Antanas Mažonas: "Grožis slypi žiūrinčiojo akyse"

Antanas Mažonas: "Grožis slypi žiūrinčiojo akyse"

"Laikau save menininku", - sako teisininko diplomą turintis Antanas Mažonas. 28 metų vyras prieš dvejus metus atsisakė perspektyvios juristo karjeros ir ėmė kurti... kompozicijas iš gėlių. Šiandien floristas studijuoja tarptautinėje šveicaro Peterio Hesso mokykloje "Atellier 5". Jis siekia įgyti profesionalaus floristo - dekoratoriaus diplomą. Floristikos salono "Mažoji smilga" direktorius A. Mažonas teigia pagaliau atradęs prasmingą ir mylimą darbą.

Antanai, papasakok apie save.

Gimiau Klaipėdoje, tačiau tėvams išsikėlus į sostinę, užaugau ten. Gyvenu ir dirbu uostamiestyje dar tik ketvirti metai. Augau inteligentiškoje šeimoje. Mano tėvas - biologas. Šiuo metu jis užsiima didmenine prekyba: tiekia gėlių augintojams gėlių vazonėlius. Mama biochemikė. Ji iki pat šiol dirba gimnazijos direktore.

O tu, spėju, nuo mažens skiepijai fikusus...

Na, ne... Niekada anksčiau neturėjau didelio polinkio prižiūrėti gėles, nesiekiau su gėlėmis susieti savo gyvenimo. Bet gėlininkystė yra visos mūsų didelės šeimos pomėgis ir verslas. Mano močiutė buvo gėlininkė. Pusseserė yra dirbusi floriste. Tėtis ilgą laiką augino ir pardavinėjo įvairiausių rūšių gėles. Klaipėdietė mano teta Danutė Sabalionienė taip pat savo karjerą pradėjo augindama gėles. Šiandien ji yra gėlių salono "Mažoji smilga" savininkė.

Ir kodėl gi vis tiek pasirinkai teisininko studijas?

Paauglystėje svajojau dirbti interjero dizaineriu. Net laikiau dailės egzaminą, tačiau mano sprendimą stoti į teisę lėmė svari tėvų nuomonė. Taigi baigiau Mykolo Riomerio universitetą ir įgijau juristo diplomą. Baigęs mokslus gavau darbą Vidaus reikalų ministerijoje. Iš pradžių dirbau viešojo administravimo, vėliau - tarptautinių ryšių ir ES departamente. Mano darbas buvo susijęs su teisės aktais, jų kūrimu, derinimu, atstovavimu. Per tą laiką susipažinau su savo būsima žmona Indre. Susižadėjome. Susituokėme. Asmeninis gyvenimas klostėsi puikiai. Tačiau darbinė veikla man ėmė kelti nerimą. Vis dažniau susimąstydavau apie tai, ar aš visgi nedirbu tik dėl paties darbo. Žinoma, iš pradžių tas važinėjimas į Briuselį pasirodė žavus ir reikšmingas, tačiau ilgainiui aš pajutau, jog popierizmas mane slogiai veikia. Pajutau, jog "džiūvu".

Ir kokių veiksmų ėmeisi?

Viena iš mano vaikiškų svajonių buvo dirbti Jūrų muziejuje. Vasaras praleisdavome Klaipėdoje pas tetą, tai natūralu, kad Jūrų muziejus, mums - gyvūnus ir gamtą mylintiems vaikams buvo ypatinga vieta. Beje gyvūnus nuo pat mažens labai mylėjau.


Kokie iš jų tau labiausiai patinka?

Auginu mopsę ir prancūzų buldogę. Svajoju kada nors, kai prasigyvensiu nusipirkti anglų ir Bostono buldoges.

Na, neįsižeisk, bet tavo išvardintos šunų veislės nėra itin simpatiškos. Paaiškink, kaip įžvelgi tų šunų grožį?

Yra toks anglų posakis  "Grožis yra žiūrinčiojo akyse".

Taigi ir kuo baigėsi tavo apmąstymai?

Vieną dieną parašiau laišką Jūrų muziejaus direktorei Olgai Žalienei, siūliausi dirbti muziejuje. Direktorė buvo švelniai šokiruota, nes jai atrodė tikrai keista, kad kažkas iš ministerijos renkasi mažiau apmokamą darbą. Ji nuoširdžiai manęs klausė, ar tikrai suprantu, ką darau. mesdamas perspektyvų darbą. Žinau, jog direktorė teiravosi apie mane... Ar aš esu adekvatus. Ar man gerai su galva. Panašu, kad ją nuramino ir aš buvau priimtas dirbti juristu.

O kaip žmona? Neprieštaravo, jog vyras nuo šiol namo parneš mažesnę algą?

Daug kas mane atkalbinėjo. Ir tėvai nelabai suprato, kodėl taip elgiuosi. Ir teta tikino, jog šis mano poelgis yra visiška nesąmonė. Tačiau mano žmona mane palaikė visu 100 procentų. Ji sutiko su manimi vykti gyventi į Klaipėdą. Indrė "greituoju būdu" čia susirado darbą. Mes išsinuomojome butą ir kibome į darbus.

Ar tada jau jautei dirbantis prasmingą darbą?

Be jokios abejonės. Iš pat pradžių jaučiau, jog savo žiniomis galiu prisidėti prie Jūrų muziejaus tobulinimo, klestėjimo. Ir tai pasitvirtino. Aš muziejuje dirbau 3 metus. Manu, jog tai buvo tikrai sėkmingi ir prasmingi metai. Tačiau kitas mano gyvenimo etapas prasidėjo tuomet, kai mano teta,gėlių salono "Mažoji smilga" savinininkė kartą manęs paprašė jai padėti. O man ir tų pinigėlių norėjosi prisidurti. Be to, juk šeimos galva esu. Sutarėme, kad aš savaitgaliais ir po darbo padirbėsiu tetos gėlių salone. Taigi laksčiau per du darbus. Ir kartą suvokiau, jog visiškai atsiduoti abiem darbams man tiesiog neužtenka laiko. Ką jau kalbėti apie vaikelio besilaukiančią žmoną... Vėl ėmiau kelti sau klausimus: ar aš gerai jaučiuosi? Ar esu savo vietoje?.


Tikriausiai mylima teta tave užbūrė ir įkvėpė meilę gėlėms.

Teta Danutė mane mokė profesionalumo. Ji šiame versle sukasi jau 16 metų. Ji yra labai aukšto lygio floristė, tad nenuostabu, kad ji iš manęs daug reikalavo. Juk aš atėjau ne grindų šluoti. Be to, dirbti man sekėsi gana gerai. Taigi aš vėl sustojau kryžkelėje susimąstęs apie savo gyvenimo tikslą. Mąsčiau, ar man išties patinka teisininko darbas. Juk aš mačiau, kaip mano kolegos, beje, ir žmona teisininkė tiesiog kaifuoja nuo savo darbo. Gyvena, miega ir valgo su tais visais kodeksais... O mane kažkodėl kaip tą nedorą vyrą vis į kairę traukdavo. Tada tetai uždaviau lemtingąjį klausimą: "Ar aš tikrai galiu būti toks pat geras floristas kaip ir Sigitas Kaminskas"? Ji man atsakė taip: "Viskas yra labai paprasta. Tu gali būti galbūt ir geresnis, bet viskas priklauso nuo tavo pastangų."

Ir teisininkas apsisprendė tapti floristu.

Išsiskyrimas su Jūrų muziejumi buvo skausmingas. Direktorė nenorėjo manęs paleisti. Manė, jog esu muziejui naudingas. Matė perspektyvas. Išgyvenau ir aš, bet kai žmogus priima sprendimą, jį pakeisti būna jau beveik neįmanoma. Žinoma neišvengiau įvairiausių emocijų šeimoje. Bet kaip visada mane labai palaikė žmona. Todėl esu nepaprastai jai dėkingas. Ko gero retas gali pasigirti tokia žmona, kokią turiu aš. Indrė yra mano angelas. Mano pasaka. Ji yra ta nereali moteris, kuris supranta visus mano savęs ieškojimus ir "nučiuožimus". Be to aš neturiu tos "fanaberijos" išgyventi dėl to, kad mano žmona uždirba keliais šimtais daugiau.

Ir kokia yra šios tavo odisėjos atomazga?

Buvau paskirtas gėlių salono "Mažoji smilga" direktoriumi. Čia aš ir kompozicijas kuriu, ir grindis šluoju, ir vykdau užsakymus. Baigiau klaipėdiečio Sigito Kaminsko, žymaus rusų floristo Staso Zubovo floristikos kursus. Taip pat esu baigęs Kauno paslaugų ir verslo darbuotojų profesinio rengimo centro organizuojamus Europinės floristikos kursus. Pagrindinis šių mokslų dėstytojas žinomas floristas Marijus Gvildys. Supratau, jog nieko kito aš gyvenime nebenoriu: floristika yra mano aistra.

Minėjai, jog šiuo metu studijuoji tarptautinėje šveicaro Peterio Hesso mokykloje.

Tai yra rimta aukštojo mokslo įstaiga, ruošianti profesionalus floristus dizainerius. Ten mokausi spalvotyros, menotyros, kultūrologijos, braižybos, botanikos ir kitų dalykų. Šiuo metu svajoju vykti pas poną Peterį. Jo studijoje susirinkę floristai, susimokėję nedidelę sumą pinigų gali kurti naudodamiesi įvairiausiomis šios mokyklos priemonėmis: metalu, parafinu, popieriumi, akmeniu, įrankiais. Čia galima įgyvendinti savo kūrybines galias ir svajones, gauti konsultacijų.

Esu kupinas idėjų, minčių. Atsiveria vis naujos galimybės. Turiu ambicijų. Neseniai Klaipėdoje vykusioje vestuvių parodoje "Hera" mano kurta puokštė laimėjo I vietą.

Tikiesi "perspjauti" Sigitą Kaminską?

Na, nenorėčiau spjaudytis ir su kažkuo lygintis ar konkuruoti. Floristai turėtų būti kolegos, o ne priešininkai. Kita vertus, norėtųsi šviesti žmones, įtikinti, kad floristika yra ne tik verslas, bet ir menas. Norėčiau išmokyti klientus, kai su gėlėmis elgtis, kaip jas prižiūrėti ir teikti. Nuotakos irgi turėtų paisyti floristo patarimų:kokiu kampu reikia laikyti puokštę, kad ji gražiai atrodytų nuotraukose.

Tikriausiai ne kartą esi girdėjęs teiginį, jog floristas t- oli gražu ne vyriška profesija?

Tai tas pats, kas sakyti, jog tapytojas, virėjas ar aktorius yra nevyriška profesija. O didelis stiprus vyras pasijuntu, kai tenka tvirtinti konstrukcijas, kelti keliolika kilogramų sveriančias gėlių kompozicijas, kabinti didžiausias plokštes ant vielų, veržti, gręžti... Tačiau aš save laikau save menininku, dirbančiu taikomosios dailės srityje. Ar taikomosios dailės srities menininku būti yra labiau vyriška ar moteriška?

Kaip pažiūrėsi.

Taip. Tačiau ši profesija man tinka. Ji man dovanoja geras galimybes, perspektyvą, saviraišką, geras emocijas, šypsenas. Ko dar žmogui reikia?

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder