Advokatūrai V.Sviderskis atidavė beveik tris dešimtmečius, 1988-aisiais atėjęs iš tuometinės Teisingumo ministerijos. Specializavęsis baudžiamojoje teisėje, beveik nuo Nepriklausomybės pradžios, teisininkas dirbo „Spes“ advokatų kontoroje, buvo advokatų kolegijos narys, teisės portalo „Infolex“ redkolegijos narys.
„Vakaro žinių“ kalbinti V.Sviderskio kolegos pasakojo, kad jis jautė, jog ligos išvengti nebepavyks, todėl paskutiniais mėnesiais nesiėmė naujų bylų. Vienam savo bendražygių, aplankiusių jį ligoninėje, prisipažino: tai yra nuosprendis be apeliacijos.
Visiems pažinojusiems V.Sviderskis išliks kultūringo, santūraus ir kuklaus žmogaus pavyzdžiu.
Advokatų tarybos pirmininkui Ignui Vėgėlei įstrigo vienas paskutinių telefono pokalbių su V.Sviderskiu ligoninėje. Sužinojęs, kad advokatas skaito Sokratą, gydantis gydytojas paklausė, kam jam to reikia, juk ir taip viskas aišku. V.Sviderskis atsakė: „Skaitau ir skaitysiu, nes esu žmogus.“
„Jis buvo pirmiausia žmogus, mąstantis žmogus, girdintis ir gebantis suprasti kitą žmogų“, - sakė I.Vėgėlė ir akcentavo, kad visuomenė klysta manydama, jog garsus advokatas yra be galo turtingas. Kad ir kaip kurioziškai skambėtų, jam atlygis nebuvo svarbiausias dalykas. Jis gynė tuos, kuriuos ginti buvo labai nepaprasta, netgi sudėtinga, nes jie neretai atstovavo kitai, ne visuomenės, barikadų pusei. „Tai yra psichologiškai pati sudėtingiausia užduotis bet kokiam žmogui, net aukščiausio lygio advokatui“, - kalbėjo I.Vėgėlė.
Buvusi velionio bendradarbė advokatė Liudvika Meškauskaitė paminėjo jo šiltumą ir darbštumą. „Dabar tokių advokatų yra nedaug, tai yra ta mūsų vadinamoji senoji gvardija, kuri, liūdna, bet retėja“, - apgailestavo L.Meškauskaitė. Tai, kad V.Sviderskis buvo laikomas vienu brangiausiai mokamų advokatų, ji pavadino „didele nesąmone“. Esą taip gali manyti žmonės, kurie su juo neturėjo reikalų. Ji taip pat tvirtino, kad V.Sviderskiui pinigai nebuvo svarbiausia, todėl jo nė iš tolo negalima lyginti su verslo advokatais, kurie uždirba dešimteriopai daugiau. „Yra brangių advokatų, bet tikrai tai ne žmogaus teisių gynėjai“, - sakė L.Meškauskaitė.
Daugiau nei du dešimtmečius vienoje advokatų kontoroje su V.Sviderskiu dirbęs ir vienu kabinetu su juo dalijęsis teisininkas Seimo narys Rimas Andrikis taip pat išskyrė buvusio kolegos darbštumą ir sąžiningumą. Jis negalėjo prisiminti bent vieno atvejo, kad V.Sviderskis kam nors būtų atsisakęs suteikti teisinę pagalbą. „Kaip advokatas daugelyje sričių buvo nepralenkiamas ir toks bus vien todėl, kad pirmas kartas būna vienintelis ir nepakartojamas. Jis yra pirmasis žmogus, atstovavęs ir sakęs kalbą Europos Žmogaus Teisių Teisme. Jis turėjo šiame teisme gerą autoritetą, ne vieną bylą yra laimėjęs“, - kolegos profesionalumui galvą lenkė R.Andrikis ir pridūrė, kad velionis buvo užsitarnavęs pelnytą šalies teisėjų pagarbą dėl nestandartinių sprendimų. Parlamentaras siūlė nesureikšminti to fakto, kad V.Sviderskis gynė labai garsius nusikaltėlius.
Į jį pagalbos kreipėsi ne vienas premjeras, aukščiausio rango politikai. „Demokratiniame pasaulyje egzistuoja tokia taisyklė, kuri pas mus niekaip prigyti negali, paniekindama ir advokatą, ir pačią profesiją - nesvarbu, ką gina, svarbu, kaip gina. Jeigu tu teisėtais būdais suteiki įstatymo garantuotą įmanomą pagalbą, tavęs niekas negali smerkti, kad tu gynei vieną ar kitą prastos reputacijos asmenį“, - kalbėjo R.Andrikis. Anot jo, ko gero, V.Sviderskiui labiausiai tinkantis komplimentas, kad jis visuomet sugebėjo išlikti žmogumi.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą