, bet sunkių darbų neteko dirbti, lepūnėlis buvau. Penktą klasę jau lankiau Klaipėdoje, Donelaičio gimnazijoje. Vyresnioji sesė ištekėjo už vokiečio, tai šis sakė: "Palamdysiu tave, nerangus žemaiti loky!" Ir lamdė... O 1937 metais restoranas "Viktorija" rinko "Pikolo"; gal matei kine, būdavo tokie pasiuntinukai žaliom uniformom? Tai aš laimėjau "pikolo" konkursą, gavau iš darbdavių išlaikymą, drabužių ir valgio. Ir po pamokų ligi dvyliktos nakties nešiojau "Viktorijos" viešbutyje lagaminus, ponioms į kambarius - šampaną, šokoladą. Daugiausia arbatpinigių - 300 dolerių! - susirinkau, kai 1938 metais čia, į Pasaulio lietuvių olimpiadą suvažiavo daugybė Amerikos ir Australijos lietuvių, ir apsigyveno tame vieninteliame Klaipėdoje lietuviškame viešbutyje.

Prasidėjus karui, turbūt nutrūko "pikolo" verslas?

Nutrūko ir mokslai, dirbau mokiniu tekstilės fabriko audimo skyriuje. 1939-aisiais balandžio mėnesį į miestą atėjo Hitleris, gavau šaukimą į kariuomenę. Bet kai frontas traukėsi, vokiečiai mane išvežė su darbo batalionu į Rytprūsius. Tai Pėžaičiuose kasėm kanalus kaip katorgininkai. Paskui aš pabėgau, atsidūriau Drezdene, barakuose, kartu su 10 000 kitų lietuvių. Mokėjau vokiškai, tad ten kurį laiką dirbau ginklų fabrike, džiovykloj, kur buvo karšta kaip pragare. Tokios ir Kalėdos buvo, kai Drezdeną subombardavo, sudaužė - tada bėgau į jūros pusę... Badas, baisumai, per vargus sugrįžau į Lietuvą.

Kokios buvo Kalėdos pokario Klaipėdoje?

Klaipėda 1945-aisiais buvo niūri dykynė, griuvėsiai, bombų išraustos duobės. Šmėklinėjau, kol įsikūriau žvejų namely, susidėjau langus... Nei kuo apsiaut, nei ko pasiklot. Kaimynas pakvietė dirbti butų valdybon. Ir štai po metų vieną dieną pas mane atėjo klebonas, mano brolio, kuris glaudėsi Kretingos pranciškonų vienuolyne, siųstas. Su juo ant plikų grindų miegojom kaip kokie pabėgėliai. Turėjo jis vyskupo nurodymą atidaryti uostamiesty bažnyčią, tai jis manęs prašė tinkamą pastatą rasti. Ką gi, buvusi baptistų bažnyčia šleivom durim, žiojinčiais langais tiko, ant jos užrašėme: "Čia dabar bus Romos katalikų bažnyčia". Suorganizavau davatkas, bažnyčios ištroškusias, jos per tris dienas viską išvalė. Iš garažo atnešiau kryžių, vietoje altoriaus - virtuvės bufetėlį, ir atlaikėme pirmąsias mišias. Žinoma, ėjome pas tuometį Vykdomojo komiteto pirmininką Bergą užregistruoti Kristaus Karaliaus bažnyčią.

Gyvenimas tęsėsi, gal jau nebe toks šventas?..

1947 metais suėjome gyventi su Onute. Aš duonos kepykloje sandėlininku dirbau, ji - virėja. Šliūbo neėmėm, abu suvargę kaip skiedros. O paskui baigiau maisto pramonės institutą, ir pasidariau didelis žmogus, restoranų liūtas, - juokiasi. - "Baltijos" restorane, prie to paminklo su patranka, dirbau padavėju, kasininku, bufetininku, o paskui ir administratoriumi.

Žinok, ir tais raudonojo maro laikais restorane per Kalėdas būdavo pilna salė; ir tie komunistai slapta šventė. Tai namuose per šventes nebūdavau, atlikdavau savo pareigas. Kartais savo Onutę prie tarnybinio stalelio pavaišindavau, pašokdindavau... Ir tada aš per šešerius metus namą pasistačiau Viršutinėje gatvėje, 15-as numeris.

Kaip patekote į valdiškus namus?

Prieš devynerius metus, kai mirė žmona, buvau sutaręs su brolio sūnumi, kad jis mane nukaršins. Bet jis, buvęs man švelnus vaikas, prasigėrė, šiurkščiai mane stumdė, tai ir susipykom. Tuomet klebonas Gedvilas ir pažįstama vienuolė man šiuos gerus Dievo namus išrūpino. Čia esu švarus, prižiūrėtas. Čia ir cukierkų gaunu, ir kunigai ateina, išpažinties prieinu. O tų griekų kokių turiu? Na, panų nebekibinu; o kad čia jų būtų! - juokiasi. - Dabar jau visi giminės išmirė, liko tik sesuo Juzefa, ji turi butą, bet skundžiasi, kad vieniša kiaurias dienas... Jos dukra, panelė mane aplanko, man ji kaip ir vaikaitė. Trys mano buvę kambariokai jau irgi Anapilin išėjo, ligų pribaigti, nesu ir aš toks sveikuolis; ir papirosą patraukdavau, ir čerkelę įsiūlydavo. Gyvenu dabar su dzūku Vytautu; jis doras žmogus.

Džiaugiuosi, kad nesu vienišas. Kad nugyvenau gyvenimą klausydamas sąžinės balso, nieko nenuskriaudžiau.

Ko labiausiai ilgitės? Ar aplanko vaikai?

Mudu su žmona buvome bevaikiai. Nėjome pas daktarus tikrintis, kuris čia "kaltas". Svarstėme, ar pasiimti vaiką iš Girulių kūdikių namų: atėjome pažiūrėti, o ten tokia graži mergytė smėlį žarsto... Paklausiau, kur jos mama, ji atsakė: "Išvažiavo", ir man taip širdį suspaudė... Bet paskui giminaitis atkalbėjo.

Mano Onutė buvo šventa moteriškė, aš ją labiau už viską gyvenime mylėjau. Kai aštresnį žodį ištardavau, ji nutylėdavo, pats paskui gailėjausi, pabučiuodavau. Susituokti taip ir nespėjom, nors 48-erius metus pragyvenom - ir tik mirtis mus išskyrė. Paskutiniuosius dešimt metų ji sirgo, paskui ir vėžys iškankino; man jos buvo labai gaila, slaugiau ją. Dabar dažnai Oną sapnuoju: jei tik nelabai linksma pasirodo sapne, vis mišias užperku.