Neatsimenu, kada ta ramybė buvo. Net kai laukiausi vaiko, nesėdėjau namie, ėjau į baseiną, baigiau floristikos kursus. Ir buvau prisitempusi tiek šiukšlių puokštėms kurti, jog bijojau, kad vyras iš namų išvarys. Bet nuo teatro buvau atsiribojusi.
Anksčiau visada dviese su vyru pietaudavome mieste, o gimus vaikui, atsirado rūpesčių, apie kuriuos net nepagalvojau. Viskas nauja, prieš mus tarsi atverstas švarus neprirašytas gyvenimo lapas. Tėvais negimstama, o tampama.
Kodėl sūnų pakrikštijote Leonardu? Koks jis?
Nebijo vandens, nes vaikštom į baseiną, mankštas darom. Jis viską anksti pradėjo: šliaužioti ir stebėti. Vaikščioti ėmė dešimtą gyvenimo mėnesį, tai buvo tėčiui gimtadienio dovana. Dabar tėtis moko jį tarti žodį "revoliucija", nes mažylis, jį išgirdęs, labai juokiasi. Leonardas reiškia - "stiprus liūtas"; mums abiem patiko vardo kilmė ir skambesys. Ir vardas vaikinui tinka.
Renaldai, kaip supratote, kad Beata - jums skirtoji?
Pamačiau ir įsimylėjau. Švelni, gera, supratinga. Kartais šalta, nepasiekiama, ir tai verčia ieškoti kelio artyn. Tai - iššūkis, tai mane "veža". Ji - mielų savybių mozaika.
Nebandėte keisti vienas kito, ji ir dabar atitinka jūsų lūkesčius?
Bent jau man neatrodo, kad išlindo trūkumai, kurių anksčiau buvau nepastebėjęs. Leonardo gimimas pagimdė nuomonių skirtumus dėl auklėjimo, bet dėl to nesipykstam. Aš retai atsimenu net tėvukų ar draugų gimtadienius, tad negaliu patikėti, kad atšventėme penkerius santuokos metus.
Ji išlaikė pirmapradį mylimosios žavesį. Beata išvis mažai pasikeitė. Atsiradus Leo, ji pasigenda galimybės nuo manęs pabėgti, tada būna šiek tiek laukinė... - juokiasi.
Daug vyrų žavisi balerinomis, apskritai artistai - impulsyvūs żmonės. Ar tai nekaitina jūsų pavydo?
Hm... žinosim. Nors nekankina baimės, pažįstu visus jos trupės vaikinus. Nesijaučiu už juos pranašesnis, ir ne savimi perdėm pasitikiu, bet žmona. O jeigu būtų pretekstas pavydėti, iškviesčiau varžovą į dvikovą, - juokiasi Renaldas. - Vienintelis artistės trūkumas - darbas savaitgaliais.
Žiūrite į ją kaip į baleriną ar tik gėritės gražia moterimi, kuri priklauso jums?
Žiūriu kaip į menininkę. Gražų, jausmingą žmogų, kuris kuria kai ką velniškai gražaus. Net operetėje man įdomiausia dalis, kur įtraukiama šokėjų trupė. Tad esu pozityviausias Beatos kritikas. Vaikystėje lankiau dailės mokyklą, dabar fotografuoju, ir ne tik šokėjus. Nors buvo Beatos fotosesija. Ir ji ketina temptis mane į sportinius šokius! Sakau, kai paaugs Leo, šoksime trise.
Beata, ar norėtumėte, kad jūsų sūnus lankytų baletą?
Norėčiau, kad pats pasirinktų. Negali žinoti: vesiuosi jį į darbą, o gal? Bet mano mama, mačiusi kelią, kurį nuėjau, sakė: "Kad būčiau žinojusi..." Dar mažą mane nuvedė į "Gulbių ežerą" Operos ir baleto teatre, pamačiau tas baltas suknias - ir ištirpau. Trypiau kojom: būsiu balerina. Čiurlionio meno mokykloje buvau viena gabesniųjų, Andželika Cholina savo spektakliuose skyrė vaidmenis ne pagal amžių. Apskritai buvome eksperimentinė klasė, nuo mūsų prasidėjo baigiamieji mokyklos spektakliai.
Mokyklą prisimenu su šiurpuliuku. Kėliausi paryčiais, sunkios pamokos, ligi vėlumos - spektakliai. Valgei sriubą - dėstytoja atima iš tavęs duoną, pyragaitį slėpdavau po prijuoste. Vaikystės nerasta. O iš klasės draugų tik aš viena likau šokti.
Pasakytumėt, kad baletas - visas jūsų gyvenimas? Esate muzikinio teatro prima.
Šeima - pirmoje vietoje. Nemėgstu žodžio "prima" nei "žvaigždė"; per garsiai pasakyta. Tiesiog kai matau, kad yra žmogus, kuris geriau už mane tai daro, lenkiu galvą ir mokausi. Skaičiau straipsnį, kuriame mane, šokusią mirštančią gulbę, palygino su Maja Pliseckaja. Tai įpareigoja. Nesiblaškau, esu savikritiška. Taip, kartais peržengi save, išsipančioji iš baimių kokono. Klaikiai bijau aukščio, ir kai viename spektaklyje reikėjo užbėgt partneriui ant pečių ir dar iškeltom rankom, pasakiau: niekada gyvenime. Bet nebuvo kur dingti, įkvėpiau - ir darbas padarytas.
Kuo brangus penkiolikos metų darbo kraitis?
Būna, kai ateina žiūrovai ir sako: "Mes verkėme". Arba prisipažįsta nejaukiai pasijutę "Šecherezadoje", kur buvo intymi scena, partneris lietė mano krūtinę. Aš tik perduodu judesiais, ką noriu pasakyti žodžiais: emocijas, vidines būsenas.
Ką turėjo galvoje Maja Pliseckaja, pasakiusi: "Balete - kaip kare"?
Trauma - blogiausia, kas gali nutikti. Aš vienu metu išgyvenau depresiją. Kai man buvo atlikta kelio operacija, atrodė, kad jau pasaulio pabaiga. Mėnesį nemyniau tos kojos, bet atsikėliau - ėjau, dirbau, dirbau... Man žmonės sakė: toks įspūdis, kad nieko nebuvo įvykę.
Baletas - demoniškai patrauklus darbas, nors dabar, grįžus iš motinystės atostogų, jaučiu, kad neinu jaunyn. Dvasia augi, o kūnas tarsi traukiasi, tai ten paskauda, tai šen. Tik atsikėlęs turi priversti kūną šokti. Bičiuliai, stebėję repeticiją, stebėjosi: "Ir jūs tai darote kiekvieną dieną?"
Lenktynių žirgai ne kasdien veržlūs, ir balerūnai - ne visagaliai. Iš šalies atrodo paprasta: atsistojai ant pirštų galų - ir pašokai... Tai sekinantis sportas. Darbas kaip anglies kasyklose.
Įtampa scenoje tokia, kad padeda gyvenimiškoje kovoje už būvį?
Atvirkščiai, niekas taip neužgrūdina, kaip pats gyvenimas. Esu jo vėtyta ir mėtyta. Mudu su vyru išgyvenome siaubingą nelaimę - netekome pirmagimės dukrytės. Žinau, kad po tokio įvykio dauguma šeimų išsiskiria. Ir mes daug kalbėjomės apie viską tiesiai: ar liekam kartu? Pažvelgėme viens kitam į pačias širdies gelmes, ir vieningai nutarėme - nebėgsime nuo problemos, spręsime ją, ir toliau gyvename.
Galiu pasakyti, kad gyvenimo stichija praplečia kūrybos galimybių ribas, išugdo ištvermę nepasiduoti, nesileisti sugniuždomai. Kristi ir kilti.
Vadovaujate šokių studijai "Duende". Kas jums yra flamenkas?
Noriu dar ir fotografuoti, mokytis kalbų, užsiimti floristika. O flamenkas - tai naujas patirčių žemynas, į kurį noriu skverbtis. Jei žmogus nežino, kas yra tas flamenkas, pasakai - Karmen, ir viskas aišku. Na, nesu aš jau tokia tobula Karmen - ugnis, meilė ir neapykanta. Gal tas šokis geriausiai atspindi mano "gyvenimo stilių"? Bet tą liepsną reikia šokti, ne kalbėti apie ją.
Ir buityje esate menininkė?
Jeigu kas nufilmuotų mano dieną namuose su Leo, išeitų komedija. Vaikas - ant palangės, gaudau jį, lyginu drabužius, verdu valgyt, ir dar, apsiavus kaustytus batus, sugebu pėdomis ritmą išmušinėt. Tėtis, grįžęs iš darbo, klausia, ko tas Leonardas pradėjo trepsėt. Mano įtaka.
Ir šiomis dienomis grįžtu į teatrą, vėl skirstomės vaidmenis, pasineriam į rutiną. Kokio tikiuosi vaidmens? Man bet koks brangus. Štai choreografas Vytis Jankauskas pastatė šokio spektaklį "Viltis" pagal "neįmanomą" Šionbergo muziką, ir aš susitapatinau su tuo efemerišku, bet stipriu personažu - Viltimi.
Kartą vaikiško spektaklio išvakarėse susirgo balerina. Nemokėjau to vaidmens, bet nuėjau pas vadovą ir pasakiau, kad šoksiu. Mačiau, ką daro kiti, ir improvizavau. Pažiūrėjusi filmuotą įrašą, likau patenkinta.
Nežinau, kas dar laukia ateity. Bet jaučiuosi velniškai užgrūdinta, pasiruošusi peršokti visas savo vidines prarajas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą