Tikroji SGD terminalo Klaipėdoje istorija (IV dalis)

Tikroji SGD terminalo Klaipėdoje istorija (IV dalis)

2009 metų pabaigoje uždarius Ignalinos atominės elektrinės (AE) antrąjį bloką, Lietuvos ūkis buvo labiausiai priklausomas nuo dujų ir elektros importo. Lietuva, Latvija ir Estija kartu su Suomija buvo izoliuotos nuo gamtinių dujų rinkos, dujas pirko gerokai brangiau nei kai kurios kitos Europos šalys, o dujų sektorius buvo priklausomas nuo žaliavos vieno tiekėjo – Rusijos. Netoleruotinai situacijai pakeisti imtasi įgyvendinti dujų sektoriaus pertvarką bei planuoti suskystintų gamtinių dujų importo terminalą ar kitą infrastruktūrą, kurie taptų alternatyva dujų tiekimui.

Negalinčiai dalyvauti tarptautinėse dujų rinkose Lietuvai buvo itin aktualus Europos Sąjungos (ES) politikos siekis užtikrinti gamtinių dujų tiekimo saugumą.

2007 m. sausio 27 d. Seimas patvirtino naują nacionalinę energetikos strategiją. Joje numatyta diversifikuoti dujų tiekimą pastatant suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą.

Strategijoje akcentuota, kad SGD terminalo statyba Klaipėdoje yra prioritetinis dujų sektoriaus projektas, kuris padės diversifikuoti žaliavos tiekimą, panaikins priklausomybę nuo vienintelio dujų tiekėjo, Lietuvai suteiks galimybę dalyvauti tarptautinėse dujų rinkose bei sudarys prielaidas susiformuoti šalies dujų rinkai.

Pirmasis bandymas statyti SGD terminalą, kaip jau rašė „Lietuvos žinios“, sužlugdytas „savųjų“ pastangomis, kurias inspiravo galbūt priešiškos Lietuvai jėgos. Tai iki šiol lieka paslaptis. 2008 metais Gedimino Kirkilo Vyriausybės inicijuotas planas iki 2012 metų pastatyti 1,5 mlrd. kubinių metrų pajėgumo SGD terminalą kartu su didžiausia šalies dujų vartotoja AB „Achema“ sužlugdytas teisėsaugos pradėto, bet vėliau subliūškusio, rezonansinio tyrimo bei po jo buvusių teismų. Kairiuosius pakeitusi dešiniųjų Vyriausybė 2009 metų rudenį likvidavo SGD terminalą turėjusią įgyvendinti įmonę, kurioje 80 proc. akcijų turėjo valstybė ir 20 proc. AB „Achema“, o pats projektas buvo numarintas.

Tuo metu arenoje pasirodė naują valstybinio SGD terminalo koncepciją iškėlę ir vėliau ją įgyvendinę asmenys. Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė prisiekė 2008 metų gruodžio 10 d. 2009 metų vasario 19 d. įsteigta Energetikos ministerija. Jos vadovu tapo ekonominės informatikos specialistas Arvydas Sekmokas. 2010 metų gegužės 6 d. AB „Klaipėdos naftos“ vadovu paskirtas ekonomistas politologas Rokas Masiulis. 2014 metais jis tapo energetikos ministru.

2010 metų gegužės 27 d. A. Kubiliaus Vyriausybė patvirtino naujo Gamtinių dujų įstatymo koncepciją. 2010 m. birželio 23 d. energetikos ministro A. Sekmoko įsakymu sudaryta Tarpžinybinė darbo grupė dėl SGD terminalo statybos. Tų pačių metų lapkritį grupė patvirtino ataskaitą, kurioje nustatyta, kad tinkamiausias SGD terminalo technologinis sprendimas – terminalas vandenyje, kuriame būtų galimybė saugoti suskystintas gamtines dujas.

2010 m. liepos 21 d. Vyriausybė pritarė, kad valstybės įmonė „Klaipėdos nafta“ pradėtų rengti valstybinio SGD dujų terminalo projektą.

Vieną monopolinį tiekėją keičia kitas

Vykdydama Nacionalinės energetikos strategijos nuostatas, Vyriausybė numatė iki 2014 metų pastatyti valstybinį SGD importo terminalą pietinėje Klaipėdos uosto dalyje prie Kiaulės Nugaros salos. Tačiau iš šio projekto eliminuota Jonavos azoto trąšų gamintoja „Achema“, suvartojanti daugiau kaip pusę visų šalies gamtinių dujų, manė, kad privataus investuotojo finansuojamo SGD importo terminalo atsiradimas taip pat atitiko Nacionalinę energetikos strategiją.

Mat Lietuvos energetikos tikslus ir gaires nustatančiame dokumente teigta, jog energetinis saugumas aprėpia visų sąlygų, užtikrinančių tradicinių ir atsinaujinančių pirminių energijos šaltinių, energijos tiekimo įvairovę ir patikimumą bei nepriklausomybę nuo monopolinio tiekėjo diktato, taip pat energijos prieinamumą vartotojui priimtinomis kainomis konkurencingoje energijos rinkoje.

Verslo požiūriu, ši nuostata skatino tiekimo įvairovę, neapsiribojant vienu tiekėju. O turint omenyje SGD tiekimą, tokiu nauju monopoliniu tiekėjų būtų tapęs valstybinis terminalas.

Strategijoje, be kita ko, buvo numatyta užtikrinti, kad iš vienos šalies tiekiamų gamtinių dujų dalis, naudojama energijos gamybai, metiniame Lietuvos kuro balanse būtų ne didesnė kaip 30 proc. Verslo nuomone, šios nuostatos, kaip ir visa strategija, neprieštaravo privačių investuotojų dalyvavimui valstybinės reikšmės energetiniuose projektuose. Juolab kad tuo metu pradėtame rengti 2011 metų Nacionalinės strategijos projekte buvo numatoma panaudoti privačių investuotojų lėšas. Verslo požiūriu, dujų rinkos kūrimas ir liberalizavimas nereiškė, kad būtinai turi atsirasti vienas monopolinis SGD tiekėjas. Privataus kapitalo investicijos į strategiškai svarbius energetikos objektus neprieštaravo Lietuvos energetikos strategijai.

Be to, valstybės deklaruotas siekis užtikrinti dujų aprūpinimą pirmiausia „saugotiniems vartotojams“ neprieštaravo ūkio subjektų poreikiui apsirūpinti reikiamais energetiniais ištekliais už rinkos kainą ir investuoti į infrastruktūrą.

Alternatyvaus SGD terminalo projektas

Vyriausybė tuo metu jau buvo apsisprendusi statyti 3–4 mlrd. kub. m dujų per metus galintį importuoti valstybinį SGD terminalą, kurio projekto įgyvendinimas pavestas AB „Klaipėdos nafta“. Oficialiai deklaruota šio terminalo paskirtis – užtikrinti „saugotinų vartotojų“ poreikių tenkinimą nutrūkus dujų tiekimui iš Rusijos.

Paraleliai šiam valstybiniam projektui privatus investuotojas UAB koncernas „Achemos grupė“ taip pat rengėsi statyti SGD importo terminalą Jūrų perkėlos terminale, Smeltės pusiasalyje, šalia Kiaulės Nugaros salos.

2011 metų sausio 25 d. koncernui „Achemos grupė“ priklausančios AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) gamybos direktorius Algis Latakas visuomenei pristatė šio SGD terminalo projektą. Nuosavo SGD terminalo būtinybę didele dalimi lėmė grupės įmonės „Achemos“ poreikiai. Dujos šioje gamykloje yra trąšų gamybos žaliava ir tiesiogiai daro įtaką produkcijos savikainos lygiui bei trąšų konkurencingumui rinkoje. Kadangi valstybinis SGD terminalas orientavosi į „saugotinų vartotojų“ poreikių patenkinimą, didžiausios šalies dujų vartotojos „Achemos“ interesai nebuvo įvertinami.

„Achemos“ akcininkai siekė patikimiau ir palankesnėmis sąlygomis įsigyti žaliavos. Kitaip tariant, potenciali investuotoja į privatų SGD terminalą buvo privati kompanija, naudojanti privačias lėšas, terminalo poreikį lėmė šios įmonės interesai. Apie privataus terminalo rentabilumą taip pat sprendė investuotojas, atsižvelgdamas į visos įmonių grupės veiklos planus ir perspektyvas.

Valstybei šiuo atveju turėjo būti svarbu tik tai, kokį išorinį poveikį šio terminalo atsiradimas darys kitiems ūkio subjektams, pirmiausia, dujų tiekimo sistemos funkcionavimui ir plėtrai. Privatus investuotojas mąstė taip: jeigu nuosavo SGD terminalo įrengimas pareikalautų, pavyzdžiui, papildomų investicijų į magistralinių dujotiekių plėtrą, turėtų būti deramasi tarp visų suinteresuotų šalių ir ieškoma nediskriminacinio sprendimo dėl išlaidų pasidalijimo bei magistralinių dujotiekių plėtros perspektyvų.

Iš techninės pusės valstybinis ir privatus SDG terminalai galėjo būti traktuojami kaip vieno ir to paties terminalo dvi plėtros fazės. Jei valstybinis SGD terminalas atsirastų anksčiau už privatų SGD terminalą, pastarąjį galima būtų laikyti valstybinio terminalo plėtra, tik ji būtų vykdoma kito investuotojo. Analogiškai, jeigu pirmas būtų pastatytas privatus SGD terminalas, valstybinį galimų būtų laikyti privataus terminalo plėtra.

Žiūrint į šiuos terminalus iš tokios perspektyvos, tiek valstybei, tiek privačiam investuotojui būtų buvę racionalu rasti bendrą, abiem pusėms priimtiną, sprendimą dėl terminalų dydžio, jų darbo režimo, investicijų pasidalijimo ir pan.

Manyta, kad dviejų nepriklausomų terminalų atsiradimas padidintų konkurenciją dujų rinkoje ir dujų tiekimo patikimumą bei saugumą. Du nepriklausomi tiekimo kanalai būtų galėję iš dalies vienas kitą pakeisti, vienam iš jų išėjus iš rikiuotės ar sutrikus dujų tiekimui.

Šie ir kiti argumentai lėmė, kad 2011 metų lapkričio mėnesį koncerno „Achemos grupė“ prezidentas, vadovaudamasis ūkio ministro ir aplinkos ministro įsakymų patvirtintais Valstybinės svarbos energetikos objektų statybos nuostatais, įsakė pradėti rengti SGD importo terminalo Smeltės pusiasalyje plėtros planą. Jam rengti sudaryta grupė, į kurią pakviesti Lietuvos energetikos instituto, Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto ir UAB Projektų centro specialistai.

Plėtros planas pagrindė SGD terminalo Smeltės pusiasalyje įrengimo tikslingumą tenkinant „Achemos grupės“ įmonių, verslo ir Lietuvos gyventojų poreikius. Privataus SGD terminalo koncepcija kurta atsižvelgiant į Nacionalinėje energetikos strategijoje iškeltus tikslus, subalansuotą Lietuvos energetikos raidai, efektyvią dujų sektoriaus plėtrą.

Privačių investuotojų parengtas SGD terminalo plėtros planas išnagrinėjo, kokios yra abiejų terminalų funkcionavimo techninės galimybės, kaip jų egzistavimas atsilieptų magistralinių dujotiekų darbo režimams ir tinklų plėtrai. Jis rengtas Vyriausybės iniciatyva jau vykdant parengiamuosius darbus valstybinio SGD terminalo statybai.

Tuo metu dar nebuvo aiški ir įvardijama valstybinio terminalo galia ir planuojama metinė apkrova. Viešai skelbtoje informacijoje apie valstybinį SDG terminalą nebuvo kalbama ir apie „Achemos“, didžiausios šalies gamtinių dujų vartotojos, aprūpinimą dujomis iš šio įrenginio.

„Achemos“ dilema: ar atjungtų kritiniais atvejais?

Iš gana šykščiai viešai skelbiamos informacijos apie valstybinį projektą buvo galima daryti prielaidas, kad šio SGD terminalo paskirtis bet kuriuo atveju būtų tenkinti „kritinius gamtinių dujų poreikius“ (apie 1,2 mlrd. kub. m per metus ir apie 6 mln. kub. m per parą maksimalių apkrovų metu). Šiems dujų kiekiams patiekti turėjo būti sudaromos ilgalaikės sutartys, nes priešingu atveju, nebūtų šimtaprocentinės garantijos, kad, nutrūkus dujų tiekimui iš Rusijos, visi „kritiniai vartotojai“ būtų aprūpinti dujomis.

Papildomas dujų kiekis, neviršijantis maksimalios išgarinimo įrenginio galios (11 mln. kub. metrų per parą) galėjo būti tiekiamas pagal ilgalaikius kontraktus arba pagal neatidėliotinus sandorius, arba ši terminalo galimybė iš viso nepanaudojama. Kad ir kaip būtų tiekiamas ar netiekiamas šis papildomas dujų kiekis, privatus investuotojas logiškai mąstė, kad likusi dujų tiekimo infrastruktūra (magistraliniai vamzdynai) turi būti pritaikyta maksimaliam valstybinio SGD terminalo darbo režimui.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybinio SGD terminalo projekto įgyvendintojai neminėjo „Achemos“, kuri nepriklausė „saugotinų vartotojų“ kategorijai, daryta prielaida, kad magistralinių dujotiekių pralaidumo plėtimas, atitinkantis maksimalių iš SGD terminalo paduodamą dujų srautą, gali būti vykdomas, laikantis nuostatos, kad kritiniais momentais „Achema“ dujų nevartoja.

Kitaip tariant, nutrūkus dujų tiekimui iš Rusijos, būtų atjungiami „nesaugotini vartotojai“ arba sumažinamas jų vartojimas tiek, kad suminis šalies vartojimas nukristų iki maksimalaus valstybinio SGD terminalo pralaidumo lygio (11 mln. kub. m per parą maksimalių apkrovų metu). Dujos tokiais atvejais būtų tiekiamos tik iš valstybinio SGD terminalo, o tinklai išvystyti tiek, kad toks tiekimas būtų techniškai įmanomas.

Ekonominė nauda iš dviejų terminalų konkurencijos

2011–2012 metais Vyriausybė planavo statyti 3 mlrd. kub. m per metus galintį importuoti valstybinį SGD terminalą pietinėje prie Kiaulės Nugaros salos. Šioje uosto dalyje, Smeltės pusiasalyje, planuoto privataus SGD importo terminalo statybos poreikį didele dalimi lėmė „Achemos“ dujų poreikis, kuris sudarė iki 1,5 mlrd. kub. m gamtinių dujų per metus. Privatus terminalas pirmiausia turėjo tenkinti „Achemos“ poreikius, bet galėjo dujomis aprūpinti ir kitus vartotojus.

Tokiu būdu, priėmus atitinkamus sprendimus, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto pietinėje dalyje galėjo būti statomi ne vienas, o du SGD terminalai: valstybinis terminalas prie Kiaulės nugaros salos ir privataus investuotojo koncerno „Achemos grupė“ – Smeltės pusiasalyje. Planuota laivo – saugyklos talpa 150 tūkst. kub. m.

Abiejų terminalų statyba ir eksploatacija buvo privataus verslo parengto plėtros plano aprašuose keliama būtina sąlyga.

Eksploatuojant abu SGD importo terminalus, valstybinio terminalo ties Kiaulės nugaros sala technologiniai ir vietos sprendiniai neturėjo keistis: valstybinis terminalas būtų pastatytas ir veiktų, kai Smeltės terminalas būtų tik statomas.

Užtikrinti „saugotinų vartotojų“ poreikius valstybinis terminalas galėjo tik su sąlyga, kad bus sudaromos ilgalaikės sutartys, nes priešingu atveju nebūtų garantijos, kad nutrūkus dujų tiekimui iš Rusijos būtų tenkinamai minimalūs energetiniai poreikiai.

Alternatyvaus scenarijaus, siūlyto privačių investuotojų, tai yra su koncernui „Achemos grupė“ priklausančiu SGD terminalu, atveju saugiklių ir ekonominės naudos būtų buvę daugiau. Vertinta, kad „Achemos grupės“ valdomas terminalas galėjo veikti efektyviau bei lanksčiau geriausiai atitinkančiomis sąlygomis. Esantys greta du terminalai būtų priversti konkuruoti, mažindami eksploatacinius kaštus. Skaičiuota, kad konkurencinės paskatos būtų leidusios sumažinti dujų kainas 3–7 proc. pagal ES šalių praktiką.

Rinkos požiūriu, dviejų nepriklausomų terminalų atsiradimas būtų padidinęs konkurenciją dujų rinkoje ir pagerinęs dujų tiekimo patikimumą ir saugumą. Be to, du nepriklausomi tiekimo kanalai galėjo iš dalies vienas kitą pakeisti, vienam išėjus iš rikiuotės ar sutrikus dujų tiekimui. Įrengus dvi suskystintų dujų talpyklas (du laivus su išgarinimo įranga), būtų buvę galima ne tik saugoti didesnius dujų kiekius, bet ir palengvinti dujų tiekimo sistemos valdymą bei užtikrini didesnį dujų tiekimo patikimumą ir lankstumą trumpalaikių trikdžių atvejais, kuriuos galėtų sukelti tiek techniniai gedimai, tiek staigūs dujų vartojimo režimo pokyčiai.

SGD terminalas Klaipėdos uosto Smeltės pusiasalyje būtų suteikęs galimybę tenkinti „Achemos“ gamtinių dujų tiekimo šaltinių diversifikavimo poreikį, esant 1,5 mlrd. kub. m gamtinių dujų per metus pajėgumui, dviejų terminalų SGD tiekimo, išdujinimo, vadybos ir operatorių konkurencijos sąlygomis, mažinant Lietuvos energetinį pažeidžiamumą ir gerinant gamtinių dujų kainodarą.

Smeltės pusiasalio SGD terminalas, savo pajėgumu tolygus tuo metu planuotam valstybiniam prie Kiaulės Nugaros salos, vertintas kaip antras, kuris gali užimti apie 50 proc. pirmojo rinkos arba likti be apkrovimo ir užtikrinti gamtinių dujų tiekimą pirmojo techninių ar SGD tiekimo trikdžių atvejais bei dvigubai didinti SGD rezervą.

SGD terminalo Smeltės pusiasalyje vieta prie 147 krantinės leido įrengti terminalą mažiausiomis investicijomis, panaudojant jūrinių terminalų įrengimo pasaulinę praktiką SGD tiekimui STS (bortas prie borto) būdu, projektavimo metu optimizuojant galutinį pasirinkimą dėl laivo-saugyklos su išgarinimo įranga arba be išgarinimo įrangos.

Privertė finansuoti valstybinį projektą

Koncerno „Achemos grupė“ užsakymu SGD importo terminalo Smeltės pusiasalyje plėtros planą UAB Projektų centras parengė ir pristatė 2012 metų balandžio mėnesį. Šio terminalo Strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitą (SPAV) tų pačių metų gegužės mėnesį parengė ir pateikė Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutas. Vertinimo metu nebuvo nustatyta poveikio, viršijančio leistiną Klaipėdos miestui, uosto infrastruktūrai ir aplinkai normą.

Tačiau tuo metu valdžioje buvę politikai turėjo kitų planų: didžiausia dujų vartotoja šalyje turėjo ne statyti nuosavą, o finansuoti valstybinį itin brangų ir rinkos poreikių neatitinkantį SGD įrenginį.

Manoma, jog Europos Komisijai, kuri 2013 metų lapkričio mėnesį priėmė sprendimą dėl valstybės paramos SGD terminalą stačiusiai bendrovei „Klaipėdos nafta“ suderinamumo su ES teisės aktais, nebuvo pateikta informacija apie „Achemos grupės“ planą statyti nuosavą SGD terminalą, kuris tarnautų „Achemos“ gamtinių dujų poreikiams, ir kurį įgyvendinti sutrukdė tuometė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija.

Jeigu sprendimą dėl valstybės pagalbos SGD terminalui atitikties ES teisės aktams priėmusi EK būtų žinojusi visą informaciją, sprendimas galėjo būti kitoks. Gali būti, kad EK duomenis teikusių Lietuvos valdžios institucijų atstovai nuslėpė informaciją, jog buvo neleista didžiausiam dujų vartotojui investuoti į dujų infrastruktūrą.

Kaip anksčiau rašė „Lietuvos žinios“, valdžios institucijos atsisakė suteikti leidimą statyti privatų SGD terminalą, savo sprendimą motyvuodamos tuo, kad valstybinis SGD terminalas esą patieks pakankamai dujų, kurių užteks ir „Achemos“ poreikiams.

Dienraštį konsultavusių teisininkų vertinimu, Lietuvos valdžios atsisakymas leisti „Achemos grupei“ statyti nuosavą terminalą gali prieštarauti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių. Ši direktyva nustato, kad valstybė turi labai aiškiai, objektyviai ir nediskriminuojančiai pagrįsti bet kokį atsisakymą leisti statyti ar naudotis gamtinių dujų infrastruktūra. Be to, apie atsisakymą leisti „Achemai“ statyti nuosavą SGD terminalą Lietuva turėjo pareigą pranešti Europos Komisijai, tačiau to, regis, nepadarė.

Kitoje dalyje: kodėl Lietuva nusprendė nuomotis, o ne pirkti SGD laivą-saugyklą „Independence“.


Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder