Rytų Ukrainoje kariavo Lietuvos ir Baltijos šalių kovotojai, pasirinkę skirtingas stovyklas

Rytų Ukrainoje kariavo Lietuvos ir Baltijos šalių kovotojai, pasirinkę skirtingas stovyklas

Dvidešimt vienas lietuvis išvyko kovoti į Rytų Ukrainą. Šešiolika stojo į kovą petys petin su Ukrainos pajėgomis, o penki pasirinko kovoti Rusijos pusėje, rašo užsienio šalių kovotojus Ukrainoje analizavusi mokslininkė Eglė Murauskaitė.

Nors Baltijos šalys demonstruoja paramą Ukrainai, laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2018 m. Estijos, Latvijos ir Lietuvos kovotojai sudarė labai menką dalį iš maždaug 1,5–2 tūkst. kovoti į Ukrainą atvykusių 54 užsienio šalių piliečių.

Panašu, kad daugelį apklaustų lietuvių, taip pat žiniasklaidoje savo mintimis pasidalinusių Europos kovotojų, motyvuoja ideologinės, nors ir skirtingos, priežastys.

Daugelis nenoriai vyko į konflikto zoną, tačiau juto, kad negali likti nuošaly, matydami, kad krizė gilėja, o Ukrainos Vyriausybė lieka neveikli. Jie jautė, kad kažkas turi ką nors daryti, idant būtų apgintos vertybės, kuriomis jei tiki.

Daugelis Ukrainą paremti vykusių Baltijos šalių piliečių suvokia šį konfliktą kaip paskutinę sieną, kurią privalu ginti nuo Rusijos ekspansijos, antraip jų pačių šalis gali būti užpulta. Tuo tarpu tie, kurie atvyko padėti Rusijai, mato Ukrainą kaip paskutinį savos erdvės riboženklį, kurį reikia ginti nuo NATO plėtros.

Keisčiausia tai, kad pakankamai dažnai į Ukrainą iš to paties miesto ar tos pačios šalies atvyksta jauni vyrai su labai panašiomis pažiūromis: pavargę nuo vartotojiškumo, nusivylę žlugusiais demokratijos idealais ir valdžios abejingumu.

Ir vis dėlto, vos ne atsitiktinai jie pasirenka kovoti skirtingose barikadų pusėse ir galiausiai jose izoliuojasi nuo bet kokios kitokios nuomonės.

 

 

Karas Rytų Ukrainoje / AP nuotr.

Karo ir žiniasklaidos pavojai

Didžioji dauguma užsieniečių į Ukrainą atvyko įkvėpti istorijų apie karo herojus – tai buvo išsamūs žiniasklaidos pasakojimai apie vietos „didvyrius“, išaukštinantys jų nuopelnus, arba pačių kovotojų pasisakymai socialinėse medijose.

Tačiau buvo ir tokių, kurie į Ukrainą vyko ieškoti nuotykių. Kai kuriems gyvenimas nuo konflikto iki konflikto tapo kasdienybe – ankstesni mūšiai užgrūdino ir atsirado adrenalino antplūdžio poreikis.

Kad ir kaip apmaudu, šie reti atvejai sulaukia neproporcingai didelio žiniasklaidos dėmesio, taip iškreipiant vaizdą, ką iš tiesų reiškia dalyvauti kariniame konflikte.

Nors tarp kovotojų iš Baltijos šalių tokių klajoklių iš vieno mūšio lauko į kitą nepasitaikė, į kovas Ukrainoje bandė įsitraukti ir ten savo įgūdžius pritaikyti nemaža grupelė į atsargą išėjusių reguliariosios Lietuvos kariuomenės karių.

Ne visiems pavyko, tačiau tie, kam pasisekė, nuotykių ieškojimą taip pat įvardino kaip svarbų veiksnį, paskatinusį juos leistis į šią pavojingą misiją.

Be to, istorijų apie karą įkvėpti smalsūs nepatyrę civiliai bando įsilieti į kovotojų gretas, per socialinę žiniasklaidą susisiekdami su šiuo metu kovojančiais ar iš fronto grįžusiais kariais bei tais žmonėmis, kurie reguliariai lankosi karo zonoje.

Nuolat pagalbą Ukrainai teikiantys ar patys jos mūšio laukuose kovoję lietuviai (taip pat ir skandinavai) teigia, kad karo skonį trokštantys pajusti civiliai dažnai su jais bando užmegzti ryšį.

Su tokiais nuotykių ieškotojais jie paprastai nesileidžia į rimtesnes kalbas, suprasdami, kad neturėdami reikalingų įgūdžių, jie vargu ar bus naudingi mūšio lauke, tačiau yra keletas tokių, kuriems pavyko prasprūsti į karo veiksmų zoną.

Visgi jie buvo gana greitai sužeisti arba patys ilgai neištvėrė supratę, kad besitęsiančio konflikto realybė toli gražu ne tokia didinga, kaip vaizduojama blizgančių žurnalų puslapiuose.

 

 

Karas Rytų Ukrainoje / AP nuotr.

Baltijos šalių kovotojai mūšio lauke

Nors viešai mažai žinoma apie tuos Baltijos šalių kovotojus, kurie pasirinko Rusijos remiamų separatistų pusę, manoma, kad daugelis jų yra rusakalbiai, kultūriškai besijaučiantys artimesni Rusijos pasaulėžiūrai nei savo aplinkai Baltijos šalyse.

Tarp proukrainietiškai nusiteikusių lietuvių yra keletas tokių, kurie prie kovos prisijungė paskutinėmis Maidano dienomis ir tapo vienais iš pirmųjų užsieniečių kovotojų ukrainiečių gretose, skirtingai nuo daugelio europiečių, atvykusių į šalį jau po to, kai buvo pasirašyti paliaubas numatantys Minsko susitarimai.

Daugelis lietuvių kovotojų atvyko su tam tikra kovinių mokymų patirtimi. Kai kurie prisidėjo prie ginkluotos sargybos misijų – saugojo per Ukrainą važiuojančius konvojus ar vietinius atsargų sandėlius.

Kalbinti lietuvių kovotojai teigė nepažinoję vienas kito iki kol atvyko į Ukrainą, o daugelis net ir ten nebuvo susitikę mūšio lauke – jie susipažino tik grįžę namo.

Iš tų kelių Baltijos šalių kovotojų Ukrainoje, lietuvių buvo daugiausiai. Ukrainos pusėje taip pat kovėsi penki latviai ir aštuoni lenkai, tuo tarpu prie Rusijos remiamų separatistų buvo prisišlieję du estai, septyni latviai ir vienuolika lenkų.

Įdomu tai, kad Lenkija oficialiai neigia savo piliečių dalyvavimą karo veiksmuose Ukrainoje, tačiau tuo pačiu metu grasina, kad identifikuoti šioje šalyje kovojantys Lenkijos piliečiai bus teisiami.

Svarbu pažymėti dar ir tai, kad Baltarusijos piliečiai (dažnai politiniai aktyvistai) sudarė vieną gausiausių Ukrainoje veikiančių užsienio kovotojų grupių, įskaitant ir nemažą politinių aktyvistų skaičių. Jie griebėsi ginklo, kovodami tiek su Aliaksandro Lukašenkos, tiek ir su Vladimiro Putino režimu, nes savoje šalyje jiems gresia persekiojimas už pažiūras.

 

 

Karas Rytų Ukrainoje / AP nuotr.

Mitai ir paklydimai

Apmaudu, tačiau didelis žiniasklaidos dėmesys ir tendencingas situacijos vertinimas, kartu su per Europą besiritančia islamo radikalizacijos ir smurto banga, Vakaruose kuria įspūdį, kad Ukraina taip pat gali tapti radikalų židiniu, panašiu į niekaip nenurimstančias karo zonas Artimuosiuose Rytuose.

Klaidingai lyginant kovojusius Ukrainoje su radikalizuotais iš Irako ar Sirijos grįžtančiais užsienio šalių kovotojais, kuriamas jų kaip galimai grėsmę keliančių, smurto nevengiančių ekstremistų įvaizdis.

Nors Ukrainoje daugiau susirūpinimo kelia radikalios dešinės stiprėjimas, o islamistinio terorizmo pėdsakų kol kas neaptikta, Rusijos informacijos kampanijos sugebėjo „prasukti“ keletą pakankamai paveikių naratyvų ir apie terorizmą.

Nerimas dėl Ukrainos radikalizavimosi rado daug atgarsio Skandinavijoje ir Vidurio Europos šalyse, kur baimė dėl neonacių stiprėjimo buvo jau pakankamai giliai įsišaknijusi ir kur bet koks jų paminėjimas akimirksniu iššaukia aštrią nacionalinio lygio reakciją.

Visgi kalbos apie radikalius dešiniuosius Ukrainoje yra gerokai perdėtos, o tie, kam tokios pažiūros nėra svetimos, dažniausiai jas būna susiformavę dar prieš atvykdami į karo zoną ir neretai jau būna atkreipę į save teisėsaugos institucijų dėmesį.

Teisti, reintegruoti ar ignoruoti

Besiformuojantis požiūris į kovojusius užsienio šalyse yra labai svarbus ir Baltijos šalims, pirmiausia, Lietuvai, kuri vis dar ieško tinkamos teisinės pozicijos tokių asmenų atžvilgiu.

Pavyzdžiui, 2016 m. Estija išdavė Ukrainai terorizmu kaltinamą savo pilietį. Etninis rusas Ukrainoje kovojo Rusijos remiamų separatistų gretose.

2019 m. Latvija penkeriems metams laisvės atėmimo nuteisė prorusiškai nusiteikusį kovotoją iš Daugpilio – šalies rytuose esančio miesto, kuriame didesnę gyventojų dalį sudaro etniniai rusai. Vyras buvo kaltinamas dalyvavimu ginkluotame konflikte už Latvijos teritorijos ribų.

Jis turėjo nepiliečio statusą, kuris vis dar yra įprastas didelėje Latvijoje gyvenančių rusakalbių bendruomenėje, nes 1991 m. šaliai atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos, daugeliui šios bendruomenės narių automatiškai nebuvo suteikta Latvijos pilietybė.

Lietuvoje šiuo metu nėra duomenų apie baudžiamojon atsakomybėn už dalyvavimą Ukrainoje vykstančiame ginkluotame konflikte (tiek Ukrainos Vyriausybės, tiek ir Rusijos remiamų separatistų pusėje) patrauktus žmones, nors kelių prorusiškų kovotojų atžvilgių yra atliekamas tyrimas.

Jei Lietuvai tektų priimti šiuo metu Europoje besiformuojančią praktiką ir į prorusiškus kovotojus žiūrėti panašiai kaip į radikalizuotus ISIS kovotojus iš įvairių Europos šalių, teisėsaugos institucijų veiksmų ir dalinimosi žvalgybine informacija pasekmės greičiausiai iš esmės keistųsi.

Kita vertus, jei šaliai tektų pačiai nustatyti teisinį ir politinį požiūrį, kaip kad padarė kitos regiono valstybės, jai vis tiek tektų suformuluoti aiškią ir pagrįstą poziciją, kuri pakeistų šiuo metu stebimą patogiu sąmoningu dviprasmiškumu pasižymintį požiūrį į grįžtančius kovotojus.

Be to, labai svarbu pripažinti, kad tos šalys, kurios prorusiškus kovotojus apkaltina terorizmu ir tokiu būdu patraukia baudžiamojon atsakomybėn (pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė), susiduria su spaudimu tą patį standartą taikyti ir Ukrainos pusėje kovojusiems asmenims ir nėra taip paprasta įrodyti, ar teisinis lygiavertiškumas šioje vietoje turėtų būti taikomas.

Baltijos šalys turėtų kur kas rimčiau žiūrėti į dalyvavimą formuojant Europos teismų praktiką ir precedentus – tiek teisinius, tiek ir politinius – kaip elgtis su partizaninį karą kovoti atvykstančiais užsieniečiais.

Baltijos šalių pozicijos potekstė šiuo klausimu taip pat nėra nereikšminga. Kadangi pasipriešinimas vaidina tokį svarbų vaidmenį planuojant visų trijų Baltijos šalių nacionalinę gynybą krizės atvejais, labai svarbu žinoti, kaip Lietuvos sąjungininkės turėtų elgtis su savo piliečiais, nusprendusiais prisisėti prie galimo Baltijos šalių pasipriešinimo.

Pavyzdžiui, jei kažkurią akimirką Baltijos šalių saugumo situacija visiškai pašlytų ir pavirstų miško brolių stiliaus partizaniniu karu, ir jei tuo metu būtų nusistovėjusi tokia teismų praktika, kad bet kurios Europos šalies pilietis, atvykęs į pagalbą lietuvių kariams, savo šalyje būtų teisiamas už terorizmą, greičiausiai tokios paramos mes niekada nesulauktume.

 

 

Karas Rytų Ukrainoje / AP nuotr.

Grįžusiųjų stigmatizavimas

Pokalbiai su grįžusiais kovotojais iš keleto Europos šalių ir nuodugni viešai prieinamų duomenų analizė parodė, kad nuogąstavimai dėl iš Ukrainos grįžtančių kovotojų radikalizacijos ir terorizmo iš esmės yra perdėti – nors išlieka kitokio pobūdžio rizikos.

Toks žinomais žiniasklaidos naratyvais grįstas stereotipizavimas ir žaidimas istorinėmis baimėmis paprastai pakenkia neradikaliems buvusiems kovotojams, tuo tarpu didesnę riziką keliančios grupės dažnai praslysta pro akis.

Dažniausi pavojai, susiję su Ukrainoje kovojusiais asmenimis, yra grįžusių kovotojų stigmatizavimas ir jų latentinės galimybės tapti užsienio valstybių įrankiais inicijuojant prieš tėvynę nukreiptus veiksmus. Pavyzdžiui, 2016 m. keletas prorusišų kovotojų iš Juodkalnijos bendradarbiavo su Rusijos GRU agentais, siekusiais rinkimų dieną nužudyti šalies ministrą pirmininką.

Panašiu būdu ir Baltijos šalys gali tapti vadinamųjų „miegančių agentų“ – įprastą gyvenimą gyvenančių ir užsienio valstybių nurodymų laukiančių asmenų – taikiniu.

Tikėtina, kad prorusiškuose sluoksniuose kontaktų turintys žmonės gali gauti nurodymus ir (arba) finansinę (arba kitokią materialinę) pagalbą tam, kad, pavyzdžiui, įbaugintų vietos žurnalistus, skleistų tam tikrą naratyvą ar dalyvautų smurtiniuose protestuose.

Dar vienas svarbus rizikos veiksnys yra neatsakingas žiniasklaidos požiūris, užsienio kovotojus paverčiantis didvyriais ir tokiu būdu įkvepiantis į radikalizaciją linkusius asmenis – ir patys kovotojai su tuo turi mažai ką bendro.

Taip pat labai svarbu pripažinti konstruktyvų vaidmenį, kurį Baltijos šalys galėtų prisiimti – pavyzdžiui, šiuo metu aktyviai vykdomose informacijos kampanijose galėtų atkreipti užsienio partnerių dėmesį į atsakingo įvykių pateikimo žiniasklaidoje gaires.

Tarptautinei bendruomenei pripažįstant, kad Baltijos šalys turi gilesnį konflikto Ukrainoje suvokimą, pastarosios galėtų užimti tvirtesnes pozicijas, skatinant kovotojų tikslų ir motyvų supratimą, padedant Vakarų partneriams geriau suvokti problemos esmę ir tokiu būdu efektyviau nukreipti teisėsaugos išteklius ją sprendžiant.

 

 

 

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder