Tikroji SGD terminalo Klaipėdoje istorija (II dalis)

Tikroji SGD terminalo Klaipėdoje istorija (II dalis)

Premjero Gedimino Kirkilo Vyriausybės potvarkiu 2008 metais sudaryta darbo grupė, kuriai patikėta išnagrinėti suskystintų gamtinių dujų (SGD) importo terminalo įrengimo Lietuvoje galimybes, siūlė SGD importo terminalo projekto galimybių studiją pavesti Ūkio ministerijai ir didžiausiai gamtinių dujų vartotojai AB „Achema“. Parengtas projektas kūnu nevirto, o po kelerių metų kita Vyriausybė nusprendė terminalui išleisti daug daugiau.

Studijos finansavimas turėjo būti vykdomas kooperuojant Ūkio ministerijos ir AB „Achema“ lėšas, panaudojant Europos Sąjungos (ES) paramą. Tuo pat metu Ūkio ministerijai pavesta suformuoti juridinį asmenį (investuotoją), numatant schemą, kad jame dalyvautų valstybinis, privatus ir užsienio kapitalas.

Tų pačių metų spalio mėnesį SGD importo terminalo statybos Lietuvoje galimybių studiją parengė ir suinteresuotoms šalims pateikė tarptautinė Vokietijos konsultavimo kompanija „ILF Consulting Engineers“.

2008 metais siūlytas projektas suteikė Lietuvai galimybę jau 2012 metais turėti regioninį SGD importavimo centrą, ir tai galėjo užtikrinti svarbų privalumą terminalo ekonomikai bei jo įtakai regione.

Vokiečiai kaip pagrindinį technologinį sprendinį siūlė vienoje iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto krantinių statyti antžeminę suskystintų dujų saugyklą, į kurią dujos būtų tiekiamos iš jūroje dirbtinėje saloje prisišvartavusio SGD tanklaivio.

Konsultantai pabrėžė, kad projektą remia stiprūs regioniniai partneriai AB „Achema“ ir Lietuvos Vyriausybė, kuri pareiškė tvirtą norą diversifikuoti apsirūpinimą dujomis ir paremti SGD terminalo projektą, o tai esą padės užtikrinti finansavimą.

ILF kompanija tvirtino, kad bendras valstybės ir privataus kapitalo projektas neabejotinai suteiktų Lietuvai galimybę diversifikuoti apsirūpinimą dujomis ir sumažinti priklausomybę nuo Rusijos valstybinės dujų bendrovės „Gazprom“.

2008 metais siūlytas projektas suteikė Lietuvai galimybę jau 2012 metais turėti regioninį SGD importavimo centrą, ir tai galėjo užtikrinti svarbų privalumą terminalo ekonomikai bei jo įtakai regione. ILF patarė SGD terminalą statyti kuo greičiau dar tebetvyrant ekonomikos krizei, nes uždelsus jo kaina galėjo smarkiai išaugti.

Vėliau būtent taip ir atsitiko, nes kairiųjų Vyriausybę 2008 metų pabaigoje pakeitus dešiniųjų valdomam ministrų kabinetui projektas buvo sužlugdytas. SGD importo terminalo projektas atnaujintas tik po ketverių metų, tačiau tada terminalo statybos kainos jau buvo smarkiai išaugusios. Valstybės pasirinktas SGD terminalo dydis, jo finansavimas ir sąnaudų padengimas apmokestinant šalies dujų vartotojus pradėjo kelti galvos skausmą nepraėjus nė metams nuo įrenginio eksploatavimo pradžios.

Galva tebeskauda iki šiol: šiemet Vyriausybė turės apsispręsti, ar laivą-saugyklą 2024 metais išpirkti, ar toliau jį nuomotis.

2008 metų spalį „ILF Consulting Engineers“ parengtos galimybių studijos autoriams siūlomas SGD terminalas atrodė ekonomiškai pagrįstas: jo dydis tenkino tikruosius Lietuvos dujų rinkos poreikius, numatomas nenuostolingas dujofikavimo tarifas atitiko tarptautinę praktiką, o grynųjų pinigų srautai ir skolos tvarkymo padengimo koeficientas nesudarė kliūčių projektui finansuoti.

„ILF Consulting Engineers“ reputacija nekėlė abejonių – pagal šios kompanijos siūlytą technologiją Lenkijoje 2007 metais pradėtas ir sėkmingai baigtas įgyvendinti antžeminis SGD terminalo projektas prie Baltijos jūros. Šiam projektui, kurio rangovą taip pat parinko vokiečių konsultantai, Lenkija išsiderėjo maždaug 277 mln. eurų, arba 44 proc., negrąžintiną ES paramą. Tuo metu penkeriais metais vėliau paskubomis pradėtas įgyvendinti ir per dvejus metus baigtas lietuviškas valstybinis projektas, kurio vadovaujančia konsultante pasirinkta Ispanijos kompanija, ES paramos nesulaukė.

SGD terminalo projektas pagal

SGD terminalo projektas pagal "ILF Consulting Engineers" 2008 metų spalį parengtą galimybių studiją.

Atskirti valdymą nuo prekybos

„ILF Consulting Engineers“ siūlė SGD terminalo veiklą vykdyti panaudojant paslaugos teikimo struktūrą. Tam būtų reikėję įsteigti dvi įmones. Viena valdytų terminalą (infrastruktūros tiekėja), kita pirktų SDG, jas dujofikuotų per terminalą ir pardavinėtų.

Prekybos įmonė turėjo nagrinėti pasiūlos ir paklausos problemas. Prieš įeidama į rinką ji turėjo sukurti patrauklų komercinį pasiūlymą. „SGD bus brangesnės nei vamzdynais tiekiamos dujos iš Rusijos. Tačiau manome, kad SGD terminalas būtų labai patraukli galimybė tiekti dujas pirkinio (maksimalaus) vartojimo metu. Suprantame, jog apie 20–30 proc. Lietuvos dujų kiekio yra suvartojama maksimalios paklausos metu, o dujų kiekis, nukrypstantis apie 8 proc. nuo normalaus poreikio lygio, yra parduodamas 100 proc. brangiau. Šis kiekis galėtų sudaryti didžiąją rekomenduojamo SGD terminalo pajėgumo (1,5 mlrd. kub. m per metus) dalį ir tai rodo galimybę patiekti SGD rinkai“, – teigė vokiečių ekspertai.

Jie rekomendavo riboti SGD terminalo pajėgumą iki 1,5 mlrd. kub. m dujų per metus ir jo nedidinti daugiau nei iki 5 mlrd. kubinių metrų. Manyta, kad Lietuvos rinka tokio kiekio dujų nepanaudotų.

Skaičiuota, kad projektui (su išplėtimu iki 5 mlrd. kub. m per metus pajėgumo) iš viso reikėtų 340 mln. eurų, jei dirbtinėje saloje būtų statoma tik prieplauka (pagrindinis variantas). Tai kone perpus pigiau, nei kainavo po kelerių metų įgyvendintas valstybinis projektas.

Vokiečių prognozės su kaupu išsipildė. 2014 metų pabaigoje pradėjęs veikti valstybinis SGD terminalas, kurio metinis pajėgumas yra 4 mlrd. kub. m per metus, dirba daugiausia trečdaliu savo pajėgumo. Mat Lietuva per metus suvartoja tik apie 2 mlrd. kub. m dujų, iš jų daugiau nei pusę – bendrovė „Achema“. Ekspertai prognozuoja, kad dujų poreikis artimiausiais metais dar mažės, 2019-aisiais šalyje per metus galbūt bus suvartojama jau tik apie 1,7 mlrd. kub. m gamtinių dujų. Tuo metu per SGD terminalą Klaipėdoje daugiausia yra pavykę (2016 metais) importuoti apie 64 proc. viso šalies dujų poreikio.

Kad brangus įrenginys galėtų veikti, dujų dalį, būtiną minimaliai terminalo veiklai palaikyti (nuo 325 mln. kub. m iki 503 mln. kub. m), už Kainų komisijos nustatytą kainą verčiami pirkti šalies reguliuojami energijos gamintojai. Valstybinei prekybos įmonei „Litgas“ parduoti SGD kaimynų šalims kol kas nepavyksta.

2008 metų SGD terminalo galimybių studijos autoriai, atlikdami analizę, dėl konfidencialumo negavo priėjimo prie sutarčių tarp „Gazprom“ ir pagrindinių jo klientų Lietuvoje, ypač dėl kainų ir kiekių, todėl negalėjo nustatyti piniginės maksimalaus (iki 1,5 mlrd. kub. m dujų per metus) SGD terminalo pajėgumo vertės.

Skaičiuota, kad projektui iš viso reikėtų 340 mln. eurų kapitalo sąnaudų. Tai kone perpus pigiau, nei kainavo po kelerių metų įgyvendintas valstybinis projektas.

Tolesnių veiksmų planuotojams jie rekomendavo į diskusiją įtraukti svarbiausius dujų importuotojus („Achemą“, „Lietuvos dujus“, „Dujotekaną“, Kauno termofikacinę elektrinę) ir gauti informacijos apie jų sutartis su „Gazprom“ bei sutarti, kokius paketus galima pasiūlyti potencialiems SGD tiekėjams kainos, kiekio, laiko ir lankstumo aspektais.

Taip pat rekomenduota į diskusiją įtraukti valstybinį dujų rinkos reguliatorių, siekiant įvertinti, kaip vadovaujantis nacionalinio saugumo motyvais gali būti paskirstytas dujų kainų padidėjimas dėl SGD tiekimo rinkai.

Prekybos įmonė, susitarusi su potencialiais pirkėjais ir rinkos reguliatoriumi, pagal siūlytą planą jau galėjo pradėti derybas su rinkos dalyviais. Tačiau prieš einant į rinką įmonei rekomenduota žengti kelis žingsnius. Pirma, pateikti konkurencingą SGD tiekimo Lietuvai pasiūlymą. Remdamiesi savo patirtimi ILF konsultantai teigė, jog konkurencinis aukcionas būtų geriausia priemonė projektui į rinką išleisti ir geriausiems pasiūlymams pritraukti.

Antra, pradedant derybas su SGD rinkos dalyviais, sudaryti sutartį su patyrusiu nepriklausomu SGD sektoriaus komercinių derybų finansiniu patarėju, kuris padėtų pateikti pasiūlymus ir konsultuoti per derybas su pasirinktais potencialiais tiekėjais.

Trečia, tiekėjo parinkimo konkursą siūlyta vykdyti keliais etapais. Pirmiausia turėjo būti sudaromas potencialių tiekėjų sąrašas, ir jie kviečiami dalyvauti. Vėliau organizuojamas aukcionas, dviem ar daugiau etapų, kad padidėtų konkurencinė kova. Tada sudaromas trumpasis 2–3 kandidatų sąrašas apsvarstant tiek tinkamus, tiek netinkamus gautus pasiūlymus. Galiausiai paskutiniame etape turėjo būti identifikuojamas pageidaujamas tiekėjas ir su juo vykdomos derybos, kol pasiekiamas susitarimas.

Taip pat rekomenduota išnagrinėti regioninio susitarimo tarp Baltijos šalių galimybę.

„Mūsų nuomone, pavienių šalių pastangos SGD srityje nėra optimalios“, – teigė ekspertai.

Atitiko realius poreikius

SGD terminalui Klaipėdos uoste kurti 2008 metų galimybių studija siūlė pasirinkti krante esančios SGD antžeminės talpyklos variantą. Tuo metu tai buvo populiariausias talpyklų statymo būdas pasaulyje. Siūlyta sumontuoti vieną 160 tūkst. kub. m dydžio SDG talpyklą ir antrą – uždarą 80 tūkst. kub. m talpyklą.

Kaip alternatyvus variantas svarstytas ir dujofikavimo laivo-saugyklos scenarijus. Šiuo atveju siūlyta Klaipėdos uosto nenaudojamame mole sumontuoti doko įrangą.

Projektas turėjo sukurti šimtus darbo vietų, daugiausia – statybos etape.

Skaičiuota, kad projektui (su išplėtimu iki 5 mlrd. kub. m per metus pajėgumo) iš viso reikėtų 340 mln. eurų kapitalo sąnaudų, jei dirbtinėje saloje būtų statoma tik prieplauka (pagrindinis variantas). Tai kone perpus pigiau, nei kainavo po kelerių metų įgyvendintas valstybinis projektas. Kaip žinoma, šiuo metu eksploatuojamas SGD terminalas kartu su laivo – saugyklos nuoma per dešimt metų Lietuvai kainuos 695 mln. eurų.

Planuota tokia projekto finansavimo struktūra, kai 70 proc. sudarytų paskolos ir 30 proc. – rėmėjų ir savininkų kapitalas. Reikiamą kapitalą SGD terminalui tarp Lietuvos valstybės ir bendrovės „Achema“ siūlyta pasidalyti santykiu 80 ir 20.

Atsižvelgiant į tai, kad gamtinių dujų terminalo darbas, kaip planuota, turėjo būti glaudžiai susijęs su visos Lietuvos gamtinių dujų sistemos darbu, tarptautiniai konsultantai rekomendavo apsvarstyti galimybę, kad SGD importo terminalo įstatinio kapitalo dalį sudarytų ir valstybės valdoma dujų perdavimo sistemos operatoriaus akcijų dalis. SGD terminalas turėjo atsipirkti per 13–14 metų.

Galimybių studija numatė ir SGD importo terminalo praplėtimą iki 5 mrld. kub. m dujų per metus. Jeigu toks poreikis būtų atsiradęs, antrasis terminalo įgyvendinimo etapas turėtų vykti 2016–2018 metais. Studija peteikė ir šio antrojo etapo investicijų skaičiavimus. Tačiau, kaip matome šiandien, vokiečių siūlytas 1,5 mlrd. kub. m per metus pajėgumo SGD terminalas iš tikrųjų buvo optimalus scenarijus.

Konsultantai manė, kad toks projektas neabejotinai suteiks Lietuvai galimybę diversifikuoti apsirūpinimo dujomis šaltinius ir sumažinti priklausomybę nuo „Gazprom“, sukurti regioninį SGD importavimo centrą.

Kitoje rašinio dalyje: kokia žala padaryta stabdant SGD terminalo statybą 2008–2012 metais, ir ką tuo klausimu pasakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

SGD terminalo (1,5 mlrd. kub. m dujų per metus pajėgumo) statybos 2010–2012 m. sąnaudos, mln. eurų

Tik prieplauka dirbtinėje saloje 270
Visas terminalas dirbtinėje saloje 320

SGD terminalo išplėtimo iki 5 mlrd. kub. m dujų per metus statybos (2016–2018) sąnaudos, mln. eurų

Tik prieplauka dirbtinėje saloje 70
Visas terminalas dirbtinėje saloje 90

Paskolų ir kapitalo santykis, mln. eurų

Tik prieplauka dirbtinėje saloje 2010 2011 2012 2016 2017 2018
Paskolos 49,0 56,0 84,0 10,5 17,5 21,0
Kapitalo įdėjimai 21,0 24,0 36,0 4,5 7,5 9,0
Visas terminalas dirbtinėje saloje 2010 2011 2012 2016 2017 2018
Paskolos 84,0 56,0 84,0 24,5 17,5 21,0
Kapitalo įdėjimai 36,0 24,0 36,0 10,5 7,5 9,0

Šaltinis: „ILF Consulting Engineers“ parengta SGD importo terminalo statybos Lietuvoje galimybių studija (2008 metų spalis)


Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder