Alvydas Soraka: "Jų širdys nori šokti"

"Galėjome užsidaryti namuose, kaip ir daugelis, tačiau mes - ne tokio charakterio", - sako į šokių kolektyvą susibūrę neįgalieji.

Tai vienintelis toks kolektyvas šalyje, kuriame neįgalieji vežimėliuose šoka be asistentų pagalbos. Nors ir neklauso jų kojos, Jolanta, Loreta, Kristina, Viktorija, Adolfas ir Gintaras po išgyventų traumų įgyvendino savo svajonę.

Iš patalo - į šokių salę

"Keletą metų gulėjau lovoje ir visai negalėjau pajudėti", - sako Jolanta Starodubcevienė. Ir štai prieš metus - netikėtas pasiūlymas! Idėja suburti neįgaliuosius į šokių kolektyvą gimė šokių studiją "Svajonė" Klaipėdoje įkūrusiam buvusiam garsiosios "Žuvėdros" šokėjui Alvydui Sorakai ir Klaipėdos kraujo centro vadovui Broniui Pliuškiui.

"Didžiausia problema buvo rasti patalpas repeticijoms, - sako A. Soraka. - Iš pradžių patalpas turėjome, tačiau, deja, greitai jų netekome. Tada niekas mūsų nenorėjo priimti. Dabar šiaip taip įsiprašėme."

Neįgaliųjų repeticijų sale dukart per savaitę virsta Žvejų rūmų fojė. Čia vyksta kruopštus darbas - A. Soraka džiaugiasi, kad jo mokiniai labai stropūs.

"Kuriant šokių kompozicijas tenka ir pačiam atsisėsti į vežimėlį" - sako A. Soraka.

Nors patalpos Žvejų rūmuose šokiams nepritaikytos, neįgalieji jomis džiaugiasi. "Iš pradžių kolonos labai trukdė - šokdami vis atsitrenkdavom su vežimėliais... - prisimena Jolanta. - Juokaudami buvome nusprendę iš viso jas panaikinti."

Repeticijas kolektyvo nariai lanko išties stropiai - nė vienos nepraleidžia. "Galime neatvykti nebent jei negautume transporto. Deja, esame nuo jo priklausomi", - apgailestauja Gintaras Laurišonis.

Į repeticijas neįgaliuosius nuveža Socialinės paramos centro skiriamas autobusiukas. Tačiau gauti transportą pavyksta ne visada. "Būtų šaunu turėti savo autobusiuką, pritaikytą neįgaliesiems, kad nereikėtų kiekvieną kartą maldauti", - sako Gintaras.

Visam kolektyvo šešetui gyvenimas nepagailėjo išbandymų. Tačiau "vidinis varikliukas", sako pašnekovai, jiems neleidžia užsidaryti tarp keturių sienų.

"Prieš susirgdami visi mėgome šokti, tačiau rimtų šokėjų mūsų gretose nebuvo", - šypsosi Adolfas. "Anksčiau dirbau mechaniku, su stambiais mechanizmais, autokranais - jokių šokių, - priduria vyras. - Bet štai nebevaikštau, ir še tau... Tačiau ir dabar su technika dirbu - vežimėlius remontuoju. Viskas taip pat, tik čia gabaritai mažesni..."

"Aš - buvęs sportininkas, plaukikas, - apie save pasakojo Gintaras. - Viskas klostėsi gerai, bet pasipylė nesėkmės. Paskutinė mano darbovietė - uosto kompanija, vadovavau krovos darbams. O dabar... Ir vėl esu su kompanija", - šypsosi vyriškis.

Žiūrovai sutiko ovacijomis

Kolektyvas jau surengė keletą savo pasirodymų visuomenei. Paskutinis renginys, kuriame neįgalieji pristatė savo šokių kompoziciją, - praėjusią savaitę Klaipėdos universiteto "Žuvėdros" salėje surengtas šokių vakaras.

"Tai mums didelė šventė - juk šokome keliems šimtams žmonių ir visi taip šiltai mus sutiko", - prisimena Jolanta.

Kolektyvo nariai neslepia jaudinęsi: "Pirmą kartą šokome tokiai didelei auditorijai, labai bijojome nepadaryti klaidų. Tačiau mums labai padėjo žiūrovų palaikymas".

Paklausti, kokių jie turi ambicijų, pašnekovai juokavo: "O ką - reikės į pasaulio čempionatą važiuoti dalyvauti".

Vadovas A. Soraka pažadėjo, kad jis stengsis kuo dažniau šį kolektyvą parodyti visuomenei.

Turi savo organizaciją

Mūsų pašnekovai ne tik šoka - į visuomeninę organizaciją "Likimo laiptai" susibūrę klaipėdiečiai nuolat sau randa kokios nors veiklos. 1998 m. įkurtai organizacijai priklauso apie 40 neįgaliųjų.

"Mūsų organizacijos veikla yra labai įvairi. Turime kūrybingų žmonių, esame išleidę keletą eilėraščių ir apsakymų knygelių. Rengiamos rankdarbių parodos, važiuojame į pažintines keliones. Štai vasarą kasmet traukiame trumpų atostogų į Nidą", - apžvelgė "Likimo laiptų" pirmininkas A. Ruškys.

"Turime tradiciją kartu švęsti didžiąsias šventes, - pridūrė Loreta Lubytė. - Specialiai pakrikštijome Petrą Antanu, tad dabar ir Antanines švenčiame..."