Šiandien dar spausdiname Ivonos straipsnius - vienus ji spėjo užbaigti, kitiems nebeužteko jai skirto laiko...
Ivona, tikriausiai šypsojaisi matydama, kaip mums buvo sudėtinga ir sunku rašyti apie Tave. Kurgi Tu nesišypsosi, jei tik Tau pavykdavo įsijausti į bet kurio kalbinamo žmogaus sielą gal net labiau, nei tas žmogus pats įsijausdavo į ją...
***
Beveik kas rytą darbo dienomis su Ivona susidurdavau laiptų aikštelėje arba šalia savo kabineto. Ji visada ką nors pasakydavo, noriai dalindavosi įspūdžiais. Apie neseniai pašnekintą menininką ar apie savo gausių augintinių bėdas ir džiaugsmus.
Kaip ir kiekvienas didelis menininkas, ji labiau rūpinosi kitais, negu pati savimi. Ji mokėjo rūpintis šunimis, bet nemokėjo padėti sau.
Taip sunku susitaikyti, kad ji mus paliko. Sunku patikėti, kad tai tiesa, ir vis kirba mintis, gal įvyko kažkokia apmaudi klaida. Ir ji tuoj vėl pasirodys ant laiptelių ir šypsodamasi dalinsis naujienomis.
Dar sunkiau suvokti, kokio šilto žmogaus ir talentingos žurnalistės netekome. Žurnalistinė mūsų dienraščio ranka neteko iš karto kelių svarbiausių pirštų.
Ivona "Vakarų ekspreso" gyvenime - ištisa epocha. Ji darbavosi dienraštyje 25 metus, praktiškai nuo pirmųjų laikraščio numerių. Niekas jau nebesuskaičiuos, kiek šimtų puikių straipsnių ji sukūrė, kiek šimtų ar tūkstančių įdomių žmonių pašnekino.
Kalbėti apie ją būtuoju laiku labai sunku prisiversti. Ir vis dėlto...
Ji buvo ir trapi, gležna, ir labai stipri, gyvybinga. Šiandien labiausiai gailiuosi, kad Ivonai per mažai pasakiau gerų žodžių ir komplimentų. Visada žavėdavausi jos kūryba, aplinkiniams sakydavau - Ivonos rašiniai gali patikti, gali nepatikti, bet taip, kaip rašė ji, niekas kitas niekada neparašys.
Ivona ilgiems metams atmintyje liks su mumis. Ir viliuosi, kad ji bus mūsų visų Angelas Sargas, stebės mus iš aukštybių ir saugos nuo nelaimių ir bėdų...
Gintaras TOMKUS, "Vakarų ekspreso" vyr. redaktorius
Sveiki, krokodiliukai! Ir sudie...
"Sveiki, krokodiliukai!" - kiekvieną rytą, pakilusi į trečiąjį redakcijos aukštą, kolegoms šūkteldavo Ivona. "O tu į veidrodį žiūrėjai?" - dažniausiai atsakydavau.
Spėju, veidrodis Ivonai nebuvo pats svarbiausias dalykas. Krokodiliukai buvo daug svarbesni. Ne mes. Krokodiliukai - tai ją supęs gyvūnų pasaulis: nesuskaičiuojama daugybė jos augintų šunų, kačių, beždžionių ir dar bala žino kokių padarų. Gal net tikrų krokodilų?
Todėl visada buvo keista, kodėl Ivonai taip, kaip niekam kitam iš mūsų (nė per patrankos šūvį), pavykdavo įsijausti į kalbinamo žmogaus sielą. Gal net labiau nei tas žmogus įsijausdavo į savąją. Spėju, ne vienas jos pašnekovas gerokai nustebdavo kitą dieną atsivertęs laikraštį. Jis galėdavo lažintis nieko panašaus (arba beveik nieko panašaus) nesakęs. Bet nesiskundė irgi nė vienas. Nes Ivona jo sielos kalbą išversdavo taip, kad nieko daugiau pridėti nebebuvo galima. Kaip ir atimti.
Su skaičiais Ivona nedraugavo. Su plikais faktais netgi pykdavosi. Tiksliau, pykdavo ant jos tas, kuris turėdavo redaguoti straipsnį. Aš irgi. Bet gal mes patys kalti, kad liepdavome jai rašyti tai, kas įvardijama trimis vektoriais -kur, kada, kiek. Tarp tų trijų prieveiksmių ji paprasčiausiai pasiklysdavo.
Užtat žmogaus sielos vingiuose ji vaikščiodavo - gal net ne vaikščiodavo, o skrajodavo - be jokio kompaso. Tai buvo jos pasaulis. Ypač jei tas žmogus - daugumos nesuprastas keistuolis. Kitoks. Nes ir Ivona - vienareikšmiškai - buvo viena iš jų.
Galiu tik spėti, kad skrydžiai savo pačios viduje Ivonai ne visada buvo sėkmingi. Panašu, kad kartais ji atsitrenkdavo į sieną. O gal ir dažnai. Ne paslaptis - šių "avarijų" pasekmes kolegos kartais matydavo. Ir ne tik kolegos. Bet Ivona beveik niekada nesiskųsdavo. Dažniau ji skųsdavosi savo augintiniais. Jie jai buvo svarbesni.
Sako, nepakeičiamų žmonių nebūna - esą jų pilnos kapinės. Ivona buvo - ir yra, ir bus - nepakeičiama. Ir tą įrodo tūkstančiai jos straipsnių "Vakarų eksprese". Be jų mūsų laikraštis būtų buvęs visiškai kitoks. Ir be jos atrastų pašnekovų. Be jos prakalbintų keistuolių. Vienišių. Tiesiog kitokių žmonių. Jie praturtino mūsų puslapius. Ir skaitytojus.
Jie praturtino ir Ivoną - jos akys tiesiog degdavo atradus dar vieną visų užmirštą kaimą, dar vieną iki tol negirdėtą šviesuolį. Ji pati buvo tokia - "Vakarų ekspresas" ją atrasdavo kasdien iš naujo. Visus tuos 25-erius metus.
Tad sudie, krokodiliukai. Susitiksime kitoje vietoje ir kitu laiku...
Tomas GUKAUSKAS, "Vakarų ekspreso" redaktoriaus pavaduotojas
Ech, Ivona. Aš Tave pasiųsdavau ant trijų raidžių, bet Tu į JAV neišvažiavai. Tu mane pasiųsdavai, bet irgi neišvažiavau... Taip ir trindavomės šonas į šoną prie bendro redakcijos stalo, kartkartėmis prisipažindamos, kad, nepaisant tų siuntimų, vis tiek viena kitą mylim. Kažkur giliai širdies kamputyje dabar man dainuoja Vladimiras Vysockis: "On mne spat nedaval, on s voschodom vstaval, a včera nevernulsia iz boja" ("Jis man miegoti trukdė, jis su saule keldavosi, o vakar negrįžo iš mūšio"). Tu iš mūšio - redakcinės užduoties - grįžai į namus. Galiu tik spėti, kad dar net neįtarei trapaus gyvenimo paruoštų spąstų. O jie, taukšt, ir suspaudė...
Dažnai mes, patyrę netektis, graužiamės, nespėję pasakyti gerų, gražių žodžių. Tau spėjau pripažinti, kokia Tu talentinga. Nesvarbu, kad mojuodavai rankomis kaip nuo zirziančios musės, bet pasakydavau. Tą Tau sakydavo ir mūsų laikraščio skaitytojai. Bet Tu lyg ir netikėdavai. Nors puikiai žinodavai kiekvieno rašinio vertę. Jie gal ir tegyvena vieną dieną, bet jų, laikui bėgant, kažkam labai prireikia. Kažkodėl neabejoju, kad tai, ką darei, neišnyks erdvėje. O žmonės, su kuriais susidūrei savo žurnalistiniame kelyje, tikrai minės visą savo likusį gyvenimą. Nes tokių kaip Tu šiandieninėje žurnalistikoje likę labai nedaug. "Copy paste" Tau buvo svetima, nes beveik viską rašydavai širdimi.
Ivonėle, kol žmogus šalia, kažkodėl nemokam vertinti. Bet puikiai žinau, kaip man Tavęs trūks. Spėju, kad Tavęs, nenuspėjamos, trūks ir kitiems kolegoms. Bet su tuo reikės susitaikyti. Tu tiesiog išėjai į kitą kambarį, gal į kitą kelio pusę. Bet tai menka paguoda Tavo mamai ir sūnui.
Gražina JUODYTĖ
Fakto žurnalistikoje Ivona buvo viena iš tų rašytojų, kurių autorystę atpažinsi iš teksto net uždengęs pavardę. Tokių žmonių nedaug, jie vienetiniai, pagal juos pasitikrini savo gebėjimus rašyti laikraščiui, jame aprašyti pasaulį ir žmones.
Pokalbiuose su žmonėmis ji ištraukdavo, atskleisdavo ir mums parodydavo tuos gelminius dalykus, kurių gal net patys pašnekovai neįtardavo savyje turį.
Per 22 laikraščio leidimo metus redakcijai gimė 29 kūdikiai (apytiksliai - kas gi tuos rėkiančius žmogučius stropiai skaičiuos), mirė brangios man Dalia Čiornaja ir Virginija Urbonavičienė. Dabar štai ir Ivona, buvusi VE nuo pirmųjų dienų.
Ketvirtadienį Herkaus Manto gatvėje skubėdami savo reikalais su Ivona prasilenkėme ir įprastai pasimojavome. Aš ją suvokiau kaip įprastą ir būtiną Klaipėdos dalį. Ji mane galbūt taip pat. Dabar man Klaipėda tapo mažesnė ta, Ivonos, dalimi.
Užuojauta mamai, užuojauta sūnui. Apie jį Ivona man kartais papasakodavo. Noriu, kad jis ir iš jam nepažįstamo žmogaus išgirstų: jo mama buvo geras ir talentingas žmogus.
Neramioji siela, mano drauge, sese. Aš tavęs pasigesiu.
Linas POŠKA, kultūrologas
Klaipėda neteko iškilios asmenybės, išskirtinai talentingos žurnalistės ir uostamiesčio kultūros metraštininkės. Ivona Žiemytė ne tik gebėjo jautriai ir įdomiai skaitytojams pateikti uostamiesčio kultūros detales, bet ir pati buvo neatsiejama Klaipėdos kultūrinio gyvenimo dalis, kartu kūrusi turtingą uostamiesčio kultūros istoriją. Ivonos išėjimas - tai didžiulis praradimas ne tik Klaipėdos žurnalistų ir kultūros pasaulio bendruomenėms, bet ir visam miestui.
Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos meras
Mudu su Ivona labai seniai pažįstami. Atrodo, jog aš ją ne iš karto supratau. Atsimenu vieną pirmųjų interviu. Mes kalbėjome apie meną, dvasingumą, religiją, o straipsnyje ji palygino mane su Rasputinu. Mane tai nustebino, vėliau supratau, kad ji įžvelgia kur kas giliau. Ji rašė ne tik spaudoje, kartą ji pasidalino su manimi savo kūrybiniais darbais ir aš buvau sužavėtas. Su Ivona buvo labai gera bendrauti. Ji buvo labai betarpiška, tačiau ne pataikūnė, ji turėjo talentą išprovokuoti pasakyti ką nors aštriau ir pati mėgdavo aštriai, atvirai pasakyti. Ji buvo puiki psichologė, labai pozityvi, veikli ir labai gilus žmogus. Ji buvo kaip reta geras žmogus, kupinas atjautos. Ji globojo šunis ir kates, maitindavo benamius. Net ir degradavusiame žmoguje ji įžvelgdavo gėrį.
Anatolijus KLEMENCOVAS, dailininkas, dizaineris
Mes ją mylėjome ir ji mus mylėjo. Visada labai rūpinosi Klaipėdos dramos teatru ir buvo šalia tada, kai mums buvo blogai, ir tada, kai mums buvo gerai. Teatro žmonės ja pasitikėjo ir visada malonu būdavo skaityti jos straipsnius, ji niekada neparašydavo netiesos. Labai skaudu ir sunku, kai išeina tokie gabūs, talentingi, apie mirtį negalvojantys žmonės. Ivonos mirtis - didelė netektis Klaipėdos kultūrai.
Gediminas PRANCKŪNAS, Klaipėdos dramos teatro direktorius
Ivona buvo fantastiškas žmogus, ji pati buvo labai kūrybinga ir žavėjosi kuriančiais žmonėmis, provokavo kūrybiškumą. Ji buvo labai subtilus, jautrus ir gero linkintis žmogus. Ir savo pokalbininkuose visuomet pirmiausia ieškodavo gėrio. Jos straipsniai buvo labai optimistiški, ieškantys ir akcentuojantys gyvenimo šviesą ir viltį, kad ir kokios sudėtingos aplinkybės būtų. Ji pati visada džiaugdavosi ir dalindavosi su kitais džiuginančiais dalykais, net ir tokiais paprastais, kaip šviečianti saulė, besiskleidžiantys medžiai. Jai labai svarbi buvo kultūra. Buvimas kultūros įvykių sūkuryje, bendravimas su menininkais jai teikė džiaugsmo ir malonumo. Ilgametė patirtis ir kūrybiškumas jai leisdavo kuo puikiausiai atskleisti įvykius ir žmones spaudoje. Savo rašiniais ji sugebėdavo net iš fragmentų sudėlioti įspūdingą pasakojimą. Neįsivaizduoju, kad jos nebus, nes ji buvo visada visur esanti.
Virginija KOCHANSKYTĖ, aktorė
Dažnai susitikdavome, pasilabindavome gatvėje. Ji visada žengdavo labai energingai, lengvai, tarsi su vėju skrisdavo. Iš jos straipsnių ir mūsų bendravimo susidariau nuomonę, jog ji buvo netradicinio, labai savito mąstymo asmenybė. Manau, kad jai buvo sunku gyventi mūsų visuomenėje, kaip ir daugeliui kitų, per anksti išėjusių žmonių. Dėl to labai gaila. Ivona paliko labai gražų prisiminimą.
Ramūnas KAUBRYS, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro direktorius, režisierius
Ivona buvo labai kūrybinga, giliai mąstanti ir puikiai nusimananti visuose menuose. Ji buvo puiki meno kritikė. Jos netektis - labai didelis nuostolis Klaipėdos menininkams. Ji rašydavo iš širdies, visada įterpdavo į straipsnius kokią filosofinę mintį. Rašydama daug kartų apie tą patį žmogų, ji kiekvieną kartą atrasdavo ką nors nauja. Buvo labai malonu ir gera su ja bendrauti.
Vytas KARACIEJUS, fotomenininkas
Ivonos netektis - didžiulis smūgis visai Klaipėdos kultūros bendruomenei ir žiniasklaidai. Taip širdį spaudžia, kad negaliu nė sakinio suregzti. Taip jau sutapo, jog tik prasidėjus Atgimimui, mes pirmą kartą vaidinome Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje Čingizo Aitmatovo "Ešafotą" ir ji pirmoji parašė apie šį įvykį, ir jos straipsnis apie mano gražų jubiliejų jai buvo paskutinis. Jos kontaktas su mūsų šeima buvo nuolatinis. Aš ja visada labai žavėjausi ir gerbiau kaip asmenybę ir kaip žurnalistę. Gyvenime ji buvo labai kukli, neryški, tarsi pilka pelytė, tačiau turėjo sveikos ironijos ir išvengdavo saldumo. Mano manymu, ji buvo tobula, profesionali ir labai talentinga žurnalistė. Man labai patiko jos tematika, įsigilinimas į problemos esmę, ji jautė gyvenimo pulsą. Ji turėjo talentą atverti žmones ir įvykius. Ji turėjo savo supratimą apie kultūros, meno paskirtį ir kiekviename jos rašinyje buvo kas nors tokio ivoniško, ko nesugalvos, neparašys joks kitas žmogus. Kiekvienu straipsniu ji tarsi atverdavo naują langelį, platesniam pasaulio suvokimui ir pažinimui. Labai skaudu, bet tokia jau Dievo valia. Mums to nesuprast.
Petras BIELSKIS, režisierius, teatrologas, pedagogas
Ivona Žiemytė buvo tarsi kultūros žvakelė, kurios liepsna - graži ir šilta. Buvo labai miela su ja bendrauti. Ji suprasdavo iš pusės žodžio. Menininkai dažnai daug ir nerišliai prikalba, o ji visada sugebėdavo iš tų pliurpalų išrinkti grūdelius. Būdama tarp kultūros žmonių ji visada išsiskyrė optimizmu.
Saulius JOKUŽYS, leidėjas, spaustuvininkas, fotomenininkas
Mes nebuvome su Ivona bičiuliai, nes turėjome skirtingas nuomones, tačiau man labai patiko jos savitas, rašymo stilius ir talentas visada išlikti savimi. Ji buvo romantikė. Labai gerbiau ją kaip žurnalistę už tai, kad nepataikaudavo ir neiškraipydavo to, ką pasakydavau. Su ja galėjai nesutikti, tačiau jos nepabraukysi. Ji turėjo Dievo dovaną, buvo labai kūrybingas žmogus ir netilpo į žurnalistikos rėmus.
Vytautas KARČIAUSKAS, juvelyras, skulptorius
Gyvūnai Ivonai buvo labai įdomi tema. Ji buvo ne kaip žurnalistė. Diktofoną išjungdavo ir kalbėdavome, diskutuodavome su ja labai ilgai. Ji visada buvo labai jaunatviška, smalsi tarsi hiperaktyvus vaikas. Visada padėdavo, kai prašydavome pagalbos. "Dūšios" žmogus buvo. Labai gaila, kad tokios jaunos netekome.
Edvardas LEGECKAS, "Mini zoo" savininkas
Sunku būdavo sulaukti iš Tavęs panegirikų. Rėždavai tiesiai į tarpuragį, tarsi bandydama šarvus, kantrybę, humoro jausmą. Dažnai pataikydavai, tegul skaudžiai, bet pataikydavai. Ir tai nesupykindavo, atvirkščiai, nušveisdavo sielą. Visą laiką skubėjai, tarsi nujausdama, kad nespėsi visko, ką esi užsibrėžus, padaryti. Skubėdama, atrodo, niekur nevėluodavai. Klausdama, atrodo, nereikalaudavai atsakymo, kalbėdavai monologais, bet niekados neiškraipydavai, neinterpretuodavai savo herojų minčių bei pasisakymų. Buvai sąžininga. Mokėjai ypatinga maniera bendrauti. Pasakyti, kad man aiman! Daugeliui mūsų tavęs trūks - nieko nepasakyti, nes mes Tavęs pasigesime! Nuolatos! Vadinasi, neišėjai, esi su mumis, mumyse. Tai būk.
Juozas ŠIKŠNELIS, rašytojas, Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorius
"Ji buvo talentingiausia žurnalistė"
Ivonos artimieji ir "Vakarų ekspreso" redakcija sulaukė daugybės nuoširdžiausių užuojautų dienraščio svetainėje internete. Spausdiname keletą iš jų.
Alvydas Ziabkus
Užuojauta artimiesiems ir redakcijos kolektyvui. Ivona buvo savotiškas VE simbolis, leidinį lydėjęs nuo pat pirmos laikraščio dienos. Netikėta, o kas netikėta, yra dvigubai skaudžiau.
Mindaugas Milinis
Ji buvo tikra žurnalistė. O jos humoras - nepakartojamas, suprantamas ne visiems. Amžiną Tau Atilsį, Ivona.
Vaidotas Zaleckis
Ivona visada buvo kiek "kitokia", "su cinkeliu". Ir išėjo ji savaip - netikėtai, nelauktai. Ne laiku. Gailėtis jos mirties - tai gailėtis savęs, kad jos netekome. Išties yra ko gailėtis. O Tu, Ivona, ilsėkis. Ilsėkis ramybėje.
Birutė
Ivona buvo ne tik "Vakarų ekspreso", bet ir Klaipėdos simbolis. Mindaugas teisus, jos humoras buvo ypatingas. Ir tik tie, kurie ją mylėjome, mylime, supratome... Ji galėjo būti kandi, sarkastiška ir tuo pat metu be galo jautri. Su malonumu skaičiau jos straipsnius. Žodžiai jos tekstuose liejosi tarsi savaime. Man trūks Tavęs, Ivona. Labai.
Aidas Jurkštas
Puiki žurnalistė. Įdomus žmogus.
Dalia Grikšaitė
Dar negaliu patikėti, kad tai tiesa. Liūdna. Skaudu. Trūks tavęs, tavo skambučių, greitakalbės, tekstų. Ilsėkis ramybėje.
Rasa
Talentinga Žurnalistė. Geras, jautrus, gyvūnus mylėjęs žmogus.
Dalia
Sunku patikėti, sunku susitaikyti. Šeštadienio vakarą renginyje leidom kartu. "Kas rankai?" - paklausiau. "Ai, truputį sulūžau." Žiūrėjau, kaip mikliai sveikąja rašė įspūdžius ir pastebėjimus. Man trūks Tavo skambučių, Ivona. Tavo tiesumo. Tavęs. Dar netikiu, kad įsirašei į būrį bičiulių, kurių kasdien akimis ieškai gatvėje, bet randi tik iliuzoriškai, kurių numeriai telefone lieka ir kartais mistiškai paskambina arba parašo žinutes. Lengvo Tau kelio, mieloji. Jau dabar pasiilgau.
Artūras M.
Tai buvo nuostabus žmogus, talentinga žurnalistė, taip sunku rašyti tuos žodžius buvo...
Dalia
Nepažinojau jos asmeniškai, bet straipsnius labai mėgau. Ji tikrai puikiai ir įdomiai rašė. Kaip gaila!
Jelena
Kaip gaila... Bet juk pas ją liko serganti mama ir mylimas šuniukas... Nedaug tokių žmonių kaip ji, nes ji maitino dar visus benamius ir nebenamius gyvūnus, bet paliktus likimo valiai mūsų rajone.
Janina
Ji buvo talentingiausia žurnalistė. Labai daug ir gražiai dirbo. Jos niekas nepakeis... Gal ten sulauksi tos meilės, kurios buvai verta. Ilsėkis ramybėje.
Diana
Netikiu netikiu... Ivona, kas nutiko? Kaip dabar be tavęs gyvens mama, Kora, kačiukai Tavo ir Tavo kiemo? Kaip gyvensime mes, Tave pažinoję? Tu nesupranti, kaip trūks Tavo "mano brangiosios". Jau nekalbant apie tai, kad rašei nuostabius straipsnius. Pakeisti Tave bus sunku.
Kolegė
Labai labai labai Tavęs, Ivona, gaila. Tu nuo studijų laikų atrodei visai nepasikeitusi, lyg laikas būtų buvęs Tau gailestingas. Kartais pagalvodavau, kad žmogus, neradęs šilumos tarp žmonių, ieško jos tarp gyvūnėlių. Sarkastiškas Tavo humoras buvo lyg skydas nuo vienatvės, lyg nė nenorėtum, kad kažkas ateitų į Tavo gyvenimą, o paskui skaudžiai sužeistų. Negeras netekties jausmas ir šviesus Tavo atminimas.
Rūta
Ivona buvo gyvybinga ir amžinai jauna, nepaisant gimimo metų. Labai liūdna. Prisiminsiu ją nuolat skubančią, kalbančią, atvirą, nebijančią būti savimi ir to neslepiančią.
Rašyti komentarą