Audriaus Bartninko gyvenimo strategija - pasodinti gerumo daigą

Audriaus Bartninko gyvenimo strategija - pasodinti gerumo daigą

"Esu svajoklis, nes svajonės yra tam tikra gyvenimo strategija, pritraukianti sėkmę. Dėl to noriu ir vaikus išmokyti mąstyti pozityviai", - sakė Klaipėdos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centro "Dienvidis" vadovas Audrius Bartninkas.

Nedažnas vyras pasirenka socialinį darbą, juolab turintis dailės bakalauro laipsnį, Tarptautinės aukštosios vadybos mokyklos rezultatyvių pardavimų įgūdžių specialisto diplomą...

Kadaise kūryba užėmė didžiąją mano gyvenimo dalį. Rengiau dirbinių iš odos (rankinių, medžioklės reikmenų, telefono dėklų, knygų viršelių) parodas. Norėjau kurti ir nebūti įspraustas į rėmus, bet teko imtis vadybininko darbo. Padariau puikią karjerą, pasitrankiau po pasaulį ir išmokau malti liežuviu nesustodamas, - juokiasi. - Bet pasigesdavau ir kitokios veiklos. Domėjausi socialinės atsakomybės samprata, nes, anot vieno filantropo, nesinori būti turtingam kapinėse, geriau eiti miegoti žinant, kad per dieną nuveikei ką nors prasminga... Dievo pirštas buvo taip susidėliojusios aplinkybės, jog kūrėsi dienos centras ir jo rėmėjai vokiečiai ieškojo specialistų. Aš laimėjau konkursą ir tapau centro vadovu.

Racionalus žmogus prisitaiko prie pasaulio, o neracionalus bando pasaulį pritaikyti prie savęs. Ką keisti ėmėtės pirmiausiai?

Kai dirbau mokytoju mokykloje, susidūriau su tokiu buku požiūriu: paaiškinai vaikams pamoką, baigėsi darbo valandos - užrakinai kabinetą, ir žinokitės. Vyresnieji mokytojai dalijosi valandas, pinigus, rėkė, kuris garsiau, žodžiu, sava "mafija". O jaunas lieki nuošaly, nepritampi, nes neapkalbinėji, nesiveli į intrigas.

Aš sau pasakiau: jeigu dar kada nors dirbsiu pedagoginį darbą, tai nebent institucijos vadovu, kad galėčiau ką nors pakeisti. O kai negali prieš vėją papūsti - jautiesi bejėgis, ir tave suvalgo sistema.

Todėl pirmiausiai dienos centre stengiausi pakeisti nuostatas. Svarbu ne griežta ranka, ne taisyklės, o draugiški susitarimai, sąžinė, tolerancija ir supratingumas. Diskutavome su kolegomis, kaip motyvuoti vaikus ateiti į dienos centrą. Tie, kurie dirbo tik dėl atlyginimo - išėjo. Juos pakeitė jauni žmonės, atėję iš idėjos, suvokiantys, kas tai yra savanorystė. Jie važiuoja su vaikais į ekskursijas ir nereikalauja už tai papildomo atlygio. Manau, jog tai, ką investuoji į vaikus, sugrįžta su kaupu: pasitenkinimu savo darbu, grįžtamuoju ryšiu. Juk pasėji vaikuose gerumo daigus, nors jie išdygs gal tik po dvidešimties metų.

Bet vaikai iš socialinės paramos centro tarsi iš šiltnamio grįžta namo - į realybę, kur yra skriaudžiami, kur vyksta purvinos orgijos ir viešpatauja skurdas...

Jų gimdytojai turi psichikos sutrikimų, priklausomybių, patenka į areštinę... Bet mes negalime atimti vaikų iš tėvų. Užtat mažam žmogučiui, atsidūrusiam kryžkelėje, galime suteikti kitą gyvenimo vaizdą ir patirtį. Pas mus jie saugūs. Ir gauna tokių gyvenimiškų patarimų, kurių nesulaukia iš tėvų. Čia yra psichologas, vyksta meno terapijos užsiėmimai, čia gera, šeimyniška, atvira aplinka. Galime tikėtis, kad prisimindami tai, ką išgyveno dienos centre, jie išaugs geri, teisingi žmonės. Nebūtinai visi bus mokslininkai; svarbiausia - kad nebūtų vagys, banditai ir melagiai.

Jums priimtiniausias liberalus auklėjimo būdas. Sako, taip išugdomi lengvabūdžiai, neturintys atsakomybės jausmo...

Neklausykime, kas ką sako, ieškokime aukso vidurio. Mano pusbrolį tėvai mušdavo, bet jam buvo tas pats: paskaudėjo - ir praėjo. Mane su broliu mama irgi auklėjo diržu, ir man tai buvo didelis pažeminimas. Visa tai paliko blogą pėdsaką, nes negerai vaikui turėti daug baimių, tai pažeidžia sielą.

Mūsų vaikai savikritiški, nuo mažens savarankiški, patys centre išsiskalbia drabužėlius, pasikuria pirtį, išsikepa meduolių. Mokykloje jie patiria patyčių, bet čia išsilieja bokso pirštinėmis daužydami kriaušę, papasakodami, kas slegia širdį.

 

Už gerą elgesį, pagalbą mūsų darbuotojams ruošoje vaikai užsidirba "virtualių" pinigėlių ir patys renkasi ekskursijas - į vandens parką, Trakų pilį, pasivažinėti kartingais, kateriais ar aplankyti vienuolyno požemius...

Su vaikais aplankėme ir Bitininkystės muziejų kitame Lietuvos krašte, susipažinome su senosiomis amato paslaptimis. Man nesvetimi sodininko, keramiko, medžio drožėjo amatai, o bitininkystė įaugusi į kraują, mat protėviai buvo bitininkai. Net mano pavardės kilmė rodo polinkį į amatą; išvertus iš rusų kalbos reiškia "drevininką".

Iš senelio likusius avilius nuvežiau prie Tverų, buvusios Žemaitijos sostinės, kunigaikščio Vykinto rezidencijos, kur išsinuomojome žemės sklypą. Ten yra laikina pašiūrė, aplink ją pagal europinį projektą turėtų išdygti rąstiniai nameliai kūrybinėms amatų dirbtuvėms. Vaikai ten žies puodus, mokysis odininkystės, kalvystės, kurs papuošalus. Į amatų centrą per atostogas kviesimės vaikus iš visos šalies dienos centrų.

Kaip tampama autoritetu?

Juo gali tapti, jei sugebi įtikinti, o ne primesti savo nuomonę. Jeigu sugebi išgirsti ir neberi druskos ant žaizdos. Mane vadybininko darbas išmokė pažvelgti į save iš šalies: kai dirbau prekybos centre, reikėjo suprasti pirkėją, atrasti bendrų interesų, pasikalbėti apie jam rūpimus dalykus, o tik tada pereiti prie verslo.

Mano penkiametė dukra Minija sako: "Ant vieno peties sėdi angeliukas, ant kito - velniukas. Jeigu negerai elgiausi, turbūt šis per daug man į ausį prišnekėjo." Todėl kai matau, kad ji manęs nesuprato, įsižeidė, atsiprašau ir pasakau tą patį kitaip.

Ar pats direktorius kada verkė įskaudintas?

Aš jau esu išsiverkęs kitose gyvenimo situacijose... Esu jautrus žmogus, tad kartais tenka nueiti pas mūsų psichologą ir išsikalbėti. Kartais tikrai norisi viską mesti ir trenkti durimis, bet žinai, kad esi plaustas, kuris plaukia su visais vaikais. Kita vertus, suprantu ir tai, kad kada nors pajusiu tos dvasinės donorystės limitą - juk visi esame egoistai, o gyvenimas duotas tik vienas. Bet kol kas, kai tik pajaučiu, kad, rodos atiduodu visą save, bet iš to jokios naudos, - einu atostogų.

Nors turite tiek gyvenimiškos patirties, kad galėtum filmą sukurti, vis dėlto pripažįstate, kad kartais tos pastangos perauklėti nueina šuniui ant uodegos?

Man patirtis leidžia iš anksto numatyti, kas gali atsitikti vaikui. Matau, kuris jau pasidavęs gaujos įtakai ir gali atnešti destrukcijos į dienos centrą. Jam vieta griežtesnėje institucijoje. Tik klausimas, ar ten jį pavyks ištraukti iš grupuotės, kur "aukštesniesiems" turi vergauti, vagiliauti, mokėti "nalogus"? Kaip ir kalėjime, toks turi arba trankyti galvas, kol jį pripažins viršesniu, arba pražus. Kalėjime yra vyriškumo kultas, ir jeigu neturi "stogo" ir artimieji nemoka mėnesinio mokesčio vadeivoms, tampi priklausomas nuo grupuočių. Jeigu norėsi išėjęs jų nusikratyti, tave suras ir pakas.

Mes daug kalbamės su paauglėmis mergaitėmis, kurioms trūksta savigarbos, kurios susirašinėja su nuteistaisiais arba yra įsimylėjusios grįžusius iš ten. Jos yra idealistės, tikisi, kad savo meile, pagimdžiusios vaikelį, įstengs juos pakeisti.

Kurį laiką dirbau Pravieniškių kalėjimo prižiūrėtoju. Prancūzų kompanijos padedami su žudikais ir recidyvistais gaminome odinius baldus. Tuomet pastebėjau, kad daugumos senų darbuotojų požiūris į gyvenimą nelabai skyrėsi nuo nuteistųjų. Jie kiauras naktis kalbėdavo nešvankybes, o sudrožti nuteistajam lazda nebuvo tabu...

Ant kokių trijų banginių laikosi jūsų sielos žemynas?

Tai kūryba ir tikėjimas, kad ji liks, kai manęs nebebus. Kaip ir mano dukra Minija - gyvas šedevras. Ir kiti vaikai, kurie, tikiu, savo vaikams sukurs kitokį gyvenimą.

Tikite prisikėlimu?

Esu krikščionis, bet labiau linkęs gilintis į pasaulio religijas iš pasauliečio, mokslininkų ir istorikų pozicijų. Vaikų po bažnyčias nevedžiojame - verčiau pasikviečiame vienuolių, kunigų, eruditų, galinčių pasidalinti savo išmintimi. Daug sektų kabinasi prie nuskriaustų vaikų žadėdamos tikrąją tiesą, bet turėdamos savų paskatų. Mes vaikams paliekame laisvę rinktis - jie patys atras savo tikėjimą ir savo Dievą.

 

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder